Aurimas Švedas. „Mėnulio tigras“: jeigu aš nesu visa ko dalis, tada aš – niekas

Iš ciklo „Istoriko teritorija. Post scriptum

 

„Tik paskutinis žodis turi būti mano. Istoriko privilegija.“

Penelope Lively, „Mėnulio tigras“

 

Penelope Lively, kaip ir Iris Murdoch, Margareta Drabble, Edna O’Brien, Anita Brookner, priskiriama romanistėms, prisidėjusioms prie XX a. antroje pusėje britų literatūroje vykusių fundamentalių procesų.

„Niekada neskaitau savo knygų ir vis dėlto peržvelgusi „Mėnulio tigrą“ supratau, kad dabar tokios negalėčiau parašyti“, – „Financial Times“ kultūros apžvalgininkei Janai Dalley, prisimindama romano atsiradimo aplinkybes, sakė jau garbaus amžiaus rašytoja. 1987 m. kūrinys apdovanotas „Man Booker“ premija ir yra kartais vadinamas labiausiai neįvertintu šią premiją pelniusiu romanu. Jame P. Lively svarsto klausimus, kuriuos nagrinėjo ir Grahamas Swiftas, rašydamas romaną „Vandenų žemė“. Tai žmogaus pastangos suprasti savo vietą laiko tėkmėje, trauminę patirtį ir bandymus su ja susigyventi, atminties ir vaizduotės dialektika („Literatūra ir menas“, 2021, Nr. 18). Istorijos (at)kūrimo, interpretavimo bei perteikimo temos buvo svarbios kelioms britų rašytojų kartoms, o istorijos teoretikai, žvelgdami į tokių romanistų kaip „Mėnulio tigras“ autorės kūrybą, konstatuoja: „Šie romanai atskleidžia, jog istoriografinės temos gali būti aptartos vietoje akademinių knygų ir straipsnių pasitelkus meninę vaizduotę. Iš tiesų galima teigti: romanai yra ne tik puikus vaizduotės ir istorijos susitikimo pavyzdys, bet ir įspūdinga fikcinį istoriografinių temų apmąstymą populiarinanti priemonė (šiame kontekste žodis „populiarinanti“ yra vartojamas pagiriamąja prasme).“

Didžioji „Mėnulio tigro“ pasakojimo dalis gimsta 76 metų žurnalistės, karo korespondentės ir istorikės Klaudijos Hempton galvoje, kai ji ligoninėje merdi nuo žarnyno vėžio. Mokslininkė mąsto apie savo gyvenimą ir bando jį susieti su dramatiška XX a. istorija. „Aš rašau pasaulio istoriją“, – ištaria prie jos palinkusiai slaugei Klaudija. O ši, nudelbusi akis į pasiligojusią seną moterį, nežinodama, kaip reaguoti į tokį pareiškimą, išspaudžia: „Dievuliau, juk tai sunkus darbas, ar ne?“ Tiesą sakant, tokio darbo – aprėpti istorijos įvairovę vienu pasakojimu – imasi retas istorikas ar istorikė net ir pačiame jėgų žydėjime, nes šimtmečius apimančios sintezės rašymas visuomet yra profesinė ir egzistencinė rizika. Rizika nesurasti interpretacinio rakto ir nesuvaldyti medžiagos, rizika kuriant bendruosius vaizdinius supaprastinti, subanalinti ar iškraipyti istorinę tikrovę, rizika pralaimėti lenktynes su laiku ir neužbaigti į praeities gelmę žvelgiančios sintezės. Juk dideli ir didingi praeities pasaulio paveikslai yra viso gyvenimo kūryba, siekis atlikti neįmanoma ir aprėpti tai, kas iš pirmo žvilgsnio neduota vieno žmogaus protui. Todėl istoriografijos istorijoje yra daugybė pasakojimų apie skaudžias ir kartu didingas nesėkmes: Henry Thomas Buckle’is neparašė planuotos ambicingos pasaulio civilizacijų istorijos, Fernandas Braudelis neužbaigė asmeniškiausios knygos „L’Identité de la France“ („Prancūzijos tapatybė“) ar Tony Judtas, sparčiai progresuojant ligai, neįgyvendino svajonės parašyti knygą „Locomotion“, turėjusią byloti apie Europą, traukinius ir meilę.

