Aurimas Švedas. Žiniasklaidos laikas (14)

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Mintys tekstų paraštėse

Asmenybės drąsa kalbėti

Šį rudenį poetas, vertėjas, kultūros istorijos tyrinėtojas, Jeilio universiteto profesorius Tomas Venclova daug laiko praleido tėvynėje: Lietuvos edukologijos universitete rugsėjo 17–spalio 9 d. buvo galima klausytis jo atvirų paskaitų ciklo „Kaip skaityti eilėraštį (Jurijaus Lotmano poetika)". Šiame universitete spalio 24 d. buvo surengtas ir T. Venclovos kūrybos vakaras. O Vilniaus universitete keliomis savaitėmis anksčiau, spalio 10 d., jis dalyvavo Lituanistų sambūrio organizuotoje diskusijoje apie lituanistikai ir humanitarikai tenkančius dabarties iššūkius (paskaitų, kūrybos vakaro ir diskusijos vaizdo įrašus galima rasti „YouTube").

Čia liks nepaminėta daug kitų rugsėjį ir spalį vykusių renginių, kuriuose T. Venclova dalyvavo ir dalijosi savo įžvalgomis, tuo tarpu vilniečiai jau buvo bepradedą priprasti, jog poetą galima sutikti einantį kuria nors senamiesčio gatve ir, kiek įsidrąsinus, užkalbinti.

Su T. Venclova pasikalbėti nutarė ir „Verslo žinių" žurnalistė Beatričė Laurinavičienė. Pokalbio stenogramą apie Vladimiro Putino sukeltą geopolitinę krizę Europoje, lietuvių ir lenkų konfliktus dėl pavardžių bei gatvių pavadinimų rašymo ir visuomenės kritiko egzistencines nuostatas dienraštis publikavo spalio 10 d.

Viena iš svarbių minčių, nuskambėjusių pokalbio metu: „Kodėl nesu lituanofilas? Nes lietuviai yra maniškiai, o maniškių žinau visus trūkumus, silpnybes. (...) Šitaip žiūriu ir į savo tautą ir, man regis, tai yra vienintelis ir normalus požiūris. Taip, tai maniškiai, bet aš jų neginsiu, jeigu jie neteisūs, veikiau kritikuosiu, ir gal nuo mano kritikos kažkas truputį gerės" (vz.lt/article/2014/10/10/tomas-venclova-nesu-jau-toks-dzentelmenas).

Tokio požiūrio nuosekliai besilaikančių viešųjų intelektualų akivaizdžiai trūksta, nes beaistris, mandagus, „politiškai korektiškas" ir todėl naujų prasmių arba galimybių joms atsirasti nekuriantis rašymas, kalbėjimas, moderavimas ar recenzavimas mūsų viešojoje erdvėje tapo norma ir simptomu to, kad nenorinti užsiimti autorefleksija ir savikritika visuomenė renkasi gyvenimą Franciso Fukuyamos aprašytoje istorijos pabaigoje. Tačiau tai ne istorijos išsipildymo, o greičiau – istorinės aklavietės laikas.

Istorijos mįslių sprendimo menas

Anglų filosofas ir istorikas Robinas George'as Collingwoodas, knygoje „Istorijos idėja" kritikuodamas praeities tyrinėtojų vartojamą „žirklių ir klijų" metodą (archyvuose glūdinčių dokumentų ir kitų istorijos šaltinių teiginių pasyvų kartojimą), tuo pat metu kalbėjo apie praeities tyrinėtojo idealą ir įžvelgė paralelę tarp istoriko ir detektyvo darbo. Anot Collingwoodo, klusniai priimdamas „autoriteto" (istorinio šaltinio arba jį interpretuojančio asmens) nuomonę mokslininkas netenka galimybės vadinti save istoriku – jis nebekelia klausimo „Kas nužudė Johną Doe?", o tiesiog atpasakoja jam peršamą (nebūtinai teisingą) įvykių versiją.

