Menininkai ir musmirės. Pokalbis su Monika Saukaite

Menotyrininkę Moniką Saukaitę kalbina Jurga Tumasonytė

1996 metais Dusetose. Nuotrauka iš Saukų šeimos archyvo

Vakaras, kai gatvėse atsidengia nuogas ledas ir daugelis žmonių tuščiais, suirzusiais skrandžiais traukia į namus, keletas eina kvatodamiesi, apsikabinę. Laukiu Monikos prie knygyno užtemdytomis vitrinomis ir tvarkingai atspaustais dienos pardavimų skaičiais lentynose. Spėlioju, kuri gatvėje išnyranti tamsi figūrėlė bus jos. Ateina nevėluodama; žino, kad norėsiu kalbėtis apie vaikystę.

„Duodu interviu tėčio parodos proga. O šiaip veikiausiai nekalbėčiau – nežinau, ką turėčiau pasakoti. Nelabai mėgstu plačių klausimų, tuomet reikia susikoncentruoti, sudėlioti nuoseklų pasakojimą ir dar neprimeluoti netyčia, pradedu jaudintis, painiotis. Patinka, kai kalbintojai kalba daugiau už mane“, –­ sako Monika, o aš šilto prakaito išmušta nugara lendu į knygyno kambarėlį užplikyti arbatžolių.

Geografinė zona

„Vilniuje praleidau gal šešerius pirmuosius gyvenimo metus, o tada persikėlėme į Užtiltę, nutolusią nuo Dusetų apie du kilometrus. Užtiltė – tarsi vilniečių Karoliniškės – labiau rajonas nei atskiras kaimas. Yra ir daugiabučių, ir medinių namų. Trobos stovi netoli viena kitos, vienu metu gyvenvietėje veikė net trys parduotuvės, iš kurių viena –­­ visą parą“, – dėsto Monika, kai paprašau plačiau papasakoti apie gyvenimą mažame miestelyje (prisimindama, kad pati vaikystėje baisiai mėgau mažus miestelius, kuriuose lankydavome giminaičius, ir svajojau kuriame nors iš tų miestelių apsigyventi). „Dusetos galėjo tapti rajono centru, bet netapo (dabar rajono centras – Zarasai). Tai toks kaimiškas miestelis, turintis vieną gatvę, einančią kiaurai gyvenvietės.“ Bent jau niekada nepasiklysi, – atitariu. „Gal ir ne, nors mano geografinė orientacija tokia, kad vaikystėje nuėjusi su mama į vaistinę ir iš jos išėjusi nebežinodavau, į kurią pusę eiti. Dabar Dusetose yra gimnazija, taip pat meno mokykla. Ir šiaip aplink Dusetas gyvena visa menininkų kolonija. Vietoje senos medinės trobos, kurioje vykdavo kaimo šokiai, pastatyti kultūros namai, vyksta filmų peržiūros, kultūriniai renginiai.“
Monikos mama Nomeda Saukienė dėsto dailę gimnazijoje, bet pas mamą piešimo niekada nesimokė. Dailininke tapti taip pat nesvajojo. Lepteliu, kad tikriausiai buvo keista susidurti su mama koridoriuje per pertraukas. „Visai nekeista“, – tvirtai pasako. Klausiu, ar Saukų šeima bendrauja su vietiniais (iškart sufleruodama atsakymą, kad tikriausiai gyvena uždaroje salelėje, nutolusioje nuo kaimiškos kasdienybės). „Tėtis tikrai gyvena savo uždaroje salelėje. Mama, kadangi dirba mokykloje, bendrauja su daugiau žmonių. Šiaip tėvai nėra kažkaip specialiai atsiriboję –­ bendrauja tiek, kiek reikalauja mažo miestelio taisyklės. Juk reikia nueiti iki parduotuvės – pažįsti pardavėjas, poliklinikoje – gydytojus, seseles. Pažįsti kaimynus, siuvėją, kitus mokytojus, gal keletą savo vaikų klasiokų tėvų. Na, bet nėra ir taip, kad sėdėtų dusetiškių kompanija mūsų tėvų kieme ir jie visi kažką bendrai veiktų.“

