Loico Salfati nuotrauka

 

Specialiai „Literatūrai ir menui“ rašytojas, laikraščio „Le Monde“ literatūrinio priedo „Le Monde des livres“ redaktoriaus pavaduotojas apžvelgia pasibaigusį Lietuvos kultūros sezoną Prancūzijoje.

Tikriausiai niekada nesate girdėję apie Šatijon Sen Žano komuną. Tiesą sakant, ir aš jos nepažįstu. Bet taip sutapo, kad vaikystę praleidau tame pačiame departamente Prancūzijos pietryčiuose – Drome. Man artimi jo žmonės, atokūs ramūs kaimeliai, juose augantys platanai, baltuojantis akmens mūras, ankštos kavinukės, knibždančios žmonių užslinkus nakčiai, ilgi ir tylūs sekmadieniai.

Tad nesunkiai galiu įsivaizduoti, kaip spalio 6 d. sekmadienio popietę Dromo gyventojai eina link Žijono koplyčios – gražaus XII a. romaninio stiliaus statinio – pasiklausyti Lione gyvenančios lietuvės pianistės Violetos Coutaz paskaitos „Atrandant M. K. Čiurlionį“ („À la découverte de M. K. Čiurlionis“). Taip pat matau šeimas, draugų kompanijas, kitomis savaitės dienomis vykstančias aplankyti toje pačioje koplyčioje nuo liepos 8 d. duris atvėrusios parodos „Pokalbis su Čiurlioniu“ („Tête à tête avec Čiurlionis“), kurią V. Coutaz parengė kartu su grafikais Jūrate Bučmyte ir Albertu Krajinsku. Parodos lankytojai galėjo pasiklausyti M. K. Čiurlionio simfonijų ir pasigrožėti jo paveikslais. Bent jau taip spėju – pats ten, gaila, neapsilankiau. Jau seniai nebuvau grįžęs į Dromą. Daug dažniau lankausi Vilniuje, Nidoje ar Druskininkuose.

Jūs nesate girdėję apie Šatijon Sen Žaną, o Šatijon Sen Žano gyventojai nebuvo girdėję apie M. K. Čiurlionį. Ši pažintis atrodė mažai tikėtina ir vis dėlto įvyko. Ačiū V. Coutaz. Ačiū Lietuvos sezonui Prancūzijoje. Būtent tam ir skirti „Užsienio šalių kultūros sezonai Prancūzijoje“ – taip oficialiai vadinama programa, kuri nuo 1985 m. dovanoja prancūzams galimybę atrasti menininkus, rašytojus ir intelektualus iš daugiau nei 100 šalių: pažinti tai, kas nepažįstama, tolimas kultūras paversti Prancūzijos kultūros dalimi – pavyzdžiui, įkurdinti M. K. Čiurlionį Drome, netoli Sen Marseleno, kuriame gaminamas vienas garsiausių mūsų šalies sūrių.

Būsiu atviras – toks būtų idealus scenarijus. Kaip būna iš tikrųjų? 2022 m. kultūros sezonas buvo skirtas Portugalijai. Tai sužinojau tik apsilankęs mūsų Kultūros ministerijos interneto svetainėje. Paklausinėjau aplinkinių. Iš dalies palengvėjo, kai supratau, kad niekas apie tai nežinojo, – ne aš esu visiškas atsilikėlis, tiesiog prancūzų dėmesį patraukti nelengva.

Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad nesame smalsūs. Problema veikiau ta, kad mūsų smalsumas yra nuolat kurstomas: skęstame jūroje spektaklių, filmų, parodų, performansų, konferencijų, simpoziumų. Kiekvieną rudenį išleidžiama daugiau nei 500 naujų romanų, dar tiek pat – sausį ir vasarį. Į Paryžių plūsta visas pasaulis. Esame nuolat apsupti nesibaigiančios kūrybos gausos. Šis srautas akimirksniu pasiglemžia visą naują kūrybą. Nauji kūriniai vienaip ar kitaip praturtina. Tik patys toje gausoje vargiai išsiskiria arba neišsiskiria visai.

Vis dėlto tokie kultūros sezonai yra vertingi, tad reikia tikėtis, kad jie ir toliau bus rengiami. Prancūzija puoselėja kosmopolitinės, atviros kultūros svajonę, nors daugybė jėgų iš vienos ar iš kitos pusės skatina užsiverti, užsidaryti. Šiaip ar taip, sezonų nauda apčiuopiama: žiūrovai, skaitytojai, tūkstančiai žmonių susidomi kokiu nors konkrečiu dailininku, muzikantu, rašytoju, šokėju ar tam tikru šalies istorijos įvykiu.