 

Aurimas Švedas. „Mėnulio tigras“:  jeigu aš nesu visa ko dalis,  tada aš – niekas
Penelope Lively. „Mėnulio tigras“. Iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė. Dailininkė Milena Liutkutė-Grigaitienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019

 

Pralaimėjimo ženklu pažymėta ir ne viena Lietuvos istoriją tyrinėjusio mokslininko biografija. Pavyzdžiui, Augustinas Rotundas nepabaigė pirmąja Lietuvos istorija turėjusios tapti knygos, Albertas Kolejavičius nevaliojo užbaigti trečiosios „Lietuvos istorijos“ dalies, Adomas Stanislovas Naruševičius parengė, bet pats nespėjo išleisti „Lenkijos istorijos“ I tomo, Simonas Daukantas taip ir nesulaukė nė vieno savo didžiųjų veikalų pasirodymo knygos pavidale ir neparašė „Istorijos žemaitiškos“ II tomo. Čia pat galima prisiminti ir konceptualiausias Lietuvos istorijos sintezes XX a. kūrusių Zenono Ivinskio bei Edvardo Gudavičiaus nesėkmingas lenktynes su laiku.

P. Lively romano herojė Klaudija niekada neieškojo lengvų kelių. Istorikų bendruomenė ją visuomet kritikavo, ignoravo, vadino istorijos populiarintoja, o „recenzentai dažnai ją smerkia už jos vaizdingą ir – reikia tai pasakyti – dažnai netikslią ir prieštaringą prozą“. Tačiau Klaudiją visa tai mažai jaudino, tiksliau – įkvėpdavo polemizuoti ir rašyti naujus tekstus. Tiesą sakant, būtent įsisąmonintas vidinis poreikis ieškoti tiesos aštriose, aistringose, argumentais grįstose diskusijose ir nulėmė Klaudijos apsisprendimą tapti istorike: „Ginčas, aišku, yra visa istorijos esmė. Nesutarimas, mano žodis prieš tavo žodį, šitas įrodymas prieš aną. Jei būtų toks dalykas kaip absoliuti tiesa, polemika prarastų savo žavesį. Man būtų neįdomu.“ Žodis „įdomu“ čia yra esminis. Klaudijos beatodairiškas ryžtas eiti į priekį, gyventi ir tirti yra susijęs su niekada neblėstančiu smalsumu, noru suprasti įvairiausius dalykus: Hernano Korteso istoriją, Napoleono asmenybę, 1941-aisiais susiklosčiusią situa­ciją fronte, Josipo Brozo Tito personaliją bei jo politiką. Susitelkusi į jai svarbius dalykus Klaudija visuomet be kompromisų atmesdavo tai, kas jos nedomino („Ideo­logiją. Industrijos istoriją. Ekonomiką.“), ir tuo pat metu stengėsi suvokti, kaip kai kuriems žmonėms pavykdavo rasti įtrūkį realybėje ir šiame įtrūkyje sukurti ką nors, kas prieštarauja nusistovėjusiai pasaulio tvarkai ir ją ginančioms taisyklėms.

Todėl visai nenuostabu, kad nebūties akistatoje istorikė pasiryžta šuoliui per bedugnę – tai bus „pasaulio istorija, kaip ją atrinko Klaudija: faktas ir fikcija, mitas ir tikrovė, vaizdai ir dokumentai“. Tiesa, toks sprendimas nėra dar viena nusistovėjusias konvencijas visą gyvenimą su azartu bei pasimėgavimu griovusios mokslininkės intelektualinė bravūra. Moteris, žiūrinti mirčiai į akis, tiesiog turi atsigręžti į savo nueitą kelią, pabandyti jį susieti su XX a. istorija ir apmąstyti patirtas įtampas bei gyvenimo ir mirties, privataus ir viešo buvimo, Rytų ir Vakarų, traumos ir išgijimo, atminties ir užmaršties prieštaras. Būtent šios dramatiškos prieštarų sampynos lėmė, koks bus paskutinis Klaudijos pasakojimas – labai asmeniškas, skaudus ir kartu daugiabalsis, kaleidoskopinis. „Mano galvoje chronologijos nėra“, – ši mirštančiosios mintis atskleidžia, kaip kurs paskutinį pasakojimą – nuosekliai tęsdama savo, kaip nekonvencinės istorikės, kuriai visuomet įtarimą kėlė linijiniai pasakojimai, kelią.