Miestiečiai kaime

Monikos šeimoje niekada nebuvo kal­bama tarmiškai. „Tarmiškai nekalbėjau, nors buvau visai nedidelis vaikas, kai atvykome į Dusetas. Šiaip visuomet jausdavausi vilniete ir, kai tik galėdavau, važiuodavau pas senelius į miestą. Atsimenu tą jausmą, kai, važiuojant naktį automobiliu per naujus rajonus, prieš akis atsiveria miesto švieselių jūra –­ anuomet man atrodė stebuklingas dalykas. Netgi buvau tokia kvaila, kad miesto šviesos atrodė gražesnės už žvaigždes.“ Klausiu, koks jos santykis su gamta dabar. „Kol gyvenau Dusetose, nesupratau miestelio grožio, užtat dabar suprantu, kad ten esančios apylinkės be galo gražios – kalneliai, miškeliai, upeliai. Vasaromis ten didelis malonumas, ypač savam kieme, kur auga nesukultūrinta žolė, bet kada gali pasitiesti po obelimi adijalą, gulėti, skaityti knygą, tada nubėgti tris žingsnius iki upės ir nusimaudyti. Arba važiuoti rinkti čiobrelių. Smagu įbristi ankstyvą vasarą į pievas, eiti per žydinčius dirvonus –­ tuomet galvoju, kad myliu Lietuvą. Išskyrus erkes, kurios neduoda ramybės.“

Klausiu, ar Monika moka virti uogienes, pažįsta grybus. „Jeigu reikėtų, išvirčiau“, – nusijuokia. Tiesa, grybavimas vis dar yra azartinis užsiėmimas, į kurį įsitraukia visa šeima. Dažniausiai renka baravykus ir raudonikius. Tai ne kokias žvynabudes, – tarsteliu pirmą į galvą atėjusį grybo pavadinimą. „Oi, tuos tai renkame irgi, jų skonis, pakepus keptuvėje, kaip žuvies ar mėsos. Žmonės, tiesa, pradžioje juokdavosi iš mūsų, kad, va, menininkai prisirenka musmirių ir paskui kepa.“

Monikos tėvų kieme niekuomet negargsėjo antys, nesukultūrintos žolės nekramsnojo karvės, buvo tik šuo ir katinas. Mama dukrą mokė atpažinti mažus, tik prasikalusius augalėlius. „Nors nežinau, kiek tai gali pagelbėti šiuolaikiniame pasaulyje, tačiau nuostabu matyti tik ką iš žemės išsikalusį stiebelį ir jį atpažinti.“

Popso krašteliai

Klausiu, kaip Monikai sekėsi sutarti su vietiniais vaikais. Sako, kad nuo pirmos klasės turėjo vieną geriausią draugę, bet buvo ir platesnis draugų būrelis. Išvykusi studijuoti į Vilnių atsigavo supratusi, kad gali rengtis kaip nori – mokykloje tekdavo atlaikyti ir pašaipių žvilgsnių. Buvo etapų, kai iš piktumo, žinodama, kad apranga nepritinka visuotiniam skoniui, tyčia taip apsirengdavo.

Paklausta, ar prisimena savo pirmąją išvyką į užsienį, atsako, kad įsimintiniausia buvo poros savaičių kelionė su vienuoliais joanitais į Italiją 2000-aisiais, kai dar neturėjo šešiolikos. „Dar prieš ją buvo ruošiamasi, mokomasi maldų ir giesmių, tad išvažiavome jau kaip stipri bendruomenė. Vienuoliai buvo fantastiški, turintys puikų humoro jausmą, mokantys patraukti ir sudominti. Sėdėdavau su geriausia drauge ir melsdavausi, atrodė, kad tai, ką darome, yra tikras gyvenimas. Grįžusi buvau arši katalikė.“ Klausiu, ar tuomet nepiktino tėčio paveikslai. „Ne, su tėčio paveikslais turėjau kitokį santykį, be to, visuomet mokėjau skaityti juos atsietai, keliais sluoksniais. Žinojau, kad juose galima rasti visokiausių istorijų – be abejo, jeigu nori, gali piktintis, tačiau tai ne užrašytas teiginys, o vaizdas su daugybe metaforų ir perkeltinių reikšmių.“ Apie piktinimąsi tėčio paveikslais užklausiau prisiminusi vieną interviu, kuriame Šarūnas Sauka pasakojo, kaip Dusetų klebonas siūlė apmėtyti jo ištapytą drobę kiaušiniais. „Na, ir Svarinskas yra piktinęsis...“ Įsifantazuojame, kaip iš Saukos paveikslų, virgulėmis nustačius blogio buvimo vietą, varomas velnias...

