Dainora Kaniavienė. Įkliuvę kito vizijos pinklėse

Alina Meilūnaitė. NEGYVANAMI MIESTAI. ‒ Vilnius: Tyto alba, 2014.

„Negyvenami miestai“ – debiutinis Alinos Meilūnaitės romanas. Tai tikrai ne tas atvejis, kai autorius jau senų seniausiai žinomas iš kultūrinės spaudos, esi gal mažiausiai keturissyk skaitęs jo literatūrinių publikacijų, o vardas ir pavardė turi sąsajų su tam tikromis temomis, intencijomis. Tiesa, meluočiau, jei sakyčiau, kad A. Meilūnaitė visiškai nesusijusi su rašymais. Susijusi, ir dar kaip susijusi. Galima tai pajusti iš to, kaip ji valdo tekstą ‒ tikslių, taiklių frazių, nenuobodžios struktūros bei kompozicijos. Taip ir norisi pamaigyti kompiuterio klavišus, pagūglinti: „Kas ji? Kodėl ji? Kaip ji?“ ir tuo pačiu nusišypsai – visai pagal knygos diktuojamą temą elgiesi nuspėjamai it turintis visišką priklausomybę nuo šiuolaikinės komunikacijos elementų – žiniatinklio informacijos srauto ‒ žmogus. Pasirodo, nuojauta neapgavo. Ne iš piršto laužta ta įtaiga A. Meilūnaitės knygoje. Autorė ne tik Meilūnaitė, bet dar ir Vaišvilienė, o jos vardo ir pavardės žymos tiesiogiai susijusios su reklama, komunikacija ir poveikiais. Ir taip, per info siūlus, žinias, nežinomasis virsta net labai žinomu, ir jau turi susidaręs pirmą įspūdį. Laimė, knygą perskaičiau anksčiau, nes būtų užbrėžtas lūkesčių horizontas, tikėčiausi labai daug.

Romaną sudaro 11 dalių. Visos dalys turi pavadinimus – metaforas ir yra susijusios su moters gyvenimo tarpsniais, įvykiais: mažos mergaitės, komplikuotai bendraujančios su motina, o tėvo išvis neregėjusios, jaunos merginos, įsimylinčios vyrus iš reklaminių plakatų ir turinčios komplikuotus santykius su antrąja puse, nėščios moters, paliktos sugyventinio, išdūmusio ieškoti laimės, savęs ar mažažin ko į Ameriką, ką tik pagimdžiusios motinos ir jos santykio su kūdikiu... Ir dar keliais visai ne kaip iš blizgančios reklamos, tačiau svarbiais moteriai gyvenimo etapais.

A. Meilūnaitė kuria šiuolaikinės jaunos moters paveikslą. Ją veikia visos reklamos, visų gyvenimai, visų pakalbėjimai, blizgūs, gražūs portretai, reklaminiai šūkiai, „dienos su naujienomis“ ‒ nori nenori ji yra įtraukiama į tarpusavio ryšius, tampa atspindžiu šiųdienės kultūros bei pati ją atspindi. Kur čia vienatvė? Veikėjos viduje. Ji nenorinti gyventi taip, kaip gyvena visi, maištauja, prieštarauja ir pyksta, kada komunikacijos srautas užgriūva su milžiniškomis instrukcijomis, kaip gyventi teisinga, o kaip ‒ ne, kas yra gerai, o kas – ne. Ar gyvenime tikrai viskas yra būtent taip, kaip mums teigia reklama? Turbūt būtent todėl ir parinkti skirtingi gyvenimo aspektai, skirtingi vaidmenys, situacijos, dažnai ryškūs reklamose, bet gyvenime ‒ tokie, kokius išgyveni. Ir ne visada kavos aromatas privilioja praeivius. Būna ir kitaip: „Skulptorius įniko pas ją kasdien gerti kavą, nors jos skonio taip ir nesugeba įvertinti. Tiesiog pamažu tapo priklausomas nuo kofeino, vos išaušus, skaudančia galva jis sliūkina prie jos durų ir tyko menkiausio garso. Pasikviečia jį vidun, nors galėtų miegoti toliau, ir užburta klausosi kavos malūnėlio burzgimo, tingaus dienos budimo, stebi įspūdingą, iki smulkmenų ištobulintą kavos šokį už stiklinio puodelio sienelių. Bet jo dėmesio neprikausto nei paviršiuje išsiskleidusi ir sustingusi tiršta putelė, nei aplink pasklidęs rūgštus, švelnus aromatas. Ekspresą išmaukia keliais gurkšniais, stovėdamas – kaip italas prie bariuko. Akys išsprogsta ir jis toliau dairosi aplink, rodos, matydamas daugiau nei iki šiol. Taip sykį jam šovė mintis pakeisti visas lemputes“ (p. 238). Citata tyčia tokia ilga: norima parodyti A. Meilūnaitės meistrišką žaidimą klišėmis, reklamomis ir ‒ kaip priešpriešą ‒ realybę. Nesikeičia tik kava, o visa kita reklamos siužeto parodija: įsivaizduok kaimyną, kasryt tykantį, kuomet prabusi, tik tam, kad pasinaudotų tavo kavos aparatu, o vietoj „ačiū“ sakantį: „Tai reikia pasikeisti lemputes“. Šiek tiek tragikomiška ir erzinamai vulgaru. Toks tas viliojantis tirštos plutelės rūgščiai švelnus kavos aromatas...

