Aurimas Švedas. Žiniasklaidos laikas (4)

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Mintys tekstų paraštėse

1. Pokalbis

„Šiaurės Atėnų" Nr. 45 paskelbtas pokalbis („Neigti istoriją – visiškai nenaudinga") su Šefildo universiteto (Didžioji Britanija) profesoriumi Jevgenijumi Dobrenko – vienu žymiausių sovietinės literatūros ir kultūros tyrinėtojų, esmingai prisidedančiu prie XXI a. egzistuojančio sovietikos tyrimų „kanono" formavimosi. Šis mokslininkas lapkritį lankėsi Vilniuje ir skaitė pranešimus Lietuvių literatūros ir tautosakos institute organizuojamuose sovietmečio seminaruose.

Pokalbio, publikuoto kultūriniame sa­vaitraštyje, metu J. Dobrenko dalijosi prisiminimais apie savojo akademinio kelio pradžią ir iškilius profesorius, kurių idėjos jaunam mokslininkui tapo svarbiais orientyrais; pasakojo, kaip jo tyrimų objektu tapo socialistinis realizmas, Michailo Gorbačiovo inspiruotos perestroikos metu mokslininkams kėlęs tiesiog alerginę reakciją; lygino Rusijos ir Vakarų akademinėse terpėse susiklosčiusias sovietikos tyrimo tradicijas; įžvalgiai analizavo XXI a. Rusijoje susiklosčiusį komplikuotą santykį su Sovietų Sąjungos istorija.

Keletas, mano nuomone, svarbių J. Dob­renko įžvalgų: 1) sovietiniame pasaulyje vykęs intensyvus istorijos klastojimo darbas, kurio metu valingai užmarščiai buvo pasmerkiamos asmenybės, reiškiniai ir netgi ištisos epochos, pavertė šią civilizaciją panašia į gyvį, ryjantį patį save. Taip stalininė kultūra ir jos „korifėjai" buvo pradanginti specialiuose fonduose, kur baisios ideologinės knygos atgulė šalia Aleksandro Solženycino ir Vladimiro Nabokovo kūrinių, o pati sovietinė Atlantida ėmė grimzti į užmarštį daug anksčiau nei buvo išjungti jos egzistenciją palaikę „aparatai"; 2) XXI a. Rusijoje sukurtas ydingas santykis su sovietine epocha, paremtas šiai šaliai būdingu ateities ieškojimu praeityje, tuo pat metu nedrįstant mąstyti apie galimą ėjimą į priekį, kuriant naujas realybės formas; 3) Vakaruose egzistuojanti sovietikos tyrimų tradicija demonstruoja vis didesnį dėmesį socialinei, kultūrinei, intelektualinei istorijai, tuo pat metu nusigręždama nuo politinės istorijos siužetų. Pastarųjų dominavimas posovietinėje akademinėje terpėje įgalina formuluoti tezę apie mokslininkų bendruomenės patekimą į savotišką stagnacijos būvį, kai imama suktis pasikartojimų rate.

2. Asmenybės portretas

2013 m. Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta Vito Luckaus fotografijos retro­spektyva „Siūlau naują pasaulį" (kuratorė Margarita Matulytė). Pastarajam įvykiui kultūrinė spauda skyrė daug dėmesio, tačiau iš tekstų gausos norėčiau išskirti vieną – „7 meno dienų" Nr. 46 paskelbtą Agnės Narušytės straipsnį „Mėginimai atrakinti". Ieškodama rakto Vito Luckaus kūrybai interpretuoti, menotyrininkė pasirenka keletą šio fotografo darbams jau taikytų „dekodavimo šifrų" – nuotrauka kaip žvilgsnis į tikrovės ląsteles (kuriose galima įžvelgti tiesą); fotografija – tikrovės negatyvas; kūryba – žaidimas ir / arba skausmas.
Įdomu sekti A. Narušytės pasiūlyto intelektualinio žaidimo, kuriame išbandomos skirtingos V. Luckaus kūrybos interpretavimo strategijos, eigą. Šio žaidimo pabaigoje teksto autorė konstatuoja: „Visų pasiūlytų sąvokų raktai tinka, bet juos pasukau ir į priešingą pusę. Berakinėjant spyna išklibo ir nukrito. Ar atsivėrė Luckaus durys? Ar tai iš viso įmanoma?"

Neabejoju, kad A. Narušytė nuo pat pradžių žinojo, kur ją (ir teksto skaitytojus) nuves šis intelektualinis žaidimas. Dar daugiau. Esu linkęs manyti, kad šiuo atveju svarbu ne tiek pats rezultatas, kiek procesas. Atidus žvilgsnis į konkrečios asmenybės likimą sovietmečiu ir jos nuveiktus darbus dažniausiai palieka žiūrintįjį nevienareikšmių (dažnai vienas kitą neigiančių) atsakymų galimybės lauke. Tačiau nesiryždami tai apmąstyti, savąsias galimybes suprasti arba pajusti žmones, savo gyvenimais griovusius, teigusius arba liudijusius sovietinį pasaulį, sumažiname iki minimumo.