Didžiosios ir asmeninės istorijos sankirtos taškais tampa istorikės atsiminimai, užplūstantys ją įvairiose situacijose: palatoje apsilankius brolio Gordono žmonai Silvijai, akimirkai užmiršus užuolaidos pavadinimą, su dukra Lisa persimetus pora frazių apie (ne)tikėjimą į Dievą, pažvelgus į puansetiją. Taip suartėja kolektyvinės praeities ir asmeninės patirties erdvės, o epicentre tarp užmaršties ir atminties, gyvenimo ir nebūties, būdravimo ir sapno plotmių klajojanti Klaudija sako: „Laikas ir visata driekiasi aplinkui mūsų sąmonėje. Mes išmiegame pasaulio istorijas.“ Romano skaitytojui patikimi Klaudijos atsiminimai, suformuojantys romano pasakojimo branduolį, yra lyg paskirų fragmentų koliažas, nesusiklostantis į vientisą linijinį pasakojimą. Knygą recenzavusi Lina Vaitkutė konstatuoja: „Čia ir laimingos vaikystės šukės, ir karo meto skeveldros, Šaltojo karo detalės – Klaudijos gyvenimas kiekviename etape yra, kaip sakoma, savipakankamas, jam nereikia tikslaus saito su kalendoriumi.“ Šie atsiminimai lyg nyksmo ir užmaršties jūroje skęstančios sudužusio laivo dalys sukasi aplink centrinį K. Hempton gyvenimo įvykį – emociškai labai intensyvų, bet trumpą meilės ryšį, patirtą 1941-aisiais Kaire su jaunu britų karininku Tomu Soudernu. Šiuos praeities fragmentus apmąstančios Klaudijos balsas kartais prityla. Tuomet pasigirsta jos motina Edita Hempton, brolienė Silvija, meilužis ir vienintelio vaiko tėvas Džesperis, dukra Lisa. Jie leidžia išvysti Klaudiją ir jos gyvenimą naujoje šviesoje. Juk, kaip ji pati sako, „istorijos balsas, žinia, daugialypis. Jis susideda iš daugelio balsų, iš tų balsų, kuriems pavyko tapti girdimais. Vieni jų garsesni, kiti, aišku, mažiau“. Šių balsų skambesys Klaudijai gyvybiškai reikalingas – jis yra geriausias įrodymas, kad istoriją pasakojančios moters patyriai tikri. Negana to, kitų pasakojimai tuo pat metu leidžia ir mums, liudininkams, pajusti romano protagonistės realumą.

