Straipsnyje „Emptiness against Decolonization“ („Tuštuma prieš dekolonizaciją“), 2025 m. birželį skelbtame Kembridžo universiteto leidžiamame žurnale „Slavic Review“, antropologė Dace Dzenovska aprašė tyrimą, atliktą ištuštėjusiame miestelyje Latvijos ir Rusijos pasienyje. Pateikiamoje ištraukoje – pasilikusių gyventojų išgyvenimo strategijos aštrėjant karinei padėčiai.

 

Dace Dzenovska. Ievos Salmanės nuotr.

 

2023-iųjų rugsėjo 29 d. Kostia, rusakalbis vyras, kurio šeima Lielciemyje (straipsnyje tiksli vietovė neįvardyta, autorė jai suteikė neegzistuojantį pavadinimą – red. past.) gyveno dar iki sovietų okupacijos, atsiuntė man nuotrauką ir vaizdo įrašų, kuriuose užfiksuotos išties nejaukios scenos. Dviejų pusiau apgyvendintų ir keleto visiškai apleistų daugiabučių apsuptame lauke knibžda kariškiai. Kai kurie, su ginklais rankose, vaikšto reguliariais intervalais, kiti taip pat reguliariai pritupia, tarsi ruoštųsi šauti. Jie vaikštinėja ir tūpčioja visiškoje tyloje. „Ar taip būna normaliose šalyse? Ar kariniai mokymai neturėtų vykti tam skirtose vietose? – klausė Kostia. – Bijau, kad nebeturėsite kur grįžti, iš Lielciemio liks vieni griuvėsiai.“ Meluočiau sakydama, kad tai nustebino. Nuo karo Ukrainoje pradžios kalbas apie būsimą kinų darbininkų atvykimą pakeitė karinės fantazijos. Viskas prasidėjo 2022 m. pavasarį, kai ant dviejų išlikusių daugiabučių gyvenamų namų laiptinės durų buvo iškabinti pranešimai, skelbiantys, kad kitą savaitę gyvenvietėje vyks Latvijos nacionalinės gvardijos (Zemessardze) pratybos. Tą savaitę 2022 m. kelios grupelės savanorių kažką veikė gamyklos griuvėsiuose, bet gyvenamosiose dalyse nesirodė. Retkarčiais buvo girdėti šūviai; karių buvimą galėjai justi, bet ne matyti. Maždaug tuo pačiu metu savivaldybės ir seniūnijos vadovai ėmė svarstyti, ar tuščią mokyklos pastatą (vien jos sporto salė užima 300 kv. m. plotą) būtų galima pritaikyti kariams apgyvendinti. Jie man sakė, kad Gynybos ministerijai pateikė brėžinius su pasiūlymu, kaip galėtų būti pertvarkyta erdvė. Kitais metais mane vis pasiekdavo nuogirdos apie „kariuomenės tikslams atlaisvinamas“ pasienio teritorijas. Aleksejus, Lielciemio seniūnas, ypač entuziastingai vardijo sąmokslo teorijas: „Kaip manote, kodėl prieš porą dešimtmečių pietryčių Latvijoje buvo įsteigti tie gamtos draustiniai, užuot leidus ūkininkams dirbti žemę? Būtent tie draustiniai dabar verčiami poligonais.“

Atliekant tyrimą, Lielciemyje nuolatinių karinių dalinių nebuvo. Tai nestebino; vietiniai buvo pratę prie laikinumo. Gamyklos griuvėsiuose rinkosi įvairūs pašaliečiai, tačiau nė vienas neateidavo iki gyvenamųjų rajonų. Pavyzdžiui, savaitgaliais ten lankydavosi nuotykių griuvėsiuose ieškantys „tamsieji turistai“ (dark tourists), kurie paprastai atvykdavo naktį, baikeriai, per pandemiją vienai nakčiai ten įsikūrė ir vaizdo klipą filmavo didžėjus, iš už poros valandų kelio esančio rajono centro užsukdavo dronų pilotai. Taigi kai visiškoje tyloje, vidury dienos kieme pasirodė kariai, buvo išties nejauku. Jie čia praleido keletą dienų ir tada pasišalino.

