Aušra Kaziliūnaitė. Slovėnija: keliautojai, šamanai ir varnos

Slovėnija paskelbta 2023 m. Frankfurto knygų mugės garbės viešnia. Slovėnijos literatūros įvairove spėjau įsitikinti 2022 m. spalį gyvendama Liublianoje ir bendraudama su vietiniais rašytojais, literatūros kritikais, festivalių organizatoriais, leidėjais. Šį dienoraštišką tekstą nusprendžiau skirti pažinčiai su slovėnų klasiku, poetu Dane Zajcu ir šiuolaikiniu Slovėnijos poetu Alešu Štegeriu.

 

Dane Zajc. Rytas
Dane Zajc. Rytas

 

Drauge į rezidenciją vyko ir vertėja iš slovėnų kalbos Kristina Tamulevičiūtė. Abi gavome po kambarį netoli Liublianos centro esančiame D. Zajco bute, kurį beveik prieš 20 metų jis paliko Slovėnų rašytojų sąjungai. Kristina pasirinko mažesnįjį kambarį, man užleido didesnįjį su balkonu.

Pirmą rytą atsibudusi ant baltos sienos pamačiau abstrakčius paveikslus. Ilgai gulėjau lovoje ir žiūrėjau į juos. Vėliau gaminau pusryčius. Per beveik 15 kelionių ir kraustymosi metų supratau, kad prisijaukinti naują erd­vę pirmiausia padeda valgio ruošimas. Kuo anksčiau pradedu gaminti maistą svetimame bute, tuo greičiau jis tampa savas. Ruošdama pusryčius internete susiradau Kristinos kadaise verstus buto šeimininko eilėraščius. Pradėjus skaityti ant stalo garavo du kepti kiaušiniai, o baigus jau buvo atšalę.

Skaitant šiurpų D. Zajco tekstą apie varnas, už virtuvės lango šaižiai ir garsiai ėmė kranksėti varnos, tarsi pajutusios, kad jas kažin kas mini. Gana greitai pavyko save įtikinti, kad tai tik sutapimas. Tačiau šio sutapimo atrakintas tekstas vis sukosi mintyse: „Užmušim visus paukščius. / Visus. Prieblandoj sukrankė varnos. / Ir nakties tyloj išgirdau, / kaip sode kažkas man paukščius nužudo. / Ir žinojau, / mano rytus dabar / apleido jau eilės, / ir jaučiau, / kaip sielą liūdesys užlieja. // Visus. Visus paukščius, jos krankė. // Ir jaučiau, / jog aplink plevėsuoja / juodosios plunksnos, / jog tarp jų sušvinta / geltona varno akis. / Ko ieškai, varne, paklausiau. / Savo kaukolės skliautuos / nebeslepiu jokių jau paukščių“ („Visi paukščiai“, iš slovėnų kalbos vertė Kristina Tamulevičiūtė, „Metai“, 2011, Nr. 7).

Kitą dieną susitikusi su A. Štegeriu sužinojau, kad šio eilėraščio ir neseniai į lietuvių kalbą Mariaus Buroko išverstos Tedo Hugheso poezijos knygos „Varnas“ asociacijos nėra atsitiktinės. Gėrėme pusryčių kavą Alešo draugei smuikininkei priklausančio viešbutuko antrojo aukšto terasoje. Jis mums su Kristina porino apie D. Zajcą, kuris, pasak Alešo, buvo vienas gražiausių, dramatiškiausių jo pažinotų žmonių. Negana to, jo mokytojas.

Dane turėjo fenomenalią atmintį ir tai iš dalies virto jo kančios priežastimi – Antrojo pasaulinio karo metais netekęs šeimos, o vėliau ir kalintas rašytojas su smulkiausiomis detalėmis atsimindavo visus patirtus ir matytus žiaurumus. Poezija greičiausiai buvo priemonė šias patirtis transformuoti, norėdamas užsimiršti daug gėrė, tačiau atminties taip nenumaldysi.Alešas prisiminė, kaip Dane buvo pakviestas įrašyti savo poeziją. Atėjo svirduliuodamas, atrodė, tarsi sunkiai suprastų, kas vyksta. Neturėjo pasiėmęs ir jokių tekstų, tačiau, garso operatoriui davus ženklą, iš vidinės švarko kišenės išsitraukė ilgą eilėraščių sąrašą, dirstelėjo į jį ir neužsikirsdamas ėmė deklamuoti išvardytus eilėraščius.

