Kartais bandau įsivaizduoti, kas būtų, jei visas pasaulis kalbėtų viena kalba ir puoselėtų tą patį kultūrinį kodą. Šiandien, deja, tokio pasaulio idėja labiausiai primena kraupią distopiją arba nevispročio despoto svajonę. Šie liudijimai surinkti norint pasidžiaugti mūsų skirtumais ir priminti jums kitų istorijas.

Lina Laura Švedaitė

 

Pieteris Bruegelis Vyresnysis „Babelio bokštas“ (1563).

 

 

Pirmą kartą kultūrinį šoką patyriau 9-erių Vokietijoje. Viešėjome pas tėvų draugus, kurie turėjo vandens lovą ir pernelyg baltus dantis. Jų valgomajame ant stalo stovėjo vaza su „Ferrero Rocher“ saldainiais, įvyniotais į auksinę foliją. Jau buvau jų ragavusi, tėtis dažnai važiuodavo į komandiruotes. Tiesą pasakius, jau net buvau įvaldžiusi šių saldainių valgymo techniką: iš pradžių perkasdavau juos pusiau, vieną pusrutulį kaip mat prarydavau, liežuviu iškabindavau riešutą, jį sukramtydavau, o tada geriausia dalis – šokoladinis tirpstantis kremas, na, ir galiausiai likęs traškus pusrutulis. Įsivaizduodavau, kad esu milžinas ir valgau Žemę su visais jos kalnais ir žmonėmis. Vieną rytą teta Zelda iš vazos paėmė vieną auksinę Žemę ir pasiūlė man. Burnoje pradėjo rinktis seilės, mandagiai atsisakiau ir laukiau antro dublio. Tačiau Zelda, užuot įbrukusi saldainį man į ranką ar kišenę, nusišypsojo ir grąžino jį į vazą. Pasibaisėjau Zeldos tiesmukumu.

/ / /

Autobusu važiavome per Lenkiją, Vokietiją į Paryžių ir ryte kirtę Vokietijos ir Prancūzijos sieną sustojome išsivalyti dantų ir nusilengvinti. Tualetuose šalia kriauk­lės gulėjo rožinis rožėmis kvepiantis muilas. Visur blizga, švaru. Besišlapindama net nusprendžiau prisėsti ant klozeto. Visos autobuso moterys grįžusios aikčiojo dėl degalinės tualetų grožio. Štai kur tikroji elegancija, su niekuo nesumaišysi, net tualetai kvepia, tai ne Lietuvos ar Lenkijos išvietės, Vokietijoje irgi nieko, bet kad rožinis muilas padėtas...

/ / /

Kai pirmą kartą tranzavome Irane, nežinojome, ką jų kultūroje reiškia iškeltas nykštys, ir nesupratome, kodėl vilkikų vairuotojai taip piktai signalizuoja ir niekas nestoja. Įsivaizduok, ar kas nors Europoje norėtų tave pavežti, jei aukštai iškėlęs rodytum vidurinįjį pirštą ir dar šypsotumeisi?

/ / /

Apsigyvenę Norvegijoje bandėme kuo greičiau susikurti naują socialinį ratą. Sugalvojome užsukti pas kaimynus. Jų namuose degė šviesos. Paskambinome į duris, tačiau niekas neatidarė. Pastovėjome, dar pašūkavome jiems po langais. Vėliau paaiškėjo, kad čia susitikimai planuojami dvi savaites į priekį ir improvizuodamas draugų nesusirasi.

/ / /

Didžiausią gėdą patyriau prieš 9 metus įsimylėjęs lietuvaitę. Labai graži buvo, blondinė. Neįmanoma neįsimylėti. Regis, ir aš jai patikau. Buvau ką tik atvykęs į Lietuvą, tvarkiausi popierius, dirbau kebabinėje. Ten ir susipažinome. Ji vis užsukdavo, be reikalo, tai kodėl užsukdavo? Gavęs atlyginimą nupirkau porą auksinių apyrankių, susiradau jos tėvų namų adresą ir nieko nelaukęs nuvykau prašyti rankos. Paruošiau kalbą, pasipuošiau, mamai paėmiau rožę. Pas mus toks vyro elgesys – didžiausios pagarbos išraiška. Maniau, parodysiu, kad esu rimtas vyras... Bet tėvai, supratę mano kėslus, ne juokais išsigando, tėvas net iškvietė policiją, o mergina mane užblokavo visuose socialiniuose tinkluose ir persikraustė.

/ / /

Man vakariečiai visada atrodė aukštesnės rūšies. Kartą tėvas pranešė, kad pas mus svečiuosis prancūzas. Tai čia jau vapšė. Su mama iškuopėme visus namus, veidrodžius išblizginome, po lovomis dulkes išvalėme, cepelinų privirėme ir su nerimu laukėme svečio. Buvo smalsu, kaip jam viskas pasirodys. Norėjome padaryti gerą įspūdį, parodyti, kad ir pas mus galima gyventi. Na, o tas prancūzas, pasirodo, buvo neregys ir tos dulkės po lova jam – šimtas metų...

