Mintys tekstų paraštėse

Netolimos praeities fragmentas

Kartais, atidžiau įsižiūrėjus į praeities žemėlapį, tenka konstatuoti, jog egzistuoja ne tik pavienės salos, bet ir ištisi žemynai, į kuriuos istorikai vis dar nėra įkėlę kojos. Tokių „neištyrinėtų teritorijų" Lietuvos istorijoje yra gausu. Kaip antai, pasižvalgius po „karštosios istorijos" erdvę, tenka konstatuoti, jog vėlyvojo sovietmečio visuomenės portretas dar nenutapytas, o Lietuvos nepriklausomybės sociokultūrinė ir sociopolitinė istorija net nepradėta dėmesingiau analizuoti, nepaisant akivaizdaus poreikio tokioms refleksijoms (šiuo atveju simptomatišku laikyčiau „Literatūroje ir mene" publikuotą Karolio Vyšniausko pokalbį su Jurijum Dobriakovu „90-uosius Lietuvoje reikia sukurti"¹). Tokį poreikį bent iš dalies bando atliepti įvairios žurnalistinės iniciatyvos, pvz., Lietuvos televizijoje kuriama dokumentinė pokalbių laida „Mūsų laisvės metai"² bei žurnalų „Veidas" ir „IQ" redakcijų nuolat rengiami teminiai numeriai arba paskiros publikacijos, kuriose bandoma „susumuoti" Lietuvos valstybės ir visuomenės nueitą kelią iš sovietinio į posovietinį būvį³.

Lietuviškoje žiniasklaidoje nestinga ir sėkmingų paskirų „karštosios istorijos" įvykių bei reiškinių tyrimų, kurie, neabejoju, kada nors kaip maži stiklo gabalėliai bus komponuojami į netolimos praeities spalvas bei formas atskleisiantį vitražą. Viena iš tokių sėkmingų svarbaus istorijos reiškinio rekonstrukcijų laikytinas Birutės Kuklytės straipsnis „Kaip nutiko Kažkas atsitiko?" (paskelbtas „IQ Intelligent Life" Nr. 4), kuriame pasakojama Artūro Pozdniakovo 1986-aisiais sukurto muzikinio videofilmo istorija. A. Pozdniakovo atsiminimai, užrašyti bendraujant su B. Kuklyte, leidžia kyštelti nosį į filmo „Kažkas atsitiko" kūrybinius užkaborius ir sužinoti, kaip vyko į filmavimo aikštelę patekusių muzikinių grupių paieškos ir atranka; kokiu būdu buvo surengtas koncertas Kalnų parke; kodėl režisierius atsispyrė pagundai filmavimo metu panaudoti atominio sprogimo imitacinį įrenginį; kokie kadrai nepateko į galutinę filmo versiją (baleto šokėjai ant ežeru plaukiančio sovietinės armijos BTR'o) ir dar daugybę kitų dalykų. Dabar mes jau suprantame, kad tokie dalykai gali nutikti tik ypatingomis aplinkybėmis, skirtingų pasaulių sandūros taške, tačiau net ir šis žinojimas negali apsaugoti nuo nuostabos jausmo – „Nejaugi visa tai su mumis iš tiesų nutiko?!" Pastarąjį nuostabos jausmą būtina išsaugoti gyvą, nes kitaip rizikuojame mums nutikusį istorijos stebuklą pradėti vertinti kaip kažką „neišvengiamo", tokiu pačiu nuskurdindami ne tik istoriją, bet ir patys save. Kad taip nenutiktų –­ būtina pasakoti tokias istorijas, kokios į dienos šviesą buvo ištrauktos aptariamo teksto autorės dėka.

