David Vognar. Kalėjimo meno pakilimas

Mes, menininkai, esame nesunaikinami; kalėjime ar koncentracijos stovykloje likčiau visagalis savo paties meno pasaulėlyje, net jei tektų piešti šlapiu liežuviu ant dulkėtų vienutės grindų.

Pablo Picasso

 

Kalėjimas nėra kūrybiška erdvė. Fengšui jie ten neužsiiminėja. Nuteistieji lygtinai, su kuriais dirbu Cook Country laikino įkalinimo įstaigoje, pasakoja, kaip sudėtinga čia ištverti, kai vienoje vietoje susirenka tiek daug kalinių. Kiti skundžiasi agresyviais kambario draugais ir ankštomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Tik keli iš žmonių, su kuriais dirbu, yra iš tiesų sėdėję kalėjime, dauguma Cook Country praleido vos kelias savaites. Jie pabrėžia ypatingą akylumą, būtiną norint tai ištverti ir netyčia netapti smurto auka.

Nuteistojo Nikolajaus Jadovo tapybos darbas

Su keletu, nelaisvėje praleidusių nemažai laiko, palaikiau artimus ryšius. Nors kai kurie pasakojo įgavę vilties ir atradę naują pašaukimą, nė vienas įkalinimo neromantizavo. Jie įgijo praktinių įgūdžių, tačiau aplinka retai prisidėdavo prie emocinio ar kūrybinio augimo. Vienas draugas išnaudojo laiką ten gilindamasis į socioekonomines priežastis, lemiančias didelį įkalinimą šalyje, ir parašė apie tai knygą. Šią savybę jis išsiugdė pats, kalėjimas neprisidėjo prie kūrybiškumo skatinimo.

Novatoriškoje knygoje „The New Jim Crow“ („Naujasis Jimas Crow“, 2012) Michelle Alexander rašo, jog vienintelis dalykas, kurį sukuria kalėjimai – dar daugiau kalinių. Ji pasitelkia Nacionalinę patariamiąją komisiją baudžiamojo teisingumo ir tikslų klausimais, teigiančią, esą „kalėjimai, laikino įkalinimo įstaigos ir pataisos namai pasiekė rekordines nesėkmių aukštumas. Yra neginčijamų įrodymų, jog šios institucijos skatina nusikalstamumą, užuot užkirtusios jam kelią“. Knygoje Alexander detaliau apibūdina, kaip šis procesas vyksta, ir dėmesį atkreipia į mažumas. Kaip kalėjimas, griaunantis žmonių gyvenimus, gali padėti kaliniui tapti kūrybiškesniam?

Nepaisant to, meno programos, pritaikytos kaliniams, vis labiau populiarėja, o teigiamas jų poveikis tampa akivaizdus. Internetiniame puslapyje „Prison Art“ galima įsigyti kalinių iš visų pasaulio kampų kūrinių. „The Guardian“ 2013 m. rudenį inicijavo gražų fotografijų ciklą apie mirties bausme nuteistus kalinius Tenesyje, kuriems vietinio koledžo dėstytojas veda dailės pamokas. Vienas jų interviu teigė, jog projektas įrodo „kalinį esant daugiau nei tos 5 minutės, kai jis susimovė“.

Belaisvių domėjimasis menu neturėtų stebinti. Daug didžių menininkų yra sėdėję kalėjime, pvz., Oscaras Wilde’as, Fiodoras Dostojevskis. Dostojevskiui ši patirtis pravertė daugelyje vėlesnių kūrinių. Stebinti turėtų kalinių susidomėjimas meno terapija ar laiko skyrimas meninei saviraiškai. Kalėjimų vadovybės ir toliau menkai sprendžia psichinių ligų padažnėjimą, tačiau lyg ir pradeda suvokti, kad meno terapija gali ekonomiškai apsimokėti kovojant su elgesio problemomis, sietinomis su mentalinėmis ligomis. Ji taip pat padeda mažinti kalinių depresiją.

Priklausau grupei, dirbančiai su skirtingų psichologinių patirčių žmonėmis ir rašančiai į JAV žurnalą „Asylum“. Žinodami, kiek daug kalinių kenčia nuo psichinių sutrikimų, mėginame tai sieti su kalinių meno kontekstu. Jei pažįstate žmonių, galinčių prisidėti prie tokio projekto, nedvejodami praneškite jiems apie šią galimybę.

Foucault rašė: „Laisvė, kurią teikia beprotybė, suprasta gali būti tik iš ją įkalinusios tvirtovės aukštumų.“ Manau, jis norėjo pasakyti, jog beprotybė dažnai atsiranda kaip atsakas į negailestingą racionalizmą – norą už klaidas bausti, o ne skatinti keistis. Meno projektų gausėjimas kalėjimuose yra teigiamas pokytis. Belieka viltis, jog kalėjimų vadovybė ir politikai gebės suvokti kalinių kūrybiškumo vertę ir pritaikys kūrybingesnius veikimo principus pačiai sistemai.

 

Iš anglų kalbos vertė Goda Aksamitauskaitė

„The Huffington Post“, 2014-02-01