Lietuvių tautos praeityje gausu vis dar neišspręstų problemų, kurios tebelaukia savųjų istorikų-detektyvų, turinčių drąsos suabejoti „autoritetų" jiems diktuojamomis išvadomis ir gebančių meistriškai operuoti indukcijos ir dedukcijos metodais. Vieną tokių didžiųjų istorijos mįslių – „Lituanicos" katastrofos priežastis – ėmėsi tyrinėti Gražina Sviderskytė, šiuo metu Vilniaus universiteto Istorijos fakultete rengianti daktaro disertaciją. Apie savo tyrimo eigą ir jo rezultatus žurnalistė ir istorikė jau ne kartą rašė Lietuvos spaudoje, tačiau naujausią jos straipsnį „Sklaidosi legenda apie „Lituanicą", paskelbtą žurnalo „Verslo klasė" spalio ir lapkričio numeriuose, verta patyrinėti atidžiau. G. Sviderskytė minėtame tekste pasakoja, kaip esminis, apie Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydį galintis papasakoti šaltinis – lėktuvo nuolaužos – virto ne įdėmaus įvairių sričių ekspertų ir istorikų-detektyvų tyrimo objektu, o pagrindine legendos sudedamąja dalimi, eksponatu ir relikvija. Dar vienas labai įdomus G. Sviderskytės teksto aspektas – pasakojimas, kaip dabar vykdoma į šipulius sudaužytos „Lituanicos" skaitmeninė rekonstrukcija, kurios metu buvo sukurtas trimatis lėktuvo modelis. Ant šio modelio dabar dėliojamos suskaitmenintos originalios nuotraukos (iki šiol į vietas įkelta per 60 proc. skaitmenizuotos medžiagos; darbus optimistiškai planuojama baigti 2015-aisiais).

„Anksčiau ar vėliau rezultatas užbaigs senus bergždžius ginčus, išplės pažinimo ribas ir išjudins „amžinomis" vadintas paslaptis, kaip skrido, krito, dužo ir išbiro „Lituanica", – vienos svarbiausių naujausios Lietuvos istorijos mįslių sprendimą straipsnio pabaigoje pažada G. Sviderskytė.

Praeities skonis

„Pas mus įprasta sunkiomis medžio konstrukcijomis, vežimų ratais ir masyviais skobniais išdekoruotas maitinimo įstaigas vadinti kunigaikščių užeigomis, grafų svetainėmis ir panašiai. Dar įprasčiau jų valgiaraščiuose rasti cepelinus, kugelį ir koldūnus kaip nacionalinio kulinarinio paveldo puošmeną", – ironizavo Renata Šerelytė žurnalo „Literatūra ir menas" (2014-09-12) puslapiuose pristatydama Rimvydo Laužiko knygą „Istorinė Lietuvos virtuvė".

Šios neabejotinai intriguojančios studijos autorius nėra vienintelis tyrinėtojas, kurį mokslinis ir, tikriausiai, tiesiog žmogiškas smalsumas atvedė į kasdienybės istorijos lauką, kuriame didieji klausimai apie praeitį užleidžia vietą mažiesiems pasakojimams apie praeities spalvas, kvapus ir skonius. Lietuvių maisto kultūrą nuosekliai tyrinėja ir apie ją rašo Antanas Ast­rauskas (knygos „Per barzdą varvėjo: svaigiųjų gėrimų istorija Lietuvoje" autorius; „Baltos lankos", 2008), pastaruoju metu publikuodamas elegantiškus tekstus žurnale „Legendos". Naujausias A. Astrausko kulinarinis ekskursas į praeitį – „Apie skrylius ir vis dar krutančius Palemono tautos genus" publikuotas rudeniniame „Legendų" numeryje. Šiame tekste istorikas pasakoja apie pirmosios ir „sėkmės labiausiai lydėtos" itališko skonio diegėjos Milano kunigaikštytės Bonos Sforcos, 1518 m. ištekintos už Lenkijos ir Lietuvos valdovo Žygimanto Senojo, įtaką lietuviškai virtuvei. Anot A. Astrausko, „akivaizdžiausias Bonos itališkos kulinarijos palikimas lenkų, lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių tradicinėse virtuvėse – lazankos (lazankės)". Lietuvoje lazankos dar vadinamos skryliais. Dabar skryliai vidutinio statistinio lietuvio stalą pasiekia ne taip jau dažnai, tačiau prieš kokį šimtmetį šis patiekalas Aukštaitijos valstiečių buvo nuolat valgomas pusryčiams.

Susidomėjusieji A. Astrausko tyrimais apie lietuvių maisto kultūros raidą (ir straipsniuose pateikiamais receptais) galėtų susirasti kitus šio istoriko tekstus, spausdintus „Legendose" („Nuo Radvilų stalo", Nr. 3, 2013; „Zrazai. Suktas reikalas lietuviškoje virtuvėje", Nr. 4, 2013; „Nėr Kaziuko be baronkų!", Nr. 1, 2014; „Galvos ir kanopos: bajoriškos skerstuvės", Nr. 3, 2014). Verta užsukti ir į Baltijos agroverslo instituto internetinį tinklalapį, kuriame A. Astrauskas yra paskelbęs ne vieną apybraižą apie kulinarinį paveldą.