OKT

Artūro Pozdniakovo filmas buvo kuriamas tuo metu, kai (anot roko grupės DDT lyderio Jurijaus Ševčiuko) „atsisveikinimo laužu smilko epocha". Dar keletas metų ir „Kažkas atsitiko" personažai, tapdami istorija, turėjo užleisti sceną kažkam kitam. Apie vieną iš to kažko kito formų, ilgainiui virtusią vienu sėkmingiausių ir iki šiol tebesitęsiančių teatrinių eksperimentų, „7 meno dienų" Nr. 22 papasakojo režisierius Oskaras Koršunovas („Tarp spektaklio, kūrėjų ir žiūrovo"⁴). „Tai buvo savotiško lūžio metas, kai griuvo visos sienos. Spontaniškai atėjo kitoks mąstymas", –­ tokia lakoniška forma OKT vadovas prisimena spektaklio „Ten būti čia" gimimo aplinkybes (1990), kurias pats režisierius siūlo vertinti kaip naujo teatro pažadą.

Kaip pastarasis pažadas buvo išpildytas? Perskaitę O. Koršunovo tekstą, turėsite galimybę pažvelgti į OKT istoriją režisieriaus žvilgsniu, kuris „P. S. Bylą OK" (1997) vertina kaip manifestą ir mėginimą susivokti, kokia yra jo kartos misija; „Roberto Zucco" (1998) įvardija „visiškai OKT teatru"; o spektaklius „Shopping and Fucking" ir „Vasarvidžio nakties sapnas" (1999) apibūdina kaip suformavusius tolesnes teatro veiklos gaires tiek dramaturginės medžiagos pasirinkimo, tiek ir pastatymų metodologijos („klasiką statyti kaip šiuolaikinę dramaturgiją, o šiuolaikinę – kaip klasiką") prasme.

Nubrėžęs šias OKT istorijos gaires, režisierius dar aptaria aktorių, žiūrovų, kelionių, „laboratorinių ieškojimų" temas, tuo pat metu užsimindamas apie „didelius pokyčius", laukiančius teatro po spektaklio „Žuvėdra" (2014) pastatymo.

Akivaizdu, kad aptariamą O. Koršunovo tekstą „7 meno dienų" auditorija skaitys labai skirtingai, aktualizuodama vis kitus dalykus. Man asmeniškai režisieriaus (auto)refleksijų „raktu" yra jo tezė: „Teatras turi ne virti savo teatriniame puode, o sąveikauti su tuo, kas vyksta gyvenime." Taigi, OKT šiuo atveju suprantu ne tik kaip „meninį reiškinį", o kaip Nepriklausomos Lietuvos istorijos kūrėją ir kartu liudininką, nes, prisiminus profesoriaus Edvardo Gudavičiaus min­tį – „Visa istorija yra gyvenimas" –­ tampa akivaizdu, jog pastaroji tezė atveria inversijos galimybę (kuria aš ir naudojuosi): „Visas gyvenimas yra istorija."

Istorikas ir...

Mūzos Klėjos tarnai retai visuomenei yra įdomesni už jų rašomas knygas, nes paprastai užsidarę praeities (re)konstravimo laboratorijose moks­lininkai didžiąją gyvenimo nuotykių dalį patiria mokslo bei vaizduotės sandūros sferoje („Argi čia gyvenimas?!" –­ taip ir matau, kaip skeptiškai gūžteli pečiais dažnas „nepašvęstasis").

Viena iš nedaugelio išimčių laikytinas Augustinas Voldemaras – žmogus, kuriam iki šiol negailima pačių įvairiausių epitetų: nevienareikšmiškas politikas, valstybės veikėjas, puikus mokslininkas, nesugyvenamas žmogus, neblogas vertėjas, akylas visuomenės kritikas, bolševikų / vokiečių agentas etc.

Internetiniame dienraštyje 15min.lt 2014 m. gegužės 30 d. buvo publikuotas Aurelijaus Giedos straipsnis „Augustinas Voldemaras – Lietuvos premjeras, neordinarinis žmogus ir Lietuvoje dar neatrastas europinio lygio istorikas". Šio įmantraus pavadinimo teksto autorius, beje, prieš pusę metų apsigynęs puikią disertaciją apie XX a. pirmos pusės Lietuvos istorikų bendruomenę⁵, parengė apmatus akademinei A. Voldemaro biografijai, kurioje skrupulingai atkuriami A. Voldemaro studijų Peterburgo universitete (1905–1911), darbo Permės universitete (1916–1917), profesoriavimo Kauno universitete (1922–1926) ir aktyvios veiklos tarptautinėje terpėje, bendraujant su bene iškiliausiais tarpukario Europos istorikais, epizodai.