/ / /

Mano gimtojoje šalyje moterys dengia galvas. Už nedengtas galvas baudžia moralės policija. Prisimenu, buvau neseniai emigravusi, važiuodami autostrada viršijome greitį ir mus sustabdė policija. Kol sustojome, pradėjau panikuoti ir drebančiomis rankomis kuistis po savo krepšį – ieškojau medžiagos gabalėlio galvai pridengti, galvojau, ką sakysiu policininkams, o šalia sėdėjęs mano vyras pradėjo isteriškai juoktis. Įprotis – stipresnis už protą.

/ / /

Buvau užsiregistravusi couchsurfing.org, kartą sulaukiau žinutės iš japono, norėjo apsistoti nakčiai. Jo viešnagės metu planavau išvažiuoti iš miesto, bet visgi nusprendžiau savo butą užleisti tolimam svečiui. Šis atvyko su dovanomis, pasirodė labai malonus. Prieš išvažiuodama pasiūliau kartu išgerti arbatos – papasakojo, kad dirba vienoje Tokijo radijo stotyje ir ten pat gyvena, neva, daug kas gyvena biuruose, dar pasakojo, kad Japonijoje vyrai perka neplautas jaunų merginų kelnaites ir jas uosto, o tada dar papasakojo, kad kartą nuvažiavęs į savo tėvų namus rado raštelį: „Mes išvykstame, neieškok.“ Nuo to laiko mano svečio tėvai neatsirado, o jis, gerbdamas jų norą, neieškojo. Pasakojo ramiu veidu, nenorėdamas manęs šokiruoti – būtent ramus jo balsas ir išgąsdino. Pradėjau guglinti jo vardą, pavardę, nieko neradau. Sutrikau, nebežinojau, kas geriau – ar likti su šiuo keistuoliu, ar savo namuose palikti jį vieną?

Teko prašyti kaimynės, kad pabudėtų. Šiandien gėda. Susidūrus su Kitu, vaizduotė įsišėlsta.

/ / /

Sutikau žavią prancūzę ir pakviečiau ją kavos. Kai susitikom, ji pasistiebė ir pabučiavo mane į vieną žandą, buvo keista, mes juk ką tik susipažinome, šiek tiek atsitraukiau, tada ji vėl pasistiebė ir pabučiavo į kitą žandą, nesupratau, kas vyksta, vėl atsitraukiau, ji šypsojosi, žiūrėjo man tiesiai į akis, pagalvojau, gal vakarietės išties tokios laisvos, išties, ko gi čia varžytis, prisispaudžiau ją prie savęs ir karštai pabučiavau į lūpas.

/ / /

Sėdint vienoje Kurdistano arbatinėje man prasidėjo mėnesinės. Aplink vien vyrai. Atsiprašiau visų ir pasakiau, kad turiu bėgti iki vaistinės. Jie labai susirūpino. Vienas pasišovė mane palydėti. Juk nesaugu moteriai vienai vaikščioti nepažįstamomis gatvėmis. Kai vaistinėje sužinojo, ko man reikia, visas išbalo ir ėjo plauti rankų.

/ / /

Mane nusitempia į moterų pusę. Sako, šoksim, bus smagu. Atsiduriu kambaryje su šimtu neatpažįstamai išdailintų akių. Akimirksniu visos sužiūra į mane. Pastebi, kad neturiu nė vienos auksinės apyrankės, kad drabužiai skolinti, darosi karšta. Jos suklega: šok, užsieniete, šok. Matau, kad pagrindinė vestuvių veikėja – jaunoji – atsiduria šešėlyje. Sakau, vėliau pašoksiu, vėliau, negirdi, nenori girdėti. Viena iš vyriausių moterų grėsmingai suraukia antakius. Suprantu: jei dabar nepasijudinsiu, ji tikrai kažką padarys, kad daugiau nešokčiau išvis. Atsistoju, nuo jų klegesio paskausta ausų būgneliai, negrabiai išskečiu rankas į šonus, kraipau klubus, vadinasi, šoku. Įsivaizduoju, kaip negailestingai aptarinėjamas mano vaikams gimdyti nepritaikytas užpakalis. Regis, jaunajai manęs pagailsta, ji atsistoja, vėl beprotiškas klegesys, ji privinguriuoja kaip gyvatė ir sušnibžda: „Noriu tavo žalių akių.“ Nustebusi žiūriu į jos sodriai žalias akis – gimtąją jos spalvą slepia kontaktiniai lęšiai.

/ / /

Londone įsidarbinau greitojo maisto restorane ir turėjau dalyvauti health and safety kursuose. Ten indas mane mokė, kaip laikyti peilį. Žiūrėjau jam į akis ir galvojau: „Seni, ačiū tau už šį spektaklį, bet, rodos, tiek tu, tiek aš nuo 5 metų žinom, kaip peilis laikomas ir dešra pjaustoma.“

/ / /

Atvykęs į Lietuvą norėjau padaryti įspūdį būsimos žmonos tėvams ir pasisveikinau su jais: „Zdrastvuite.“ Šie nejaukiai nusišypsojo, užsidarė virtuvėje ir prabuvo ten gal pusvalandį.

/ / /

Iki šiol nesuprantu, ar indas kraipydamas galvą sako „taip“ ar „ne“. Atrodo, ir pats nežino.

Parengė Lina Laura Švedaitė