Motina nerimastingai pažvelgė į mane ir pasakė, kad berniukas negalėjo nuryti pieno, matyt, jam skauda gerklę. Jis sunkiai alsavo, plačiai atvėręs burną, veidas buvo pamėlęs. (...) pasakiau, kad berniukas serga difterija (...). Visą naktį grandžiau vaikui iš gerklės jį smaugiančias difterines plėveles. Švintant pasikviečiau daktarą Erhartą ir paprašiau, kad jis man padėtų padaryti tracheotomiją – vaikas duste duso... Širdis buvo taip nusilpusi, jog nesiryžom duoti jam chloroformo; abudu svyravom, ar verta operuoti, ar ne – vaikas galėjo mirti operacijos metu. Pašaukiau tėvą, bet išgirdęs žodį „difterija“, jis išbėgo iš kambario ir toliau su manim kalbėjo vos pravėręs duris. (...) Jis pasakė nepagailėsiąs milijono dolerių, kad tik būtų išgelbėta sūnaus gyvybė. (...) Motina stovėjo prie lovos, nenuleisdama nuo mūsų paklaikusių akių.
Axel Munthe. „Knyga apie San Mikelę“

 

Vaikas miršta nuo infekcinės ligos, o gydytojai bejėgiai jam padėti. Romane aprašyta šeimos tragedija atspindi to meto kasdienybę. Panašūs atvejai buvo dažni iki XX a. vidurio, kol pradėtos taikyti masinio skiepijimo programos. Per visą žmonijos istoriją infekcinės ligos nusinešė milijonus gyvybių, jos buvo ypač pavojingos vaikams. Raupai, poliomielitas, difterija, tymai, kokliušas – tai sunkios virusų ar bakterijų sukeltos ligos, nuo kurių nebuvo išsigelbėjimo. Ypač didelę grėsmę kėlė raupų epidemijos – apie trečdalis susirgusiųjų šia liga mirdavo, o išgyvenusieji likdavo sužaloti visam gyvenimui. Tai buvo tikra Dievo bausmė, neaplenkdavusi nei turtingųjų, nei vargšų. Manoma, kad pasaulyje nuo raupų mirė iki 500 mln. žmonių. Ne veltui raupams medicinos istorijoje tenka ypatingas vaidmuo – bandymai išvengti šios ligos ir įgyti jai atsparumą paskatino sukurti skiepus. Jau senovės Graikijos gydytojų raštuose minima, kad persirgusieji raupais antrą kartą šia liga nesuserga. Prieš 1000 metų Azijos šalyse pradėta taikyti vadinamoji inokuliacija, kuri vėliau pasiekė ir Europą – nuo raupų bandyta apsisaugoti naudojant išdžiovintą raupų užkratą. Tokie milteliai būdavo įkvepiami pro nosį arba įtrinami į žaizdelę odoje. Galima įsivaizduoti, kaip tai buvo rizikinga – juk milteliuose knibždėdavo gyvas, nenukenksmintas raupų virusas. Nors kai kurie paskiepytieji susirgdavo raupais, noras apsisaugoti nuo šios baisios ligos buvo didesnis už galimą riziką, todėl turtingos šeimos taip skiepydavo savo vaikus suteikdamos jiems galimybę išgyventi per raupų epidemiją.
XVIII a. pab. anglų gydytojas Edwardas Jenneris išbandė gerokai saugesnį būdą apsisaugoti nuo raupų. Jis inokuliacijai panaudojo žmogui nepavojingą raupų virusą, kuris sukeldavo galvijų raupus, ir parodė, kad šiuo virusu užkrėstas žmogus yra apsaugotas nuo mirtinos raupų infekcijos. Šie tyrimai atvėrė skiepų erą ir į medicinos istoriją įėjo kaip imunologijos mokslo pradžia. Simboliška, kad 1980 m., praėjus 200 metų po pirmojo skiepų išbandymo, Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) paskelbė, kad raupai visiškai likviduoti ir nebekelia grėsmės. Tai pirmoji infekcinė liga, kurią įveikė masinis skiepijimas. Toliau atėjo poliomielito eilė – tūkstančius vaikų suluošinusią ligą taip pat išnaikino skiepai. Nuo poliomielito apsaugo paprastas lašiukas į burną, nereikia net injekcijos. Jeigu JAV prezidentas Franklinas D. Rooseveltas vaikystėje būtų gavęs šių stebuklingų lašiukų su susilpnintu poliomielito virusu, 1921 m. jis nebūtų susirgęs poliomielitu ir jam nebūtų tekę likusio gyvenimo praleisti neįgaliojo vežimėlyje. Skiepai nuo kokliušo, difterijos taip pat išsaugojo milijonus vaikų gyvybių.
Jau beveik pamiršome šias ligas ir nebeįvertiname jų grėsmės, nes Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio šalių, taikomos vaikų masinio skiepijimo programos. Nepaisant akivaizdžių faktų apie skiepus, kaip vieną didžiausių medicinos laimėjimų, žiniaskaidoje ir socialiniuose tinkluose apstu įvairiausių mitų apie jų žalą. Dažnai pateikiami tariamai moksliniai duomenys apie skiepų poveikį, kritikuojami mokslininkai ir vakcinų gamintojai. Tėvai agituojami neskiepyti vaikų, nes esą infekcinės ligos nebekelia jokios grėsmės. Tokios idėjos plinta tarsi užkratas, sukeldamos visuomenėje sumaištį ir abejones. Deja, net ir nežymus paskiepytų žmonių skaičiaus sumažėjimas gali turėti rimtų pasekmių. Tam, kad skiepai būtų efektyvūs, turi būti paskiepyta bent 95 proc. populiacijos. Tada ligų sukėlėjai nebeturi kur plisti, todėl visi žmonės būna apsaugoti – net ir tie, kurie neturi atsparumo. Stebėtina, kad prieš skiepus dažnai pasisako save sveikuoliais laikantys žmonės, nors būtent jie turėtų visokeriopai remti skiepus kaip efektyviausią būdą išvengti ligų.

