Vizualumas yra viena esminių Vakarų kultūros temų. Išskirtinę svarbą jis turėjo jau Antikoje, ypač senovės graikų kultūroje. Nesuklysime tvirtindami, kad senovės graikų pasaulis – okulocentristinis, t. y. kultūrinis ir juslinis suvokimo laukas graikams sukosi „aplink akį“. Ne veltui, kalbėdamas apie skirtingose kultūrose egzistavusias meno ir vizualinės raiškos formas, meno istorikas ir teoretikas Ernstas Hansas Gombrichas atkreipia dėmesį, kad senovės egiptiečiai savo mene vaizdavo tai, ką žinojo, Viduramžių menininkai – tai, ką jautė, o senovės graikų menininkų ir amatininkų darbams būdingiausias vaizdavimas to, kas matoma. Čia pirmą kartą susiduriame ir su perspektyva. Įvairiausių matymui ir matomumui skirtų pasakojimų, palyginimų bei alegorijų Antikos kultūroje gausu, tačiau išskirtinio dėmesio mūsų dienomis nusipelno itin skirtingai interpretuojamas, vienas paslaptingiausių vizualumą apmąstančių antikinių pasakojimų – Medūzos mitas.

Dauguma vakariečių iš bendrojo išsilavinimo žino, kad Medūzos žvilgsnis (panašiai kaip ir vieno iš Vilniaus simbolių – bazilisko) sustingdo pažvelgusįjį. Mūsų kultūriniame lauke Medūzos žvilgsnis suvokiamas kaip savo galia pranokstantis paprasto žiūrinčiojo galią, jį perveriantis. O su kuo Antikoje sietas šis žvilgsnis? Norint tinkamai atsakyti į klausimą, prasminga atsigręžti į mito sferą, kurioje ir skleidžiasi Medūzos žvilgsnio samprata. Hesiodas atkreipia dėmesį, kad Medūza – vienintelė mirtingoji iš trijų seserų gorgonių. „Teogonijoje“ minima, kad ji drauge su Poseidonu sugulė į pavasario gėlių pievą. Įdomu, kad čia Medūza nėra pristatoma kaip pabaisa, – tik užsimenama, kad jos likimas „skaudus“. Gerokai vėlesnėje mito versijoje, pasiekusioje mūsų laikus per senovės Romos poeto Ovidijaus „Metamorfozes“, kalbama apie dvigubą Medūzos patirtą neteisybę. Visų pirma Medūzą „išniekina“ (vitiasse) Neptūnas – tai įvyksta Minervos šventykloje, ir dėl to supykusi deivė Medūzos plaukus paverčia gyvatėmis. 

 

Caravaggio, „Medūza“ (apie 1597–1598). Uficių galerija, Florencija. „Wikimedia Commons“, CC0 1.0.

 

Tiesiai į numanomą žiūrovą žvelgianti Medūza Homero „Iliados“ XI giesmėje pasirodo kaip atvaizdas ant Agamemnono skydo, tačiau apie žvilgsnio galią paversti akmeniu poemoje dar nekalbama. V a. pr. m. e. Aischilas jau užsimena apie seseris gorgones, į kurias pažvelgęs nė vienas mirtingasis neišlieka gyvas, nors tragedijoje „Prikaltasis Prometėjas“ labiau pabrėžiama paprasto mirtingojo suvokimo ribas peržengianti gorgonių būtis, o ne jų žvilgsnio keliamas pavojus. Pindaras Medūzą sieja su „akmenine mirtimi“. Ferekidas tiesiogiai pasako, kad Medūzos galvą pamatę žmonės virsta akmeniu. I a. Ovidijus atkreipia dėmesį, kad Medūzos žvilgsnis transformuoja patekusius jos akiratin.

