Nijolė Kliukaitė-Kepenienė., MARŠALITAS. Romanas. ‒ Vilnius: Versus Aureus, 2013.
Sukau galvą, kaip čia pristatyti darsyk Nijolę Kliukaitę – Kepenienę, kurios vardas turėtų būti žinomas ne tik Klaipėdos krašto žmonėms, bet ir vaikų literatūros skaitytojams ir tyrinėtojams, poezijos mylėtojams. Darsyk, nes rašytojos talentas jau įvertintas literatūrinėmis premijomis. Darsyk, nes ir vėl rankose turiu jos parašytąją knygą. Pačią naujausią iš šiaip jau ne trumputės bibliografijos, kuri apima įvairius literatūros žanrus. Šįkart tai romanas ‒ „Maršalitas", kuris gal ir skamba gana keistokai, bet atsivertus žodyną galima rasti, kad šitas žodis ‒ tik dar vienas užpildo, formavimo medžiagos arba tiesiog... jungties pavadinimas. Per jungties reikšmę galima apibrėžti ir visą romaną, kuris tik iš pirmo žvilgsnio atrodo gana suskaldęs, fragmentuotas, bet ilgainiui paaiškėja, kad visus personažus, nepriklausomai nuo to, ar jie to nori, ar nenori, sieja nematomi, glaudūs ryšiai.
Keista kalbėti apie jungtį, esamą jungtį tarp žmonių, kai pastaruoju metu, bent jau lietuvių literatūroje, pastebėjau, jog rašytojai vis dažniau gvildena susvetimėjimo temą, kalba apie individo kitoniškumą, kuris tampa pretekstu atskirčiai. Kitoks būtinai tampa vienišas. N. Kliukaitė – Kepenienė priešinasi šiai tendencijai teigdama, kad galima atrasti jungtį, siejančią mus visus. Tik vienas jungtis pasirenkame patys, o kitos jungtys tiesiog yra ir tiek. Aišku, stengtis, kad josios nenutrūktų, būtina. Skirtingi personažai, charakteriai kuria būtį, jungtis, nematomus tinklus. Čia neužtenka tik būti su pretenzija, kad visi mylėtų. Mylėti aplinką tenka išmokti ir pačiam, nors ji ir yra kitoniška, nesuprantama. Žinia, išskaityta iš N. Kliukaitės – Kepenienės romano, rodos, paprasta, tačiau viskas kur kas sudėtingiau, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Beveik detektyvas.
Romano šerdis sukasi aplink Lietinių šeimą, kuriai teko dalia auginti berniuką autistą Ignių. Tačiau pasakojimas pateikiamas iš septyniolikmetės, vos dvejais metais vyresnės už brolį, Lietinių dukters žiūros taško – tai ji veikia, mato, išgyvena, supranta, atranda. Su ja tapatinasi ir pasakotoja: „Ketinu pasekti žiaurią pasakaitę apie meilę, nes visi: mama, tėtis, močiutė, Ignius, ‒ visi jie tą reiškinį, nuotykį, priežasčių ir pasekmių virtinę vadina anuo keistu žodžiu, užmiršdami, kad yra ir kitų žodžių, pagaliau – nutylėjimų, tai ne, jiems būtina viską sukimšti į tą vieną, be gailesčio nuvalkiotą, purviniausią iš iškiliausių žodžių" (p. 7). Paradoksalu, kad pasakotojos pozicija yra kritiška – ji teigia, kad žmonės, nežinodami, kaip įvardyti kokį beprotišką, visai nesuprantamą ar perdėm banalų veiksmą, pavadina jį meile. Štai tokia toji jungtis, pasak pasakotojos, jungtis, kuriai pačiomis pirmosiomis eilutėmis ji prieštarauja. To ji jau tikrai nevadinsianti maršalitu. Tačiau, kaip ir įprasta tipiškam romanui, – pagrindinis herojus patiria nuotykių, išbandymų, kol savu kailiu įsitikina arba senolių išmintimi, arba tikrąja žodžių reikšme. Panašiai konstruojamas ir N. Kliukaitės – Kepenienės romanas, kuris prasideda, rodos, paaugliška neigimo pozicija, aiškiu savo požiūrio išdėstymu, o baigiasi išjausta, išgyventa, iškentėta, atrasta naująja tiesa, kuri dažniausiai būna opozicija pradžiai.