Skiepai nesukelia infekcinių ligų

Vienas iš mitų, kurį dažnai skelbia skiepų priešininkai, yra tariama rizika nuo skiepo užsikrėsti infekcine liga. Tokia baimė nepagrįsta, nes šiuolaikinės vakcinos atitinka griežčiausius saugumo reikalavimus. Jų sudėtyje esantys ligos sukėlėjai negali daugintis žmogaus organizme, užkrėsti žmogaus ląstelių ir sukelti infekcijos. Tačiau jie imituoja tikruosius ligos sukėlėjus ir išmoko imuninę sistemą juos atpažinti. Paskiepyto žmogaus organizme susidaro B ir T limfocitai, kurie atpažįsta bakterijų ar virusų struktūras. Jie yra tarsi gerai parengta kariuomenė, kuri užpuola ir sunaikina tikruosius ligos sukėlėjus šiems patekus į organizmą. Kol formuojasi imuninis atsakas, paskiepytas žmogus gali jausti tam tikrus simptomus, kartais klaidingai palaikomus infekcine liga – skiepo vieta parausta, patinsta, gali pakilti temperatūra. Tai imuninės sistemos ląstelių reakcija į skiepą – jos mokosi atpažinti ir sunaikinti ligos sukėlėją, todėl greitai dalijasi ir gamina įvairias biologiškai aktyvias molekules. Praėję tokį parengties etapą T ir B limfocitai virsta vadinamosiomis atminties ląstelėmis, kurios išlieka ilgus dešimtmečius ir labai greitai mobilizuojamos, kai patenka tikrasis ligos sukėlėjas. Taigi kuriant skiepus svarbu taip apdoroti bakterijas ir virusus, kad jie nesukeltų infekcijos, bet būtų panašūs į tikruosius ligų sukėlėjus. Toks nukenksminimas gali būti atliekamas įvairiai. Virusai gali būti susilpninami juos dauginant kitos kilmės (ne žmogaus) ląstelėse – jie praranda tam tikras molekules, būtinas įsiskverbti į žmogaus ląsteles. Taip paruoštos vakcinos vadinamos gyvomis susilpnintomis vakcinomis. Ligos sukėlėjai gali būti nukenksminami ir karščiu arba cheminėmis medžiagomis. Tai negyvos vakcinos – jos tebeturi visas bakterijos ar viruso sudėtines dalis, bet nebegali daugintis. Dar vienas būdas – vakcinoms naudoti atskiras mikrobų sudėtines dalis. Genų inžinerijos metodais galima sukurti rekombinantines vakcinas, sudarytas iš atskirų viruso baltymų, kurie formuoja į virusus panašias struktūras. Tai tuščias viruso apvalkalas, jame nėra jokios viruso genetinės medžiagos. Tokią vakciną galima palyginti su kiaušinio kevalu, tik savo forma primenančiu kiaušinį, bet neturinčiu nei trynio, nei baltymo. Akivaizdu, tokia į virusą panaši dalelė negali daugintis, kaip viščiukas negali išsiristi iš kiaušinio lukšto.