Įdomu, kad vienintelis, nepasidavęs Medūzos jėgai, galvą jai nukirtęs Persėjas gorgonės taip ir nepamato – regi tik ant skydo atsispindintį atvaizdą. O ir pati pabaisa galvos nukirtimo metu miega, vadinasi, nedalyvauja kaip aktyvus subjektas, galintis kėsintis į žiūrinčiojo būtį. Herojus ją regi tik kaip atspindį, tad reprezentacijos galia jam padeda nugalėti ir nukirsdinti Medūzą. Vis dėlto sulig Persėjo žygdarbiu Medūzos žvilgsnis ne tik nepraranda grėsmės, bet, galima sakyti, tampa net grėsmingesnis, nes pats galiūnas ima visur nešiotis Medūzos galvą ir ją naudoti kaip ginklą. Kiekvienas, atsidūręs Medūzos regėjimo lauke, neišvengiamai sustingdomas, o sustingdymas pamatytąjį ne tik pražudo, bet ir specifiškai įšaldo laike. Ne tik sunaikina, bet ir išsaugo. Ovidijus V giesmėje detaliai nusako, kaip Persėjas, atsukdamas Medūzos galvą, sustingdo buvusį Andromedos sužadėtinį Finėją. Suvokdamas, kad keli šimtai jo pusėje besikaunančių karių jau paversti akmeniu, Finėjas meldžia Persėjo palikti jam gyvybę, o šis ne tik prižada nė nepaliesti jo kalaviju, bet ir pabrėžia, kad dar paliks jo paminklą bei atvaizdą, į kurį buvusi sužadėtinė galės žiūrėti savo tėvo namuose. Taręs šiuos žodžius, Persėjas iškelia Medūzos galvą, ir Finėjas virsta akmeniu. Šioje scenoje Persėjas tampa Finėjo atvaizdo kūrėju ir daro tai sąmoningai, pasitelkdamas Medūzos žvilgsnį kaip ginklą, įrankį, priemonę: Finėjo atvaizdas tampa nepavaldus laikui, bet pats Finėjas praranda save kaip subjektą.

 

Senovės Graikijos archajinio laikotarpio juodafigūrė keramika su gorgonės atvaizdu (priskiriama puodžiui Ergotimui ir tapytojui Klitijui; terakota, apie 570 m. pr. Kr.). Metropolitano meno muziejaus Niujorke nuotr.

 

Vakarų kultūra formavosi veikiama senovės Graikijos ir Romos tradicijų, tačiau jos organizavimosi pagrindas buvo ne vien matymas, bet visų pirma – baimė būti pamatytam. Matymą su nerimu ir baime siejo jau patys senovės graikai¹. Galime prisiminti visiems puikiai žinomus mitus apie Medūzą, Narcizą, Orfėją ir daugelį kitų. Ne veltui subjekto ir objekto santykių dinamiką tiriantys mąstytojai nuo pačių seniausių iki šių laikų, svarstydami apie galią, neišvengdavo vizualumo klausimo. Prancūzų filosofas ir rašytojas Jeanas-Paulis Sartre’as pabrėžė, kad kito žvilgsnis verčia suvokti save kaip objektą kito akyse. Filosofas, mokslo ir kultūros istorikas, teoretikas Michelis Foucault, pasinaudojęs britų teisės teoretiko Jeremy Benthamo panoptikumo schema, išplėtojo panoptiškumo sampratą – ši padeda paaiškinti, kaip gimsta disciplinos visuomenė, kurioje kiekvienas individas, internalizavęs drausminantį žvilgsnį, tampa „savęs pavergimo sąlyga“. Vienas įtakingiausių ir (nebijokime to žodžio) kontroversiškiausių XX a. mąstytojų Sigmundas Freudas Medūzos žvilgsnį siejo su kastracijos baime.