„Dusetose niekuomet neturėjau tokios bendruomenės, kaip su joanitais. Iš pradžių ten buvo senas kunigas, atbelsdavęs mišias per dvidešimt minučių, paskui atsikėlė kunigas Salvijus, su kuriuo daug bendravo ir mūsų šeima, jis buvo kitoks kunigas, bandęs suburti jaunimo bendruomenę, bet tas, deja, nelabai pavyko.“

Klausiu, ar Dusetose lankė kokių nors būrelių, ji atsidūsta: „Muzikos mokykloje, kaip ir 90 procentų kitų lietuvių, grojau pianinu. Norėjau kuo greičiau pabaigti. Jeigu nesirenki pianisto karjeros, greičiausiai nelabai dievini tą procesą –­ etiudai, gamos... Bet paskui, praėjus penkeriems metams po baigimo, pajutau didelį malonumą groti. Pamenu, iš didelio liūdesio ar kito jausmelio neprašyta atsisėsdavau „Užupio kavinėje“ ir grodavau. Nors dabar jau nieko nebepagročiau...“

Ar daug skaitei? „Taip. Jaunystėje“, – nusijuokia. O filmus žiūrėdavai? „Mūsų šeimoje buvo išugdytas snobiškumas žiūrėti tik europietiškus filmus, autorinį kiną. Kadangi nežiūrėdavau visokių niekalų, pastaruoju metu atradau didelį komedijų žiūrėjimo džiaugsmą. Kartais patinka toks lengvas laisvalaikio leidimo būdas – tai ne vaikystėje žiūrėti Tarkovskį.“

Klausiu, ar ją buvo nors mažu krašteliu palytėjusi popso banga, negailestingai klupdžiusi priešais savo blizgius dievaičius krūvas vaikų ir paauglių. „Klasiokai klausydavo „Naktinių personų“, tačiau man tai buvo absoliučiai neįdomu. Vėliau pradėjau kažką klausyti per M-1 plius, sekiau ir M-1 „Top 40“, įsirašinėdavau gražiausias dainas į kasetę. Nuo Celine Dion iki „Bloodhound Gang“, nuo „Oasis“ iki „Off­spring“, nuo „Boyzone“ iki „The Beat­les“. Pirkdavau kasetes turgelyje. Tik lietuviško popso ir estrados tikrai mažiau. Nemėgau „Radiocent­ro“ ir kitų stočių, kurios lietuvišką muziką grojo. Kartais išsišokdavau ir klausydavau kokių nors „Prodigy“ –­ specialiai, kad būtų ne tai, ką klauso visi aplink.“ Paklausta, kokia muzika skambėdavo namuose, Monika sako, kad muzika skambėdavo ne namuose, o mašinoje. Pirmojoje buvo dvi Verdi ir Pavarotti kasetės, dingusios kartu su pavogta mašina. Kitame automobilyje jau buvo ir Waitsas, „Tiger Lillies“, Cohenas – tėvų muzika, patikusi tada ir likusi arčiausiai prie širdies dabar.

Nostalgijos lopai

Į Vilnių Monika atvyko 2003-aisiais Įstojusi į Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą studijuoti politikos Monika prisijungė prie studentų korporacijos „RePublica“, kuriai priklauso glaudi bendruomenė, vienijanti aktyvius universiteto studentus ir alumnus. „Toje bendruomenėje buvo justi stiprus noras daryti kažką gero institutui, bendruomenei, su kuria esi, galiausiai –­ visai Lietuvai. Gyvenome ta veikla –­ visokie rašto darbai buvo antroje vietoje.“

Baigusi politikos mokslus, kurie, kitaip nei ten studijavę žmonės, jai nepatiko, atsitiktinai ėmė ir įstojo į semiotiką. „Su drauge, planavusia studijuoti semiotikos magistrą, nuvažiavome į „Bal­tų lankų“ akademinę savaitę, pasistatėme palapinę, klaikiai lijo.“ Labiausiai Moniką sudomino Kęstučio Nastopkos pranešimas, begėdiškai prigrūstas semiotinio žargono. „Ant lentos braižė grafikus, primenančius pusiau matematinę analizę, ir kalbėjo žodžius, iš kurių supratau tik trečdalį. Atrodė, kad jeigu pasidomėčiau, tikrai suprasčiau, apie ką šneka. Taigi ir įstojau.“ Studijos jai buvo įdomios ir nuo TSPMI skyrėsi tuo, kad, be studentų, bendruomenės veikloje aktyviai dalyvavo ir dėstytojai, profesoriai. Paklausta apie mokslus Vilniaus dailės akademijoje, kur rašė disertaciją iš savo tėčio paveikslų, Monika sako: „Studijos galėtų būti patobulintos, nes pirmaisiais metais, kai laikai egzaminus, gali diskutuoti su kitais, bet dar neturi apie ką, nes nepradėtas darbas, o paskui pritrūksta akademinių diskusijų ir verdi savose sultyse.“ Tačiau pats darbas jai buvo įdomus: „Nagrinėti tėčio kūrybą, suprasti ją pasitelkiant semiotinius įrankius. Nuolat vartyti albumus. Tik paskui tenka parašyti tekstą, lieki vienas su juo ir užsidarai nuo visuomenės tarsi urvinis žmogus. Daugumai studijavusiųjų ta patirtis vienoda.“