Reklamos A. Meilūnaitės romane labai daug. Gal ne tiek reklamos, kiek svarstymų apie reklamos poveikį. Štai, kad ir mergina, įsimylėjusi reklaminį plakatą: „Pirmą kartą į tą reklamos stendą atsitrenkė žiemą (…) Kelnės paraitotos, balti marškiniai prasegti, rankoje nešasi batus. Įprasta, gražu, saldu. Tada pajuto, kad dingo nuovargis, nutilo aplink zujantys automobiliai, užgeso šviesos, galva liovėsi skaudėti, šaltis, taip stipriai kaustęs judesius ir mintis, nuslūgo. Ir ji išgirdo jūrą. Pamatė vyrą. Ne tą, kuris bijo vesti, kuris myli tiktai kūną, ne tą, kuris svajojo apie nepasiekiamą merginą, o gal iš nevilties jau pasižadėjo kitai… Tai buvo vyras, į kurį galėjo žiūrėti be sąmyšio ir baimės, ‒ jis tikrai nepastebės, ji neprivalo jam patikti. Tai tik nuotrauka, tai tik paprasta reklamos iškaba, na ir kas… bet nuo jos akyse pasidarė šviesiau (iš vaikinų, kurie palieka arba praeina pro šalį, neužkabinę nė akies krašteliu, to negali tikėtis). Žybtelėjo sieloje“ (p. 210). Nors iš pirmo žvilgsnio toks merginos santykis su reklama atrodo, tiesą pasakius, keistas, bet eilutės slepia šių dienų siaubą – žiniasklaidos klišes, poreikius, skambias antraštes ir reikalavimus paprastam žmogui būti nepaprastam, tobulam. Realybę priimti vis sunkiau. Reklama, įtaigiai jos kuriami mitai, vis labiau skverbiasi į sąmonę ir siurrealiai susipina su realybe. Tarp tikrovės ir išgalvoto pasaulio ‒ tik plona pertvara. Siūloma dovanų iliuzija atima gyvenimą. Juk kas paneigs, kad toks vyras negali egzistuoti? Ir egzistuoja ‒ kur nors jūros pakrantėje vaikšto paraitotomis kelnėmis, baltais marškiniais. O vaizduotei įsišėlus, maža ko galima prisigalvoti: „Vyrai iš reklamos kviesdavo ją pasivaikščioti po miestą…“ (p. 211), bet visada tenka grįžti: jausti šaltą vėją, minus trisdešimt ir Vilniaus gatvių atšiaurumą.

Šiomis detalėmis romanas neretai primena prancūzų filosofo Jeano Baudrillard’o „Simuliakrus ir simuliaciją“. Vienoje recenzijoje buvo taikliai pasakyta: „Simuliakrai, hipertikrovė, medijų reikšmė, prasmės implozija ir nepakartojamasis Baudrillard’o nihilizmas – viskas sugula į šią iš pažiūros nedidelę knygelę, tarsi reziumuojančią intelektualinį autoriaus virsmą: iš post-struktūralistinio marksizmo – į medijų metafiziką, nuo domėjimosi ženklo vaidmeniu vartotojų visuomenėje – prie pasaulio jau nebeegzistuojančio niekaip kitaip, kaip tik jo simuliacijose. Į tikrovės dykumą, pasak Baudrillard’o, niekas nebepakvies, tačiau galėsite iki soties mėgautis miražais, slepiančiais tos dykumos nebuvimą.“ (http://www.filosofija.vu.lt/05/jean-baudrillard-%E2%80%9Esimuliakrai-ir-simuliacija%E2%80%9C/). A. Meilūnaitės romane, sudėtame iš vienuolikos dalių, taip pat esama simuliakrų ‒ tokių daikto, reiškinio ar fenomeno būklių, kai tas daiktas veidrodžio principu nebeatspindi šalia vykstančio gyvenimo, o imasi vaizduoti ir rodyti tą, ko iš tiesų nėra. J. Baudrillard’as tvirtino, jog simuliakrai yra savotiška apgaulė ar pakeičiantis realybę realybės vaizdinys – „tikrovės ženklai atstoja tikrovę“.