A. Gieda laikosi nuomonės, kad, nepaisant daugybės veiklos sferų, kuriose reiškėsi jo teksto herojus, tikrasis A. Voldemaro pašaukimas – mokslinė veikla. Straipsnio autoriaus verdiktas: „Jis [pasitraukęs iš mokslo sferos –­ A. Š.] taip ir liko keistuoliu, ekstravagantišku neordinaru, arogantišku oratoriumi." Beje, straipsnis užbaigiamas retoriniu klausimu, kuris gali būti vertingas bandant perprasti ne tik A. Voldemaro, bet ir daugelio kitų nevienareikšmių asmenybių likimus: „Galbūt Voldemarui, kalbant apie prieškario Lietuvos intelektualus, tinka pasakymas „savam krašte pranašu nebūsi"?"

Atidžiau įsižiūrėti į A. Voldemaro ir kai kurių kitų XX a. pirmos pusės asmenybių portretus (pvz., pedagogo Povilo Štuopio) verta dėl vienos paprastos priežasties – jų gyvenimo kreivės, egzistencinė pozicija ir formuluotos idėjos atveria galimybę patirti, kokiomis kryptimis galėjo vystytis Lietuvos istorijos mokslas tarpukariu, jeigu pastarieji būtų likę dirbti Vytauto Didžiojo universitete, rašę monografijas ir sintezes bei ugdę jaunąją praeities tyrinėtojų kartą, o ne (dėl pačių įvairiausių priežasčių) prapuolę iš homo academicus veikimo lauko.

Rašytojas, neleidęs išnykti pasauliui

Ten, kur istorikas, betriūsdamas savo laboratorijoje, pasijunta bejėgis, jam į pagalbą neretai ateina rašytojas.

Mėnraščio „Metai" gegužės–birželio Nr. 5–6 publikuotas Mičigano universiteto profesoriaus Michailo Krutikovo tekstas „Grigorijaus Kanovičiaus atminties erdvė", kuriame analizuojamas rašytojo sukurtas epas apie Lietuvos žydų pasaulį. Keletą straipsnio autoriaus minčių pasižymėjau ne tiek galvodamas apie savąsias apžvalgas „Literatūrai ir menui", kiek suvokdamas, jog ties jomis norėsis grįžti vėl atsivertus rašytojo knygas:

1. „Žinoma, jis [Kanovičius – A. Š.] toli gražu ne vienintelis rašytojas, keliantis sau užduotį atkurti nuo žemės paviršiaus nušluotą Lietuvos žydų pasaulį. Apie tai rašė daug autorių, daugiausia jidiš kalba, – Chajimas Gradė, Avromas Suckeveris, Abraomas Kaprinovičius. Visi jie aukštino ir apraudojo Vilnių, savo „Lietuvos Jeruzalę". Bet G. Kanovičius išsaugojo mums ir kitokią Lietuvą. „Zamut" [Žemaitija –­­ A. Š.] turėjo savo „Jeruzalę", vieną pirmųjų Lietuvos žydų bendruomenių – Raseinius, jidiš – „Rasein", seną miestelį, beveik visiškai sugriautą per Antrąjį pasaulinį karą. (...) Tarp šių dviejų „Jeruzalių" ir įsikūrė geografinė rašytojo atminties erdvė."

2. „G. Kanovičius atveria mums tolimą praeitį – tolimą ne nuo realaus laiko, o nuo tų gilių istorinės atminties duobių, kurios ir dvidešimtajame amžiuje skiria artimas kartas. Todėl laikas jo romanuose sukonstruotas keistu būdu, kurį išnarplioti gali tik tie, kurie atidžiai skaito."

3. „Patys sudėtingiausi G. Kanovičiaus personažai ir meniniu, ir žmogiškuoju požiūriu egzistuoja, anot S. Ans­kio, „tarp dviejų pasaulių" – gyvųjų ir mirusiųjų, žydų ir krikščionių, revoliucionierių ir senojo režimo šalininkų. (...) Šių charakterių priešingybių konfliktas ir padeda G. Kanovičiui įgyvendinti meninį sumanymą –­ pavaizduoti gyvenimą kaip nuolatinį moralinį pasirinkimą, kur svarbiausias vaidmuo tenka atminčiai."