Klausiu, kokie Vilniaus rajonai jai svarbūs. Sako, kad senamiestis, kuriame mokėsi, dirba ir gyvena. „Didelę nostalgiją kelia Viršuliškės – ten gyveno seneliai ir gyvenau aš, iki mums išsikraustant į Dusetas. Pamenu, kaip laukdavau grįžtančios mamos žiūrėdama pro langą į kiekvieną sustojusį septintą troleibusą. Taigi ten likęs nedidelis nostalgijos lopinėlis, paskui seneliai persikraustė į Konarskio gatvę, o aš į Viršuliškes nuvažiuodavau nebent pažiūrėti „Keistuolių teatro“. Visi kiti rajonai yra už centro ribų – žinai, kad ten jau nebe miestas, tarsi užmiestis. Vilniuje nėra to jausmo, kad viskas yra susiję į vientisą, tolygų miesto audinį. Yra kalvelė, aplink ją eina senamiesčio miestukas, o paskui jau kažkas atskira. Juokinga lyginti su Niujorku, bet ten kiekvienas rajonėlis turi savo traukos taškus, metro nuveža iš vienos vietos į kitą. Tad jaučiasi miesto audinys, tu gali nuvykti iš vieno ornamento kampo į kitą.“

Paroda

Kol kalbamės, į Monikos telefoną lekia žinutės. Drąsinu pasitikrinti, kas rašo. O rašo brolis – derinasi dėl nakvynės vietų Amsterdame, į kurį keliaus visa šeima žiūrėti Boscho paro­dos. Nors telefonu su tėvais bendrauja dažnai, susitikti pavyksta rečiau – todėl ir planuoja drauge važiuoti į užsienį. Sakau, kad man tikriausiai baisu būtų gimti genijų šeimoje, tarsi su išankstine etikete, kad esi tokio žmogaus vaikas. Monika gūžteli pečiais: „Ne tik tėvai, bet ir senelis juk buvo profesorius, močiutė –­ vertėja ir redaktorė, iš mamos pusės –­ močiutė poetė, senelis – ekonomistas ir tapytojas.“ Sudėtingiausia, pamena ji, buvo bendrauti su seneliu Donatu Sauka –­ tarsi kitos lygos žaidėju. „Apimdavo kartais toks jausmas, kad kažkaip kvailokai atrodau šitoj kompanijoj, senelis visa esybe buvo pasinėręs į savo darbą, skaitė, rašė, mąstė. Palaikyti pokalbį su juo būdavo iššūkis.“

„Paklausk manęs apie tėčio parodą“, –­ galiausiai paprašo. Abejoju, ar paklausiu ko nors, apie ką ji nebūtų jau pasakojusi žiniasklaidoje. Išjungiu diktofoną, Monika sako, kad dabar mano eilė pasakoti apie save.

Uždarome knygyną ir išeiname į slidžią gatvę, kalba vis tiek pasisuka apie parodą. „Galima tik spėlioti, kodėl žmonės plūsta tokiomis miniomis, jo tapyba unikali ir nepaprastai įdomi žiūrėti, bet turbūt yra ir daugiau priežasčių; gal kad menininkas atsiskyrėlis, gal kad nevienareikšmiškai vertinamas...“ O tuokart su Monika atsisveikiname dviejų gatvių sankirtoje. Iriuosi per ledą bijodama, kad neprasiskelčiau galvos ir spėčiau parengti šį pokalbį, kol nesibaigė paroda.

Monikos Saukaitės kuruojama paroda „Žmogus su Saukos veidu“ Nacionalinėje dailės galerijoje veikia iki kovo 6 d.