Todėl reikia skubėti klausytis tokių žmonių kaip Vitas Luckus balsų, kurie pasigirsta bendraujant su juos pažinusiais žmonėmis, sklaidant jų parašytus tekstus, vaikštant juos dar prisimenančiomis gatvėmis ar vartant nuotraukas. Tik taip galima bent akimirkai įveikti tarp mūsų ir laiko vis didėjančią nesupratimo bedugnę.

3. Ciklas

2014-aisiais minėsime 300-ąsias Kristijono Donelaičio gimimo metines. Ruošdamasi šiai sukakčiai mėnraščio „Metai" redakcija ėmėsi prasmingos veiklos – inicijavo diskusiją, kurios tikslas išsiaiškinti, kiek K. Donelaičio asmenybė ir darbai vis dar aktualūs XXI a. lietuvių visuomenei. Į „Metų" anketos keturis klausimus atsakinėjo kultūros pasaulio žmonės, dalijęsi įžvalgomis apie praeities ir dabarties dialogą ir šio dialogo metu kuriamas naujas prasmes, padedančias mums išgyventi šiandienoje.

Pasklaidę 2013-aisiais publikuoto mėn­raščio 1, 3, 5–6, 8–9 numerius, rasite poe­tų Marcelijaus Martinaičio, Eugenijaus Ališankos, Donato Petrošiaus, Henriko Algio Čigriejaus, literatūrologų Viktorijos Daujotytės ir Marijaus Šidlausko, rašytojos Giedros Radvilavičiūtės atsakymus į anketos klausimus, na, o paskutiniajame, 12-ajame „Metų" numeryje Donelaičio „lygtį" sprendžia poetas Rimvydas Stankevičius ir rašytojas Raimondas Kašauskas.

Šioje balsų ir nuomonių įvairovėje svarbią refleksijos kryptį nurodo Marcelijaus Martinaičio pastaba, jog norėdami kalbėti apie K. Donelaičio kūrybos pras­mę šiandienai visų pirma turime mokytis poemą interpretuoti naujai, išsilaisvindami iš sovietmečio primesto požiūrio, esą tai kūrinys apie būrų būtį ir buitį („Metai", Nr. 1). Viktorijos Daujotytės inversija: „Teisėta klausti, ar tebesame tie patys, kuriems rašė Kristijonas? Ar tie patys, į kuriuos kreipėsi savo pamokslais, mokino ir barė?" („Metai", Nr. 3) atveria kitą perspektyvą – be aktyvios savistabos nebus ir naujų kūrinio interpretacijų.

Eugenijus Ališanka tarytum apjungia abu aukščiau išsakytus požiūrius, apibendrindamas: „Donelaitis mums padeda šiandien tiek, kiek mes jam padedame." („Metai", Nr. 5–6) Prie analogiškos išvados priei­na ir Marijus Šidlauskas, dar atkreipdamas dėmesį į platesnius problemos kontekstus: „Ką su mumis ir Donelaičiu daro globali vartotojiška ideologija –­ daugmaž aišku. Įdomiau, ką mes darome su savimi ir savo kultūriniais herojais, kokia mūsų kultūros / nukultūrėjimo riba, viešojo kultūringumo standartai." („Metai", Nr. 8–9)

Na, o Rimvydo Stankevičiaus švelniai ironiškas pasakojimas apie savąją „asmeninės bičiulystės su K. Donelaičiu istoriją" primena kiekvienam „iš gyvenimo" žinomą tiesą: draugystės puoselėjimas reikalauja nuolatinių pastangų, laiko ir dėmesio „investicijų", kurios grįžta mums vis naujomis savęs pažinimo galimybėmis, kurias gauname kito (šiuo atveju – K. Donelaičio) dėka.