Kita svarbi knygos linija – vienišumas, atėjęs, rodos, iš santykio su motina. Motinos ir dukros santykiams A. Meilūnaitė paskiria ne vieną romano puslapį. Motinos paveikslas ryškesnis, labiau apmąstytas, nei dukros. Keičiasi ir laikas – atsiranda šiek tiek sovietmečio realijų. Net nežinau, kurią dalį ‒ ar „Popierinę suknelę“, ar „Tris ketvirčius skurdo“ ‒ įvardyčiau ryškesne. Abi susijungia, abi realios, tikros, o kartais atrodo, kad eilutes girdi ne mintyse, bet kaimynas už sienos bubena: „Mama mėgdžioja politikų balsus ir intonaciją. Stengiuosi į ją nežiūrėti – žvilgsniai ją drąsina. Ant viryklės sušvilpia virdulys. „Mums žadėjo sumažinti šildymo kainą. Sakė, kad nebebus problemų susimokėti už šildymą. Ką tai reiškia? Ar jie patys už mus sumokės?.. Arba, klausyk, žadėjo į Lietuvą sugrąžinti emigrantus. Kokiu būdu jie privers juos sugrįžti? Dar kartą susodins juos į gyvulinius vagonus ir nemokamai atveš iš Europos?“ (...)

‒ Koks skirtumas, ką pilvotas šiknius sakė per televizorių? – klausiu mamos, slėpdama žiovulį. – Juk pati niekada nebalsuoji“ (p. 191).

Motinos paveikslas ryškėja vis kitokiais aspektais. Viena vertus, tai kadaise neišmylėtas vaikas, nesugebėjęs vėliau mylėti savojo, kita vertus, tai siuvėja, turėjusi ambicijų, ar meniškos prigimties, negebėjusi tapti gera buhaltere – robotu, o norėjusi kurti. Vienintelės medžiagos jai teikė pasitenkinimą, žinoma, vėliau atsirado ir alkoholis, skurdas arba ‒ galima seką ir sukeisti – skurdas ir alkoholis, pirmarūšė, antrarūšė ir galop ‒ fabriko kokybė. Bandoma apčiuopti, kokį pėdsaką motina palieka dukters gyvenime, bet tuo pačiu skleidžiasi suvokimas, kad kiekviena karta savaip dorojasi su įtakomis, tik anksčiau tos įtakos apsiribodavo „ką kaimynė pasakys?“ ir buvo net juokinga pagalvoti, kad galima gyventi „ne kaip visi“ (p. 63). Dabar mus uzurpuoja siurealios tikrovės, vizijų mišiniai, besišypsantys iš reklamų, o iš leidinių sąmonę pasiekia žodžių kratiniai, įkyriai teigiantys, sakantys, vertinantys, suplakantys mus į dieną su naujienomis. Išvada peršasi viena – sunku gyventi sąmoningai ir nepakliūti į kitų norų tinklus, suvokti savo siekius, negyventi kitų labirintuose. Romano pabaiga, sakyčiau, itin fantastinė, bet sykiu ‒ ir filosofiška. Ne veltui vienuoliktosios dalies pavadinimas ‒ „Sąmonės tinklai“.

Taip, tai nėra lengvai skaitoma knyga ‒ ji siurreali. Taip, čia veikia jaunas žmogus, bet jo pasvarstymai ‒ it daktaro disertacijos skyriui. Taip, pasiimsiu darsyk Jeaną Baudrillard’ą. Nežinau, ar kai kurias skaitytas eilutes vadinčiau grožine literatūra, veikiau – filosofinėmis mintimis, kurias paprastais žodžiais išsako veikėja ‒ be pabodusių sudėtingų terminų ar keliaaukščių sakinių konstrukcijų, kurias dažnai randi negrožinėse publikacijose apie komunikaciją, informaciją, medijas ir reklamą.

Draugai