Vietos valdžia Gynybos ministerijos nenorą vietovėje įrengti nuolatinių struktūrų suvokia kaip ženklą, kad ji neišvengiamai bus paaukota – taps niekieno žeme. Savivaldybės vadovai ilgalaikių karinių objektų nori ne dėl saugumo, o dėl to, kad juos vertina kaip tam tikrą investiciją, kaip kapitalo įtvirtinimą teritorijoje, net jei tai yra gynybinis kapitalas. Investicijų stoką jie supranta kaip valstybės teritorinės logikos elementą, kuris prieštarauja kapitalo logikai. „Žinote, gynybos linija driekiasi nuo mūsų iki Rygos, – 2023-iųjų vasarą sakė Aleksejus. – Su administracija [trimis pusamžėmis moterimis] svarstome, kaip ir kur perkeltume vyresnius gyventojus, jei kas nors nutiktų.“ Jo žodžiai liudija vyraujantį įsitikinimą, kad ši vieta – ir jos gyventojai – tinka tik laikiniems tikslams. Ir tikrai, vieno iš Latvijos nacionalinės gvardijos padalinių, išreiškusių susidomėjimą gamyklos griuvėsiais, mokymų koordinatorius man sakė, kad ši vietovė puikiai tinka imituoti kovą urbanistinėje aplinkoje, nes visuomeniniai pastatai, tokie kaip uždarytos mokykla ir gamykla, stovi netoli to, kas liko iš gyvenamųjų namų. „Na, būtų geriau, jei žmonių čia išvis nebūtų, – sakė jis, – bet jie pakantūs, tad mums netrukdo.“

Kai Kostia atsiuntė tuos įrašus ir nuotrauką su kariais, po kelių dienų sulaukiau ir daugiau vaizdų. Šįkart vyras buvo akivaizdžiai suirzęs. Viename įrašų matyti šviesos mokyklos pastate, apsuptame keturračių ir karinių sunkvežimių; fone girdėti Kostios keiksmai. Jis aiškina: „Lyg mūsų čia nė nebūtų. Niekas nieko nepranešė – jie tiesiog išdygo čia, ir viskas.“ „Ką sako kiti gyventojai?“ – paklausiau. „O ką jie gali pasakyti? Tiesiog praeina pro šalį, pažiūri ir pasišalina“, – atsakė jis. Nors Kostia akivaizdžiai piktinosi dėl be įspėjimo atvykusių, kaip manė, NATO pajėgų, sunku įvertinti, ar vietos valdžia jų bijo, ar laukia. Vis dėlto visi mano, kad jų viešnagė yra laikina. Atrodo, tarsi fronto linija čia jau slinktų, nepaisydama nei vietovės, nei žmonių ir nepalikdama jokių nuolatinių struktūrų.