4. Tinklo vaikų istorija

Savaitraščio „Literatūra ir menas" Nr. 45 puslapiuose buvo išspausdintas lenkų rašytojo Piotro Czerskio tekstas „Mes, tinklo vaikai". 2012 m. vasario mėn. publikuotas laikraštyje „Dziennik Bałtycki" šis straipsnis sukėlė didžiulį atgarsį ir buvo išverstas į keliolika kalbų. Tinklo kartos vaikų manifestas pateikia išraiškingą žmonių, užaugusių su tinklu ir tinkle portretą. Keletas jo štrichų. P. Czerskio teigimu, vienas svarbiausių tinklo kartos bruožų –­ specifinis santykis su informacija („Pripratome prie to, kad vietoj vieno atsakymo randame daug ir įvairių (...) Neprivalome įsiminti nereikalingų detalių: datų, sumų, formulių, paragrafų, gatvių pavadinimų, tikslių apibrėžimų. (...) Taip pat mums nebūtina viską suprasti, nes žinome, kur galima rasti žmonių, kurie nusimano apie tai, ko mes nesuprantame, ir kuriais galime pasitikėti."). Tinkle gyvenantis žmogus sukuria savitą santykį su globaline kultūra, kuri tapo pasiekiama atsiradus internetui („Iš kultūros vandenyno išgaudome tas gėrybes, kurios mums labiausiai tinka..."). Tinklo vaikų, anot P. Czerskio, nebetenkina ir iki šiol egzistavusi hierarchinė visuomenės struktūra, jie nesijaučia įsipareigoję tradicijoms, kuriančioms pagarbų santykį tarp asmens ir valdžios institucijų.

Aukščiau pristatytas tekstas svarbus keliais aspektais: 1) Tinklo vaikų kartos specifinis santykis su aplinka kartu išreiškia ir savitą požiūrį į istoriją. Koks jis? Akivaizdu –­ reikalaujantis iš praeities tyrinėtojų naujų siužetų ir naujų pasakojimo strategijų. Tačiau kokių? 2) Internete lyg beribiame informacijos vandenyne dreifuojanti jaunoji karta ten pat palieka ir savo asmeninės / kolektyvinės istorijos pėdsakus, kurie anksčiau patekdavo į tradicinių archyvų prieglobstį. Kaip šiuos „pėdsakus" surinkti ir susisteminti? Kokiais būdais analizuoti naujo tipo istorinius šaltinius?

Akivaizdu, kad istorikai dar nežino, kaip atsakyti į daugelį itin svarbių klausimų. O tinklo vaikų karta jau kuria savo istorijos versiją.

5. Ateities scenarijų rašymas

Baigiantis metams, žmonės yra linkę užsiimti savotiška buhalterija – išvedamas nuveiktų darbų ir neįgyvendintų idėjų „balansas", skaičiuojamos pergalės bei pralaimėjimai įvairiose sferose, sumuojamos ryškiausios akimirkos, patirtos per 365 dienas. Tokia aritmetika paprastai yra glaudžiai susijusi su ateities planavimo bandymais. Kai kuriems tokios „egzistencinės buhalterijos" šalininkams būsimų darbų ateinantiems metams sąrašo sudarymas atrodo pernelyg maža intervencija į ateitį, todėl žmonės ima sukti galvą, kaip būtų galima dirstelti į istorijos, kuri dar neįvyko, teritoriją (tuo pat metu stengiantis kuo tiksliau suplanuoti savo veiksmus pastarojoje teritorijoje).

Žurnalo „Verslo klasė" 2013-ųjų žiemos numeryje išspausdintas leidinio redaktoriaus Aurelijaus Katkevičiaus straipsnis „Sparčių permainų metai". Šiame tekste pateikiamas svarbiausių kitų metų įvykių, jo nuomone, turinčių lemti 2014-ųjų dinamiką, sąrašas. Į šį sąrašą pateko pasaulio futbolo čempionatas Brazilijoje, prezidento rinkimai Lietuvoje ir Europarlamento rinkimai Europoje, referendumas dėl nepriklausomybės Škotijoje, JAV ir sąjungininkų pajėgų išvedimas iš Afganistano, Panamos kanalo plėtimo ir gilinimo projekto užbaigimas bei daugybė kitų ateinančiais metais turinčių nutikti įvykių.

Skaitydamas pastarąjį straipsnį prisiminiau vieną iš nekonvencinės istoriografijos (savotiško istorijos mokslo l'enfant terrible) porūšių – ateities istoriją. Pastaroji rašoma panaudojant „scenarijų metodą", kurio tikslas – ne nusakyti vieną ateities variantą, bet įžvelgti galimas būsenas, per kurias ateitis atsiskleis. Taigi, šiuo atveju prasminis akcentas nuo „kokia ateitis bus" perkeliamas prie „kokia ateitis galėtų būti", tuo pat metu atskleidžiant, kaip skirtingos jėgos gali manipuliuoti ateitimi skirtingomis kryptimis.

A. Katkevičiaus tekste aprašyti įvykiai yra puiki medžiaga „scenarijų metodui" ir kiekvienam iš mūsų leidžia užduoti klausimą, kuris dažniausiai kyla stebint besi­baigiančiųjų bei tuoj prasidėsiančių metų akistatas: „O kas būtų, jeigu?.."