Į Liublianą skridome su persėdimu Londono Lutono oro uoste. Turbūt tai vienas liūdniausių oro uostų, nusėstas storu niekada nevalomų dulkių bei nykumos sluoksniu. Nykuma tokia intensyvi, jog ankstyvą rytą čia stumiant laiką jautriam žmogui tenka prisigalvoti pačių įvairiausių būdų, kaip nuo to pabėgti. Keistoje airišką pubą imituojančioje užkandinėje užsisakiau angliškus pusryčius, o Kristina nuėjo pasižvalgyti į knygyną. Nesupratome – kaip ir kodėl – garsiakalbis šaukė mūsų vardus. Vos spėjome į lėktuvą. Išgirdęs šią istoriją Alešas nusišypso. Lutono oro uostas tikrai pažymėtas egzistencinės krizės ženklu. Be to, šis oro uostas vienintelis, kuriame nuolat keliaujančiam Alešui teko praleisti skrydį ir likti nakvoti ant nykiausių pasaulyje grindų. Ir ne vienam, o su D. Zajcu!

Dane viename iš Lutono barų užsisakė penkias dvigubas viskio taures. Vėliau jo neįleido į lėktuvą. Tad Alešas pasiliko kartu. Vidury nakties visus pažadino Danės klyksmas: „Visur aplink kaulai, vien kaulai!“ Pasak Alešo, nors daugelis šį nepaprastą žmogų tiesiog norėjo nurašyti kaip girtuoklį, Dane buvo labai jautrus visomis prasmėmis, matydavo ir jausdavo tai, ko kiti nėra pajėgūs jausti ar išgyventi. Įdomu, kad kalbėdamas apie šio slovėno kūrybą Alešas nebijo vartoti ir žodžio šamanas, kuris vis sukosi galvoje, kai pirmą kartą prieš keletą metų išgirdau patį Alešą, skaitantį savo eilėraščius „Mint Vinetu“ knygyne Vilniuje. Tarsi skaitydamas mintis Alešas ant stalo padeda angliškai išleistą savo „Kūnų knygą“ (2022). Jau vėliau, grįžus į Vilnių, šioje knygoje įrašyta dedikacija privers mane susimąstyti. Iš knygos 4 puslapio žvelgianti pelėda tarsi antrins – pelėdos nėra tai, kas atrodo, dedikacijos nėra tai, kas atrodo. „I wish you a great journey among the windows of Dane’s appartment“ („Linkiu puikios kelionės tarp Danės buto langų“). Skaitydama Danės bute Kristinos išverstą jo eilėraštį, kuris prasideda eilutėmis: „Jei nieko neatskleisi moteriai su naktimi plaukuose, numirsi. / Iš tavo sielos žiočių laša sunkūs lašai ant kelio / ir jį graužia, lyg minkštą yrantį korį“, negalėjau sulaikyti ašarų. Ašaros riedėjo ne iš liūdesio.

Mėgstamiausioje pirmojoje Duino elegijoje Raineris Maria Rilke rašė: „Kas, man sušukus, iš angelų tad gretų / gali išgirsti mane? O net jei, sakykime, imtų / ir priglaustų kuris mane prie širdies: būtis jo stipresnė / sunaikintų mane. Mat grožis tėra / šiurpo pradžia, kurią dar ištverti įstengiam, / žavimės juo tik todėl, kad jis mus atsainiai / nesunaikinęs palieka. Baisūs visi angelai“ (vertė Sigitas Geda, „Aidai“, 1998). Vieną vakarą drauge su Kristina, Alešu ir jo draugu muzikantu keliavome į Slovėnijos pajūrį, kur buvo numatytas jųdviejų performansas. Vairuodamas Alešas viena ranka mostelėjo į dešinę: „Ten pasukę privažiuotume Duino pilį, kurioje Rilke rašė savo elegijas. Bet mes ten šį kartą nevažiuosime.“


Aušra Kaziliūnaitė – rašytoja, poetė, filosofė, humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus TECH Filosofijos ir kultūros studijų katedros dėstytoja.