Aukščiau paminėtame polifoniniame pasakojime išsiskiria Klaudijos gyvenimo meilės Tomo liudijimas, ką jam teko patirti akistatoje su abejingai žeidžiančia ir žudančia Istorija, įvykusia Egipto smėlynais nusidriekusiame karo fronte. Šis skaudus pasakojimas, bylojantis apie nuobodulį ir apatiją, baimę (taip pat baimės baimę), iki išsekimo bukinantį nuovargį ir meilę moteriai, pažymėtai pirmąja vardo raide „K.“, užfiksuotas britų karininko rašytame dienoraštyje, patekusiame į Klaudijos rankas po jo mirties. Šviesiai žalią mokyklinį sąsiuvinį Klaudija dar sykį skaito ligoninės palatoje prieš pat mirtį. Tomo dienoraštis ne tik liudija žmogaus trapumą ir bejėgystę šėlstančiame kare, bet taip pat primena, kad žmogaus gyvenimą lemia netvarios akimirkos, kurios neišnyksta dabarčiai virstant praeitimi, o egzistuoja jas patyrusiojo (arba apie šias patirtis sužinojusio) žmogaus sąmonėje: „...kad niekas niekada nebūna prarasta, kad viskas gali būti sugražinta, kad gyvenimas – ne linijinis bėgsmas, o akimirka. Kad galvoje viskas įvyksta iškart.“ Šių dalykų suvokimas tampa dar viena priežastimi, dėl kurios Klaudija nori susieti savo gyvenimą su pasaulio istorija. Taip moteris mirties patale bando išgelbėti savo atsiminimus ir juose gyvenančius jai brangius žmones: niekada nepažintą ir istorijos prie Somos pražudytą tėtį, iš istorijos savanoriškai pasišalinusią ir visą save floribundinėms rožėms paskyrusią mamą, amžiną varžovą ir egzistencinio sparingo partnerį, talentingą, bet „tingios sielos“ brolį Gordoną, pasaulio pakraštyje – Egipto smėlynuose – atrastą ir ten pat karo pražudytą gyvenimo meilę. Pasakodama apie šiuos žmones Klaudija akimirkai juos išsaugos, kaip ir jos istorija išliks kitų atmintyje bei pasakojimuose. Taip pat istorikė savuoju pasakojimu liudija, kad daugelio jos amžininkų rašytose knygose praeitis tampa su realybe mažai ką bendra turinčia puošnia filmo dekoracija, kurioje dingsta tai, kas istorijoje yra svarbiausia: sumaištis, mirtis, netekties skausmas. Visa tai, kaip konstatuoja Klaudija, neturi prasmės, tačiau, nepaisant šios neguodžiančios išvados, lieka gyvas poreikis prisiminti, jausti bendrumą su keliavusiais drauge laiku ir erdve, susieti savo ir jų patirtis su istorija, kuri lyg upė viską nuneša į nebūtį.

Kodėl P. Lively nutarė papasakoti Klaudijos istoriją? Literatūros kritikas Luke’as Strongmanas teigia, jog šiame romane (priskiriamame istoriografinės metafikcijos subžanrui) atsiskleidžia keletas istorijos plot­mių: moters gyvenimo ir jos savivokos kaita, Klaudijos šeimos dramatiškos patirtys, pagaliau istorijos pasakojimo pasitelkiant įvairias naratyvo strategijas raida (susijusi su pasakotojo patirtimi ir transformacija). Klaudijos gyvenimas ir jį atspindintis pasakojimas aprėpia ikikarinės ir pokarinės Didžiosios Britanijos, industrinės ir postindustrinės Europos, postfordistinių ir postmodernių JAV, Antrąjį pasaulinį karą išgyvenusio ir vėliau postkolonijinį būvį patyrusio Egipto realybę. Kitaip sakant, prieš Klaudijos akis atsiskleidžia pokyčių krečiamas ir entropijos apimtas pasaulis. Moteris bando jį suprasti apmąstydama ir pasakodama apie tai, ką jai teko patirti.

Kuo mums svarbi P. Lively romane papasakota moters gyvenimo ir kūrybos istorija? Tikriausiai vertėtų prisiminti prieš 3 metus rašytojo Lemno Sissay’aus pasakytus žodžius: „Žmonės turėtų perskaityti Penelope Lively romaną, nes ši knyga dabar yra daug aktualesnė nei tuo metu, kai gavo prizą.“ Ką turėjo omenyje L. Sissay’us? Galbūt suprasti šio rašytojo mintį mums padės Klaudijos gyvenimo meilė Tomas Saudenas: „Kai laikai išsimuša iš vėžių, nejaukiai suvoki, kad istorija iš tikrųjų egzistuoja ir kad, nelaimei, tu esi jos dalis.“ „Mėnulio tigras“ mums primena apie efemerišką žmogaus būtį ir kartu teigia, kad net ištikus abejingai ir žiauriai istorijai, galima ieškoti prasmių ir jas kurti.  

Draugai