Vadinasi, kapitalo logiką pakeitė – arba išstūmė – saugumo interesais grindžiama valstybės teritorinė logika. Dėl to vietos gyventojai šią vietovę laiko buferine zona, imperijos lūžio linija. Tokia teritorinė saugumo logika davė pradžią naujoms žmonių išvarymo formoms. Trys Lielciemio gyventojos 2008 m. įgijo Rusijos pilietybę. Iki tol jos buvo Latvijos nepilietės: tai reiškia, kad, šaliai atgavus nepriklausomybę, joms, kaip sovietmečio migrantėms, nebuvo automatiškai suteikta Latvijos pilietybė. Jos turėjo neutralizuotis ir įrodyti turinčios pakankamai latvių kalbos bei šalies istorijos žinių. Kitaip nei jų vaikai, jos to nepadarė. Šios moterys tapo Rusijos pilietėmis, nes apie 2008-uosius, tuo metu, kai Latvijos parlamentarai bandė finansų krizę sušvelninti pasitelkdami ir „auksinės vizos“ rusams programą, jos bandė išspręsti savo asmenines finansines bėdas pasinaudodamos galimybe anksčiau, sulaukusios 55-erių, išeiti į pensiją. Rusijos pilietybė tai numatė, ir moterys čia įžvelgė finansinę naudą. Šis pasiūlymas – Rusijos strategijos „užsienyje gyvenantiems tautiečiams“ dalis, kuri, pasak Michailo Suslovo, buvo atviras bandymas praplėsti Rusijos įtakos sferą. Tačiau moterys pasinaudojo tuo pragmatiniais sumetimais. Tai buvo viena iš išgyvenimo taktikų – jos manė, kad ankstyva pensija, kad ir kokia menka, padės šeimai įveikti nepriteklių. Šiandien viena jų – Sonia – ruošiasi išvykti, nes nenori net pamėginti laikyti latvių kalbos egzamino, privalomo leidimus gyventi Latvijoje turintiems Rusijos piliečiams (kitoms dviem jau daugiau nei 75-eri, tad joms šis reikalavimas negalioja). Sonia mano, kad egzamino neišlaikytų, todėl nusprendė išvykti pati, kad nebūtų deportuota priverstinai. „Moku už savo godumą“, – sako Sonia, nors akivaizdu, kad per mėnesį gaudama 135 eurus turto neužgyveno. Jos vaikai yra Latvijos, taigi ir Europos Sąjungos, piliečiai, vieni dirba Airijoje, kiti – Rygoje. Sonia ir jos latvis vyras kelsis gyventi į Rusiją. Per dekolonizacijos procesą Latvija išstūmė savo piliečius, kurių gyvenimai buvo pernelyg glaudžiai susiję su ardomomis sovietinėmis struktūromis. Sonios šeima liko išdraskyta. Latvija juos tarsi išspjovė, išsklaidydama po platų galios santykių kraštovaizdį: vieni šeimos nariai dirba Europoje, kiti gyvena Rusijoje.

Šiandien sprendžiant, kaip juda kapitalas, Lielciemio žodis nieko nereiškia. Sovietinė miesto infrastruktūra nuvertėjo, o nauja, turinti galimybių pritraukti investicijų, nėra plėtojama: geležinkelis išardytas, keliai duobėti, apylinkėse nėra jokių didesnių gamybos ar logistikos centrų. Per pastaruosius kelerius metus gyvenvietėje įrengta plačiajuosčio interneto infrastruktūra, nes buvo gautas finansavimas, leidžiantis įvykdyti Europos Sąjungos įsipareigojimą užtikrinti interneto prieigą daugumai namų ūkių. Tačiau prie ryšio tiekėjo niekas neprisijungė, nes vietos gyventojams šito nereikia. Jie beveik nesinaudoja internetu telefonuose. Daiktai ir žmonės praeina pro Lielciemį, jį kerta arba pralekia virš jo nesukurdami jokių nuolatinių struktūrų. Net vietovės saugumo stiprinimas ir sukarinimas nepaliko čia jokių nuolatinių objektų, tačiau viltis dar gyva, ypač nuo tada, kai buvusiame pasienio kaimelio internate atidarytas pabėgėlių centras. Nors Lielciemio gyventojai jaučia tam tikrą nostalgiją imperijai, kartu vertina savo marginalią bendruomenę ir baiminasi ją prarasti. Aleksejus nenorėjo apgyvendinti ukrainiečių pabėgėlių tuščiuose butuose (juolab kad ir norinčių čia atvykti nebuvo daug). Jis svarstė: „Ar galite įsivaizduoti, kas būtų, jei čia staiga atsirastų daug moterų su vaikais ir be vyrų? Pas mus pilna geriančių bedarbių, gyvenančių su motinomis. Visko gali nutikti. O kas bus, kai sugrįš jų vyrai, – ką tada darysiu?“ Kol kas, neturėdamas kitų galimybių, jis stengiasi palaikyti esamą bendruomenės socialinę struktūrą – tos pačios bendruomenės, kuri, šalies miestų elito akimis, yra aiškiausias dekolonizacijos taikinys.

 

Iš anglų kalbos vertė Evelina Salvinskienė