Ne veltui paminėjau paauglišką poziciją. Manau, kad romanas ir yra orientuotas į šią skaitytojų auditoriją, nors jame gausu temų ir problemų, kurios aktualios bet kuriai amžiaus grupei. Šią auditoriją nuspėti leidžia N. Kliukaitės – Kepenienės dėstymo metodika, kuri kartais pernelyg atvira, pernelyg pateikianti savitą požiūrį ir vengianti leisti skaitytojui suprasti iš nutylėjimo, ar herojų veiksmų sekos: „Aš mokausi, tvirtai tikėdama, kad mokykla – visų tobuliausias žmogaus išradimas. Jau dabar graudinuosi žinodama, kad mažiau nei po metų būsiu išspjauta į ambicijų, siekių ir nesusipratimų nuniokotą visuomenę" (p. 222), ‒ išdėsto aiškiais sakiniais pagrindinė veikėja ir neleidžia atsirasti abejonės krislui. Kuriama opozicija tarp suaugusiųjų ir vaikų pasaulio. Ambicijos, siekiai ir nesusipratimai įvardijami kaip griaunantys visuomenę ir jos būtį veiksniai. Suaugusiųjų pasaulis septyniolikmetei pasakotojai lyg ir pažįstamas, lyg ir – ne. Viena vertus, jai nuolat tenka susidurti su pasaulio paaiškinamumo ribotumu, klaidžiojant sąvokų, patirčių labirintuose, kita vertus, taip ji atranda, kad pasaulis, gyvenimas yra kur kas platesnis nei telpa į žodžius.
Pagrindinė veikėja ‒ abejojanti, ieškanti, prarandanti ir atrandanti savojo gyvenimo prasmes, kitaip ‒ maršalitus: „(...) meilė ir yra tas maistas, kuris sotina. Duona kasdieninė. Ir jeigu tu jos negauni, tegu ir būsi maitinamas dangiškaisiais migdolais ir girdomas gulbių pienu, liksi alkanas ir įsiutęs kaip vilkas" (p. 52). Tačiau be šių, kiekvienam iš mūsų, rodos, įprastų ieškojimų ji dar turi brolį autistą, įsimylėjusią ir iš bendros šeimos erdvės išėjusią mamą, ekstrasensę močiutę, kuri ką tik pasidarė plastinę veido operaciją, bardiškos prigimties, neištikimą mamai ir įprastam gyvenimo būdui, tėtį. Tokių temų sankaupa būdinga populiariosios literatūros žanrui – tinkintis, kad kūrinys bus ir neblogai perkamas. Suprantama, paauglius skaitytojus panašios temos labai intriguoja. Taigi užgriūva visa pynė jausmų, emocijų, patirčių, kurias atpinti veikėjai yra labai svarbu. Ji nori suvokti motyvus. Nes namai, namų erdvė, yra dar vienas maršalitas, kuris tampa siužeto leitmotyvu. Tačiau čia: „...namai nėra labai rami vieta, ypač jei per juos neteka Ramybės upė, nusinešdama su savimi visokius nesusipratimus" (p. 81) ir vis tiek: „Esi įskiepytas į tam tikrą erdvę, arba atvirkščiai, namai, su visomis pelargonijomis ir grindų plytelėmis, su visais kadaise pasakytais ar ištylėtais žodžiais ir dar labai labai daug kuo, yra mumyse. Nešiojamės juos kaip piršto raukšlių labirintą ar nepagydomą ligą, su kuria geriau sutarti draugiškai" (p. 59). Namai yra kur kas daugiau negu tik sienos. Neišvengiamai.