Skiepai nesukelia autizmo

Jei anglų gydytojas E. Jenneris į medicinos istoriją įėjo kaip skiepų kūrėjas ir imunologijos mokslo pradininkas, jo tautietis gydytojas Andrew Wakefieldas išgarsėjo kaip žmogus, sukūręs didžiausią klastotę skiepų istorijoje. 1998 m. A. Wakefieldas su bendraautoriais itin prestižiniame mokslo žurnale „The Lancet“ paskelbė straipsnį, kuriame teigė, kad skiepai nuo tymų sukelia žarnyno uždegimą ir autizmą. Esą autizmo kaltininkas yra susilpnintas tymų virusas, esantis kombinuotos (trivalentės) MMR vakcinos, apsaugančios nuo tymų, kiaulytės ir raudonukės, sudėtyje. Straipsnis sulaukė milžiniško atgarsio visuomenėje, o žiniasklaidoje mirgėte mirgėjo skambios antraštės apie skiepų žalą. Kai subruzdusi mokslo bendruomenė pradėjo tikrinti publikacijoje paskelbtus teiginius, jau buvo per vėlu – skiepų reputacija sugadinta nepataisomai. Tėvai bijojo skiepyti vaikus, masinio skiepijimo programos daugelyje šalių patyrė sunkumų, grėsmingai padaugėjo infekcinių ligų. Didžiojoje Britanijoje, JAV ir kitose šalyse, kur MMR vakcina būdavo paskiepijama daugiau nei 90 proc. vaikų, po sukelto ažiotažo paskiepytųjų skaičius sumažėjo iki 80 proc., o susirgusiųjų tymais padaugėjo keliasdešimt kartų. Pasitaikė ir mirčių. Kai žurnalistai ir mokslininkai pradėjo išsamiau domėtis A. Wakefieldo atliktu tyrimu, išaiškėjo nemažai skandalingų faktų.
Pirmiausia kilo abejonių dėl to, kad buvo pasirinkta neįprastai maža tiriamųjų grupė – tik 12 vaikų, taip pat nebuvo jokios kontrolinės grupės. Tiriamųjų atranka visiškai neatitiko medicinos eksperimentų etikos taisyklių, nes daugumos tiriamųjų tėvai iš anksto buvo įsitikinę, kad jų vaikams autizmas išsivystė dėl skiepų. Negana to, 3 iš 12 vaikų, kuriems tariamai dėl skiepų išsivystė autizmas, iš tikrųjų šis sutrikimas niekada nebuvo diagnozuotas, o 5 vaikai turėjo autizmo spektro sutrikimų dar prieš juos skiepijant. Mokslininkai atliko daugybę tyrimų įvairiose šalyse analizuodami sąsajas tarp autizmo ir skiepų. Šie tyrimai apėmė daugiau nei 1,2 mln. paskiepytų vaikų visame pasaulyje. Mokslininkų išvada vienareikšmė – skiepai nesukelia autizmo. Išaiškėjus šiems faktams, žurnalas „The Lancet“ 2010 m. oficialiai atšaukė minėtą straipsnį ir pripažino, kad jame paskelbti teiginiai neturi mokslinio pagrindo. Kodėl A. Wakefieldas ėmėsi šios klastotės? Pasirodo, iš to jis gavo didelės finansinės naudos. Straipsniu buvo suinteresuoti teisininkai, atstovaujantys autizmu sergančių vaikų šeimoms, ir pateikę ieškinius vakcinų gamintojams dėl tariamai skiepų sukeltos žalos. Manoma, kad klastotės autoriui buvo dosniai atsilyginta – advokatai jam sumokėjo daugiau nei 400 tūkst. svarų sterlingų. Paaiškėjo ir dar vienas motyvas – A. Wakefieldas buvo pateikęs patentinę paraišką alternatyviai tymų vakcinai, kuri esanti saugesnė nei MMR vakcina. Tokiai skandalingai informacijai iškilus į viešumą, A. Wakefieldas neteko gydytojo licencijos ir buvo priverstas palikti Jungtinę Karalystę. Dabar jis gyvena JAV ir vis dar turi ištikimų sekėjų, kurie, nepaisydami akivaizdžių mokslinių faktų, nuolat kursto nepasitikėjimą MMR vakcina ir apskritai skiepais.