Vis dėlto Medūzos žvilgsnis siejamas ne vien su naikinimu, bet ir su apsauga. Antikos literatūroje, mene Medūzos atvaizdui buvo priskiriama ir gynybinė funkcija. Graikijos archajiniu ir klasikiniu laikotarpiais Medūzos galvos atvaizdai (gorgonejonai) tradiciškai suvokiami kaip apotropiniai, nuo blogio saugantys simboliai, įkūnijantys stingdančio Medūzos žvilgsnio galią². To meto graikai žmogiškas ar antropomorfizuotas figūras vaizdavo profiliu, tačiau apotropinę funkciją atliekanti Medūzos galva visada buvo vaizduojama atsukusi visą veidą ir žiūrinti tiesiai į numanomą žiūrovą. Tokią Medūzą įprasta matyti ne tik ant skydų, vazų, gėrimo indų, bet ir namų pastogėse. Būtent pastogėse įkurdinti Medūzos atvaizdai pagal paskirtį gali būti lyginami su nūdienos gatvėse nusikaltimų prevenciją užtikrinančiomis stebėjimo kameromis. Ir vienų, ir kitų galia socialinėje erdvėje pirmiausia pasireiškia per užkardymą. Taip parodoma grėsmė būti sustingdytam, paverstam nekintančiu vaizdu, šių laikų žodžiais kalbant – įrašytam.

M. Foucault panoptizmas, teigiantis, kad mes patys save disciplinuojame internalizavę galimo stebėtojo žvilgsnį, vis dar tebėra aktualus, ypač vėlyvajame kapitalizme išplitus įvairioms savęs tobulinimo praktikoms, kurios be atvangos skatina individus tapti „geriausia savo pačių versija“, savo laimės kalviais etc. Šiomis dienomis vis svarbesnis tampa Gilles’io Deleuze’o perspėjimas, 1990 m. nuaidėjęs kaip savotiška pranašystė: pamažu iš individų tampame dividais, o skaitmenizuotoje visuomenėje esame vis labiau paskirstomi, išskirstomi, padalinami ir saugomi skirtinguose duomenų bankuose. Nuo garsiosios G. Deleuze’o ištaros praėjo beveik keturios dešimtys metų, o skaitmeninė būties fragmentacija nė nestabtelėdama įgauna vis didesnę spartą ir didesnį mastą. Šiame kontekste Medūzos žvilgsnis gali būti suvokiamas kaip konceptuali figūra, leidžianti iš naujo apmąstyti dabartinę galios cirkuliaciją, kuri kuo toliau, tuo labiau keliasi anapus ekrano. O dirbtinio intelekto atsiradimas tik dar labiau komplikuoja bandymus ją suprasti ir aprašyti. 

Patriarchalinėmis schemomis psichoanalizėje suabejojusi filosofė Julia Kristeva trumpame, bet koncentruotame tekste „Kas yra Medūza?“ atkreipė dėmesį, kad Medūzos žvilgsnis kaip simbolis tiek senovės graikų, tiek šiuolaikinėje Vakarų kultūroje turėtų būti siejamas su kažkuo, kas iš esmės yra archajiška ir nepažinu. J. Kristeva tai vadina „abjektišku būviu“ – tokia būties forma, kuri iš esmės ginčija dvinarę žvilgsnio struktūrą, t. y. skirstymą į žiūrintįjį ir žiūrimąjį, subjektą ir objektą. Tiek S. Freudas, tiek J. Kristeva žvilgsnį suvokia kaip tiesiogiai susijusį su galios cirkuliacija, bet, pasak J. Kristevos, Medūzos žvilgsnis žymi kai ką ypatinga, kas pranoksta įprastas vizualumo ribas, kažką pirmykščio. Šis žvilgsnis mūsų mąstymą nukreipia anapus žiūrinčiojo ir žiūrimojo, anapus objekto ir subjekto. Šia prasme Medūzos žvilgsnis nurodo kažką anapus mums pažinios ir interiorizuotos vizualumo schemos, turinčios galios šleifą.