Dr. Alexanderio Newingtono portretas (1891), nupieštas Taishursto psichiatrinės ligoninės paciento

Vizionierius ir Baltijos epas

Istorinis romanas gali atlikti labai įvairias užduotis – išreikšti tautos požiūrį į praeitį; atskleisti didžiųjų istorijos naratyvų subjektyvumą; naikinti istoriografines konvencijas; siūlyti vaizdinius, kuriančius individo ir kolektyvo gyvenimui reikalingas egzistencines prasmes; formuluoti ir spręsti fundamentalius klausimus apie tautos ir valstybės išlikimą, saugumą ir tęstinumą.

Petro Dirgėlos istoriniai romanai atlieka daugelį šių funkcijų, todėl prie jo kūrybos, tiesiog prisodrintos įvairių idėjų, norisi vis iš naujo grįžti, tuo pat metu raginant ir kitus atrasti šį savitą kūrėją. Kita vertus, skaitytojo ir P. Dirgėlos tekstų susitikimas gali ir neįvykti, nes šio autoriaus kūryba neatsiveria iš karto, jai reikia rasti tam tikrą „interpretacinį raktą".

Vieną iš galimų „raktų" siūlo Viliaus Bartninko straipsnis „Lietuviai neplaukia į jūrą. Petro Dirgėlos (geo)politinė mintis „Baltijos epe" („Naujasis židinys-Aidai", Nr. 6, 2014), kuriame analizuojami keturi šio rašytojo romanai: „Kūlgrinda" (1985), „Joldijos jūra" (1987–1988), „Anciliaus ežeras" (1991), „Litorina, Litorina!" (1997).

Kokius politinius klausimus kelia „Bal­tijos epas", kokius lietuvių tapatybės klodus atveria, kieno simbolis yra, savo straipsnyje klausia V. Bartninkas ir pateikia atsakymą: „Baltijos epo" dėmesio centre yra Lietuvos politinis likimas. Tuo tarpu keturių straipsnyje aptariamų romanų konceptualinį karkasą sudaro Lietuvos šiaurės užsienio politikos ir politinės būties vizijos kūrimas. Todėl Baltijos jūra P. Dirgėlos romanuose tampa ne vandens telkiniu, o politine koordinate, leidžiančia brėžti alternatyvius politinės veiklos žemėlapius.

Kiek „Baltijos epas" aktualus XXI amžiuje? V. Bartninkas yra įsitikinęs, jog P. Dirgėlos romanus derėtų įdėmiai perskaityti, nes „...buvusieji geopolitiniai kontūrai niekur nedingo. Epo politinės geologijos metafora yra stipri – ji leidžia pasiruošti naujam geopolitiniam ciklui, apžvelgiant, apsvarstant ir nusprendžiant būsimas užsienio politikos kryptis".

Kauno istorija kaip nuolat kintantis vitražas

Žurnalo „Moteris" lapkričio numeris skirtas Kaunui, jo gyventojams, miesto kasdienybei, kultūrai, istorijai. Daugybės žmonių pasakojimai kuria didžiulį vitražą, kurio atskiros raiškios dalelės (dabarties akimirkų „stop kadrai"; atminties archyve rasti prisiminimai; įžvalgos, sužėrinčios pokalbio metu ir pan.) keičia formą, vietą ir tuo pat metu – transformuoja bendrą Kauno vaizdinį, nelygu kurio teksto skaitymo imsitės pirma. O pasirinkimas iš tiesų didžiulis: keturių skirtingų kartų ir stilistikų fotografų refleksijos apie Kauną („Praeities, dabarties ir ateities pasakojimai"); architektės Audros Kaušpėdienės asmeninių santykių su šiuo miestu istorija („Kaunas forever"); televizijos laidos „Alchemija" kūrėjo Ryčio Zemkausko impresijos („Jis yra kūnas"); pokalbis su teatro ir kino aktoriais Jūrate Onaityte ir Valentinu Masalskiu apie televizijos filmo „Raudonmedžio rojus" kūrimo aplinkybes („Raudonmedžio rojaus ilgesys" ir „Nebijojau suklysti"); keletas tarpukario Kauno istorijos eskizų („Tarpukario romantika"; „Dievaitės, tarnaitės, amazonės"); interviu su rašytoju Marku Zingeriu, savo kūryboje daug dėmesio skyrusiu laikinajai sostinei („Menapolio versmės"). Tekstų, iš kurių redakcija suformavo puikų teminį „Moters" numerį, skaičiuotę būtų galima tęsti ir toliau, tačiau ar verta tai daryti? Geriau patiems įsiklausyti į Kauno gyventojų pasakojimus. Nes kaip taikliai įvardijo A. Kaušpėdienė: „Miestas yra ir jo žmonės. Tiksliau – miestas ir yra jo žmonės."

Žmonių dėka Kauno istorija yra gyva ir intriguojanti.

George’o Sidebottomo paveikslas, nutapytas aliejumi (apie 1890–1900). Jorko prieglaudos nuosavybė