Dar viena problema, kurią gvildena autorė ‒ tai amžinoji meno – ne meno tema. Ir sakyčiau, kad nuo jos priklauso lemiami siužeto posūkiai. Norimai temai reprezentuoti įvedamas netgi atskiras charakteris – menotyrininkas. Tam, kad kiltų konfliktas, žinoma, privalo būti ir menininkas. Yra net du. Turbūt tam, kad reprezentuotų skirtingas pasaulėžiūras. Taigi atsiranda idėjų kova. Svarstymai, kas yra menas, o kas ‒ tik pseudo menas, romane užima šiaip jau ne kuklią vietą. Pozicijos išdėstomos gana tiesmukai: „Menas – ne imitacijos ir ne stilių miksas, ne estetikos kanonai ir ne jų išbraukimas. Tai kasdienis karas su visu pasauliu ir pačiu savimi. Vardan pergalės. (...) Nebijosi paneigti to, ką pats atradai" (p. 216), – sako vienas iš N. Kliukaitės – Kepenienės personažų, tačiau pačios pasakotojos pozicija atsiranda per sapną. Sapnas, turintis teminių jungčių su tikrove, atskleidžia tai, ko veikėja ar pasakotoja tiesiogiai nepasako. Sapno logika yra persmelkusi žemiškojo gyvenimo vaizdavimą: veikėjai susilieja, susijungia, išsikirsto, ir pati įvykių seka primena asociacijų tinklą, kuris įsiterpia į romaną lyg kuriamo naratyvo komentaras. Sapnas lyg pasakotojos komentaras stilistiškai išskirtas iš viso romano – juo ne tik baigiamas skyrius, bet ir visas sapnas yra parašytas pasviruoju šriftu ‒ tarsi raudonas signalas neatidesniam skaitytojui, kad tai nėra tiesioginio vykstančio pasakojimo tąsa, nors tiek prieš prasidedant sapnui parašoma, kad veikėjas įkrito, tiek baigiantis viskam praplėšė akis (p. 129). Net romaną būtų galima skelti į dvi dalis: pagrindinės veikėjos veiksmus, pasirinkimus iki sapno ir po.
Reliatyvumas ‒ dar vienas svarbus aspektas romane. Nėra vienos visiems tinkančios taisyklės, tiesos. Žmonių sukurtos taisyklės, pačių ir išbandomos laužant, yra tai, ką neigdamas, per patirtis netyčia pats atrandi: „Saulius taip pat mokosi. Visokių keistybių. Pats iš savęs, iš kitų, iš paveikslų, muzikos – visko. Į jokią aukštąją jis nestojo, sakė, gana jam ir Bubio paistalų apie sroves ir dėsnius, bet, kuo toliau, tuo labiau jis man primena minėtąjį asmenį – Ąžuolą Bubį, kitaip – Miegančią Pelę, vis dažniau išūžia ausis naujomis savo teorijomis" (p. 222). Menotyrininkas, kuris šiaip jau dėl savo poelgių yra neigiamas personažas, per teigiamą personažą įgauna kitų spalvų. Gal ne tokių griežtų ir kategoriškų. Būtent čia ir pasirodo, kad viskas reliatyvu. Nėra vienos, visiems priimtinos normos ar tiesos, visi yra šiek tiek teisūs ir šiek tiek ‒ ne: „Jis kažkaip juokingai paaiškino, kad močiutę atseit ištikęs vertybių mišrainės sindromas. Šitą terminą išradęs jis pats, tai reiškia subjektyvizmo ir objektyvizmo pozicijų reliatyvumą" (p. 100). Ir vėl autorė personažo lūpomis atsako skaitytojui į klausimą, kas gi dedasi su personažu, kurio elgesys ne visai racionalus, tačiau irgi visai neblogas mūsų visuomenės prototipas.
Tai tiek tų maršalitų tarp mūsų, žmonių. Ir gyvenimas toks – įvairiapusis. Ar duočiau šią knygą paaugliui? Drąsiai! Kodėl? Čia esama daug jautrių temų, atsisakoma teisimo, smerkimo, parodomas minčių įvairiapusiškumas. Aiškiai jaučiama žodžio semantika. Tačiau suaugusiajam kiek tiesmukas, o gal per daug filosofiškas minčių liejimasis kažkuo primena vidūniškąsias dramas, kuriose veikė idėjos, o ne charakteriai, o Vydūnas paskaitomas, kaip žinia, sunkokai. Vis dėlto, jau iš pat pradžių autorė nurodo: paseksiu žiaurią pasakaitę, tad jeigu šitą knygą vertintum pagal pasakos kanoną, viskas susidėliotų šiek tiek kitaip: nereikėtų priekabiai žiūrėti į charakterius, nes, pavyzdžiui, Guoste, romano puslapiuose atsiradusią gerokai vėliau ir kuriančią naivios įtakingo tėčio dukrelės personažą, įtikėti nesinori. Tačiau sesers ir brolio ryšys sukurtas labai įtikinamai. Čia netgi, sakyčiau, buvo stiprioji romano pusė. Jais aš patikėjau. Nuo pirmo romano puslapio. Supratau. Ir stebėjausi. Bet patikėjau. O Guoste – ne, turbūt todėl, kad būta perdėm daug komentarų, kodėl ji elgiasi taip, o ne kitaip, paaiškinimuose dingsta charakteris.