Drome (ir kitur) randame M. K. Čiurlionį. Kitose vietose Prancūzijoje – Jono Meko filmus ir eilėraščius, Kazio Varnelio, Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės ir Elenos Selenos paveikslus, Marijos Olšauskaitės, Gerdos Paliušytės ir Emilijos Škarnulytės instaliacijas, Daliai Grinkevičiūtei skirtas parodas, skaitymus, filmus ir pjeses, Juozo Kazlausko fotografijas, Tomo Venclovos, Tomo Vaisetos, Kristinos Sabaliauskaitės ir Valdo Papievio paskaitas, prancūzišką žurnalo „Vilnius Review“ numerį, lietuvišką valgyklą, kurioje gali aptikti ir lietuviškų receptų knygą, Saulės Bliuvaitės, Marijos Kavtaradzės ir Linos Lužytės filmus, Mūzos Rubackytės rečitalius, Marijos Baranauskaitės ar Linos Lauros Švedaitės ir Klaipėdos lėlių teatro spektaklius.

Nuo rugsėjo 12 d. iki gruodžio 12 d. aštuoniasdešimtyje Prancūzijos miestų įvyko per 200 renginių, juose dalyvavo daugiau nei 500 svečių. O kiek prancūzų visa tai matė? Kol kas tikslaus skaičiaus nėra. Bet tikrai nemažai. Nežinau, kiek iš jų suvokė, kad apsilankė Lietuvos sezono renginyje, kaip ir anąkart, kai buvo nuėję pasižiūrėti portugališko spektaklio, po kurio galbūt tiesiog pagalvojo – „geras spektaklis“ ir per daug nebesigilino. Greičiausiai žmonės atrado kokį nors kūrinį, jis patiko arba nepatiko, išeidami jį aptarė su draugais, kitą dieną apie jį papasakojo kitiems ir tiek.

Vis dėlto įvyko bent jau šis stebuklas: visi paminėti lietuvių menininkai ir daugelis kitų teatro salėje, muziejuje, koplyčioje ar knygoje atvėrė duris į savo kūrybą pro šalį einantiems prancūzams. Dauguma iš jų savo kūrinius Prancūzijoje pristatė pirmą kartą, ir štai jie jau ten – tapo prancūzų gyvenimo dalimi. Apie juos buvo kalbama prancūziškai. Vieną vakarą nepažįstamasis tapo pažįstamu.

Tačiau jei tai tėra pavieniai susitikimai, kas išliks prancūzų sąmonėje apie pačią Lietuvą? Ar nuslopus kūrinių sukeltam susižavėjimui nuo šiol būsime artimesni? Ar labiau įvertinsime, kokia turtinga yra jūsų istorija ir kultūra, mažiau kliausimės senais stereotipais?

Sunku pasakyti. Prancūzija didelė ir sudėtinga, ją ne visuomet lengva suprasti. Ji gali būti ir veržli, ir melancholiška, svetinga ir priešiška, pasiruošusi bet kokiems iššūkiams ir kaustoma baimės netekti privilegijų. Ją skrodžia tamsios, dažnai nematomos srovės. Tiek kairėje, tiek dešinėje Rusija turi nemažai šalininkų, kurie, kaip įprasta, šmeižia, manipuliuoja, kursto neapykantą ir skleidžia melą. Kai kuriuose šalies sluoksniuose, ypač intelektualų rate, vis dar gyvuoja sunkiai paaiškinama nostalgija komunizmui. Dėl šios priežasties į Prancūziją ne visuomet palankiai žvelgia tokios tautos kaip jūsų, kurios aiškiai suvokia sovietinės priespaudos ir dabartinio Vladimiro Putino režimo grėsmę. Toks požiūris, ypač šiandien, kai yra puolamos demokratinės šalys ir pati demokratijos idėja, jūsų tautai suteikia reikšmingą vaidmenį Europoje.

Tad būtų galima kelti tokį klausimą: ar dabar, pasibaigus Lietuvos sezonui, geriau suprantame jūsų vaidmenį Europoje? Ar aiškiau girdime jūsų unikalų balsą, ar gebame įvertinti jūsų istorinės patirties svarbą ir tai, ko ji gali mus išmokyti? Atsakymų ieškojau prancūzų spaudoje. Aptikau tik du atvejus, kai apie tai buvo (abstrakčiau ar detaliau) svarstoma: vieną kartą sezono pradžioje, kitą – pabaigoje, pateikiant sezono apibendrinimą.

Pirmas atvejis – tai dienraštyje „Le Monde“ publikuotas meno kritikės Roxanos Azimi straipsnis, kuriame ji rašo, kad „mažiau niūriais laikais“ šis sezonas greičiausiai nebūtų sužadinęs tokio susidomėjimo. „Užsitęsęs konfliktas Ukrainoje suteikė Lietuvai naują statusą, dabar ji prisistato kaip pasipriešinimo Kremliui centras, – rašo R. Azimi ir priduria: – Suvereniteto klausimas sprendžiamas ne tik karinėmis priemonėmis. Pasak kultūros ministro Simono Kairio, kultūra taip pat yra mūšio laukas.“ Toliau autorė apžvelgia renginio programos akcentus, pažadus ir Lietuvos kultūros turtingumą. Nors dėmesys nukrypsta prie kitų dalykų, iš esmės kalbama apie tą patį mūšio lauką, apie kurį rašydama mano kolegė bent jau pakurstė skaitytojų smalsumą.