Esu įsitikinęs, kad G. Kanovičiaus pasakojimai apie dingusį jo tautos pasaulį lietuviams yra reikalingi ne mažiau nei žydams. Parašęs šį sakinį suabejojau. Tikriausiai rašytojo kūryba lietuviams daug reikalingesnė nei kitiems. G. Kanovičius yra neprilygstamas istorijų pasakotojas, o istorijų pasakojimas (ir jų įdėmus klausymasis) padeda įveikti baimę bei užpildyti vidinę tuštumą. Pastarieji jausmai aplanko ne vieną, pradėjus mąstyti apie XX a. viduryje, ne be mūsų kaltės, dingusį Lietuvos žydų pasaulį.

Kelios nuorodos

Vartydamas spaudą dar pasižymėjau, jog verta atkreipti dėmesį į Agnės Narušytės tekstą „Kad priešas liautųsi laimėjęs" bei Davido Fricko straipsnį „Toleruoti netoleruotinus: sugyvenimas XVII a. Vilniuje" („Naujasis Židinys-Aidai", 2014, Nr. 3). A. Narušytė, atsispirdama į Kęstučio Grigaliūno 2008 m. pradėtą tyrimą ir leidinių ciklą „Mirties dienoraščiai", svarsto, ką mums sako „areštuotose fotografijose" įrėžta atmintis. O Berklio universiteto profesoriaus ir puikios studijos apie XVII a. Vilnių bei jo gyventojus autorius Davidas Fri­ckas⁶ savo pranešimo, skaityto Vilniaus universitete, Istorijos fakultete, tekste atskleidžia intriguojantį mūsų miesto ir jo gyventojų XVII a. vaizdinį.

Tiems, kas domisi Yanos Ross spektakliu „Mūsų klasė" bei jo sukeltomis diskusijomis visuomenėje (apie tai rašiau „Literatūros ir meno" 2014 m. Nr. 17), pravartu būtų susirasti Łukaszo Drewniako recenziją „Skylė danguje" („Kultūros barai", Nr. 5).

Na, o kokiais nors būdais susijusiems su lietuviškuoju akademiniu pasauliu bei retsykiais susimąstantiems apie humanitarikos situaciją mokslo politikos lauke, neprošal būtų atsiversti daug aistrų sukėlusį savaitraščio „Veidas" Nr. 21, kuriame skelbiamas Lietuvoje veikiančių universitetų reitingas ir šiaip prirašyta visokių dalykų (tarp kurių – apie humanitariką mūsų universitetuose praktiškai nė žodžio!).

¹ „90-uosius Lietuvoje reikia sukurti", Literatūra ir menas, Nr. 21.
² Visus šios laidos įrašus galima susirasti Lietuvos televizijos ir radijo internetinio tinklalapio www.lrt.lt mediatekoje, o užsiprenumeravus – ir parsisiųsti į savo kompiuterį.
³ Žr., pvz., žurnalo „IQ " 2014 m. Nr. 5, kurio tema – 50 svarbiausių Lietuvos visuomenės gyvenimo įvykių (atskaitos tašku pasirinkti 1985-ieji, pamečiui keliaujant iki šiandienos). Taip pat pravartu susirasti ir žurnalo „Veidas" 2012 m. Nr. 10, kurio tema –­ „Dvi Lietuvos. 1918–1940. 1990–2012".
⁴ Tekstas iš pradžių publikuotas OKT teatro 15 metų jubiliejui skirtame leidinyje.
⁵ Istoriografija ir visuomenė: istorika, istoriko profesijos ir istorinės kultūros aspektai Lietuvoje 1904–1940 m. Daktaro disertacija, Vilniaus universitetas, 2013.
⁶ Kith, Kin, and Neighbors: Communities and Confessions in Seventeenth-Century Wilno, Cornell University Press: Ithaca, 2013.