Mūsų, skaitmenizacijos epochoje gyvenančių žmonių, ir Finėjo, kaip savasties stokojančio savo paties atvaizdo, būtis turi nemažai bendro, nors baisiajam Medūzos žvilgsniui-ginklui Finėją sustingdžius, jis at­skirai nuo savo atvaizdo nebegyvena. Skaitmeninės vaizdų fragmentacijos ir perdirbimo sąlygomis gyvenančio žmogaus padėtis yra kiek kitokia. Kad ir kiek kartų jis būtų sustingdytas, o jo atvaizdai padauginti, išskaidyti skirtinguose duomenų bankuose, jo, kaip atskirto nuo savo paties atvaizdų, gyvenimas ir toliau tęsiasi. Įvairiais pavidalais saugomi, archyvuojami ir vis iš naujo į informacinio ežero paviršių iškylantys ar tyčia iškeliami vaizdai gali veikti ne tik pavaizduotojo kasdienybę, bet ir jo galią ilgainiui išlikti autonomišku subjektu. Kiek vaizduojamasis (nepaisant to, kad gyvena toliau) grįžta ir yra grąžinamas prie to paties sustingusio savo praeities fragmento, atvaizdo ar atvaizdų, tiek jis, kaip Finėjas, praranda save kaip sub­jektą ir yra nukreipiamas anapus subjekto ir objekto santykių dinamikos. 

Skaitmenizacijos kuriama būties fragmentacija atveria ir palaiko būvį, kurį, mano manymu, galima vadinti trauminiu. Šiuo atveju trauminį būvį siūlau suprasti ne klinikine, bet ontologine prasme – kaip fragmentuotą santykį su savo paties būtimi, atmintimi ir laiku. Traumos studijų teoretikė Cathy Caruth sako: „Būti traumuotam – tai būti apsėstam vaizdinio ar įvykio.“³  Gyvendamas šiuolaikinės technologinės pažangos sąlygomis, žmogus nebevaldo vaizdinio, pats vaizdinys užvaldo žmogų. Prisiminus Ovidijaus pateiktą Medūzos mito versiją, jos stingdantį žvilgsnį galima interpretuoti kaip trauminės patirties metaforą: tokiam žvilgsniui pasaulis atsiveria ne kaip vientisa, nuosekli tikrovė, o kaip sustingusių fragmentų visuma. Sustingusių vaizdų perpildyta skaitmeninės fragmentacijos era yra neišvengiamai pažymėta medūzinio vizualumo ženklu. Sustingdyta ir fragmentuota būtis, pažirusi ir užtvindžiusi mūsų ekranus, kėsinasi į atminties gebėjimą save naratyvizuoti ir įkontekstinti: ji ne tik netenka pagrindinių būtį nusakančių savybių, bet ir pertvarko mūsų gebėjimą patirti gyvenimą kaip tekėjimą.

Greta M. Foucault disciplinos visuomenės ir G. Deleuze’o kontrolės visuomenės sampratų, šiuos laikus siūlau apmąstyti ir kaip trauminio būvio visuomenę, kurios palydovai yra užvaldymas vaizdais, būties frag­mentacija, išskaidytas dėmesys, skrolinimas, pakibimas anapus subjekto ir objekto dichotomijos. Tai nuolat besikartojanti ir nuoseklią gyvybės tėkmę ardanti ištiktis. Mūsų dienų medūzinis vizualumo režimas nuo ankstesniųjų skiriasi nejautros, numaldymo ir išsaugojimo pažadu, kuris mus vilioja tapti statiškomis savo pačių vaizdų reprezentacijomis.

 

¹ Martin Jay, „Downcast Eyes: The Denigration of Vision in Twentieth-Century French Thought“, Berkeley, CA: University of California Press, 1994, p. 28. 

² Rainer Mack, Facing Down Medusa: An Aetiology of the Gaze, „Art History“ 25 (5), 2002, p. 571–604. 

³ Cathy Caruth, ed., „Trauma: Explorations in Memory“, Baltimore, MD: Johns Hopkins University Press, 1995, p. 4–5.

 

Straipsnis parengtas vykdant Lietuvos mokslo tarybos (LMTLT) finansuojamą podoktorantūros stažuotės projektą „Stebėsena šiuolaikinėse meno praktikose: atmintis, išnaudojimas ir lytis“ (sutarties Nr. S-PD-24-127), įgyvendinamą Vilniaus dailės akademijoje