Tokį smalsumą, mano žiniomis, visiškai patenkino tik viena radijo laida, – neskaitant mano apžvalgos, publikuotos „Le Monde des livres“, kurioje pats bandžiau atskleisti keletą faktų, – per visuomeninę radijo stotį „France Culture“ rugsėjo 30 d.

Populiarioje laidoje „Les Matins“ klausytojai galėjo išgirsti dviejų puikiai Lietuvą pažįstančių eksperčių – akademikės, buvusios diplomatės Emilijos Pundziūtės-Gallois ir žurnalistės, eseistės, vertėjos Marielle Vitureau – keturiasdešimties minučių pokalbį. Jos kalbėjo ir apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, ir apie pirmąją Lietuvos Respubliką, apie okupaciją ir apie karą, Baltijos kelią ir revoliuciją, apie Lietuvos įstojimą į ES ir NATO, taip pat apie senus ryšius su Prancūzija, lietuvių kalbos grožį, unikalumą, katalikybės svarbą šalies istorijoje ir t. t.

Žinoma, užsiminė apie tai, kokias „reakcijas“, pasak M. Vitureau, 2022 m. Rusijos agresija sužadino lietuvių sąmonėje: apie nuolatinę paramą Ukrainai, visos šalies įsitraukimą, kuriuo, kaip teigia E. Pundziūtė-Gallois, yra rodomas „pavyzdys“ Europai. Iš esmės abi moterys papasakojo Europos istoriją, tarsi primindamos prancūzams – norėdami suprasti ir dalintis europine tapatybe, kai pagaliau visi Europą apibrėžiantys aspektai taps bendri, turime atsigręžti į Baltijos regioną. Koks šio sezono tikslas? „Norime parodyti, kad mes – tai jūs, kad priklausome Europai ir kuriame kartu su jumis“, – teigė E. Pundziūtė-Gallois. Per visus tris mėnesius neišgirdau nieko aiškesnio.

Šiais žodžiais nenoriu sumenkinti kitų kolegų pasisakymų, kuriuos man pavyko aptikti. Visas aliuzijas į Lietuvos istoriją ir geopolitinę padėti galima apibendrinti šmaikščiais ir gana taikliais radijo stoties „France Musique“ laidos vedėjos žodžiais, nuskambėjusiais pačioje laidos pradžioje: „Lietuva – kokia istorija, mielieji!“ Daugiau apie tai užsiminta nebuvo. Bet šios laidos tikslas ir nėra toks – joje skambėję M. K. Čiurlionio, Vlado Jakubėno ir Balio Dvariono kūriniai savaime buvo didelis atradimas, jie kalbėjo patys už save.

Panašiai elgėsi ir kiti žurnalistai. Dauguma apsiribodavo keliais sakiniais apie Lietuvos istoriją ir geopolitinę padėtį, – „užsispyrimą gyventi ir kurti“, kaip rašė dienraštis „Le Figaro“, – tačiau jų dėmesio centre vis tiek išlikdavo kultūra. Kaip žinome, prancūzai išsiskiria tam tikra logika. Žurnalistai kalbėjo apie kultūrą gerai, dažnai net susižavėję: ar tai būtų radijo stoties RCF apžvalgininkės pasakojimas, kaip ją pribloškusi „jūsų stipri kultūrinė tapatybė“, ar žurnale „Les Inrockuptibles“ išgirta „drąsi ir gyvybinga meno scena“, „išradingumu, energija, lengvumu pereiti iš vienos medijos į kitą stebinantys Lietuvos menininkai“, ar dienraštyje „Les Echos“ skleidžiama žinia apie „kunkuliuojančios“ kultūros atradimą.

Tikiu, kad sezonas buvo puikus, gyvas, stebinantis. Daugelis prancūzų greičiausiai galėtų pasakyti tą patį. Svarbiausi projekto klausimai, galima sakyti, buvo aiškiai perteikti, tik gal ne visi nuodugniai aptarti.

Dabar viskas tik prasideda. Kurią nors dieną galbūt į jūsų šalį atvyks jaunuolis ar mergina, kuri vieną rudens popietę, neturėdama ką veikti savo kaimelyje, užsuko į koplyčią Drome ir išgirdo skambant M. K. Čiurlionį, pamatė jo paveikslų reprodukcijas – tą nepamirštamą kvietimą įžengti į kitą pasaulį. Ir suprato, kad tas kitas pasaulis turi vardą. Šiam jaunuoliui, šiai merginai, visiems šio sezono renginiuose dalyvavusiems vaikams, kurie, viliuosi, netrukus taip pat atvyks į Lietuvą, nuo šiol tas kitas pasaulis vadinsis jūsų pasaulio vardu.

P. S. Išvertus straipsnį, kolegos atkreipė mano dėmesį, kad M. K. Čiurlioniui skirti renginiai Drome nebuvo oficialaus sezono dalis. Dar geriau! Ritasi didesnė Lietuvos kultūros banga nei bet kokia institucija galėtų ją suvaldyti!

 

Iš prancūzų kalbos vertė Deina Janeliūnaitė.