Skiepai nesukelia lėtinio nuovargio sindromo

2006 m. sukurti nauji skiepai nuo žmogaus papilomos viruso (ŽPV), kuris gali sukelti gimdos kaklelio vėžį. Tai reikšmingas proveržis medicinoje, nes tokie skiepai gali apsaugoti nuo vėžio, tiksliau, nuo onkogeninių (vėžį sukeliančių) virusų. Pasaulyje kasmet apie trečdalis milijono miršta nuo vėžio, susijusio su ŽPV infekcija. Ne veltui ŽPV tyrimai įvertinti Nobelio premija – tai parodo jų svarbą kovojant su vėžiu. Daugelyje šalių šie skiepai įtraukti į masinių skiepijimų programas. Skiepai nuo ŽPV kuriami naujausiais metodais naudojant rekombinantinių baltymų technologiją. Vakcinų sudėtyje yra ŽPV baltymų, formuojančių tuščią viruso apvalkalą (kevalą), kuriame nėra viruso genetinės medžiagos. Nors tokios vakcinos yra visiškai saugios, internete pasklido gąsdinimų, esą jos sukelia lėtinio nuovargio sindromą. Didžiojoje Britanijoje, Norvegijoje ir Danijoje atlikti išsamūs tyrimai, kurie apėmė daugiau nei 1,7 mln. paskiepytų asmenų, tačiau jokių sąsajų tarp ŽPV skiepų ir lėtinio nuovargio sindromo nerasta. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje nuo ŽPV buvo paskiepyta 1,5 mln. mergaičių, 29 iš jų jautė lėtinio nuovargio simptomus – tai gerokai mažiau nei tikėtinas šio sindromo paplitimas tarp tokio amžiaus mergaičių. Kadangi nuo ŽPV skiepijamos tik mergaitės, Norvegijoje atliktas tyrimas įvertino lėtinio nuovargio atvejų skaičių tarp mergaičių ir berniukų, tačiau nebuvo nustatyta šio sindromo atvejų padaugėjimo tarp mergaičių. Tai rodo, kad skiepai negali būti šio sutrikimo priežastis. Kaip ir autizmo atveju, lėtinio nuovargio sindromo tikrosios priežastys kol kas nežinomos, todėl labai patogu manipuliuoti visuomenės nuomone surandant „tikrąjį“ ligos kaltininką – skiepus.
Mokslininkus stebina, kad dabar, kai mokslinė informacija yra visiems prieinama ir nesunku rasti patikimų jos šaltinių, skiepų priešininkai yra labiau linkę tikėti gandais ir anoniminiais interneto komentatoriais. Vis dėlto net ir didžiausiems skeptikams sunku paneigti faktą, kad skiepai įveikė pavojingas infekcines ligas ir išgelbėjo milijonus gyvybių. Tai neabejotinai vienas didžiausių medicinos laimėjimų, be kurio šiuolaikinį pasaulį būtų sunku įsivaizduoti.