Japonija niekuomet nebuvo mano svajonių šalis. Apie ją tiesiog negalvojau, tad niekad neįsivaizdavau, kad teks čia gyventi. Bet kai gyvenimas siūlo progas, kas aš tokia, kad nepasinaudočiau? Per dvejus gyvenimo tolimame pasaulio krašte metus nepaliauju stebėti ir stebėtis. Ir nors daugeliu aspektų japonų pasaulėžiūra, tradicijos, įpročiai visiškai kitokie, esama ir panašumų. Tad gyvendama toli nuo namų ne tik mėginu pažinti naują kultūrą, bet ir daugiau galvoju apie mus, lietuvius. Per šį laiką susidariau įspūdį, kad lietuviai į japonus linkę žiūrėti lyg į geresnę savo pačių versiją – juk jiems pavyko taip ilgai atsilaikyti prieš globalizaciją, išlaikyti religinę savastį, užsispyrusiai tebegarbinti šventąsias giraites.
Iš mokslinės perspektyvos lietuvių ir japonų panašumų ieškojo senosios baltų religijos ir mitologijos tyrinėtojai, tikėję, kad gyvą tradiciją išlaikęs šintoizmas gali būti pasitelkiamas baltų religinei mitologinei sistemai rekonstruoti. Gintaras Beresnevičius rado įvairių šintoizmo ir lietuvių mitologijos bendrumų, tarp jų – medžio ir žmogaus ryšį, apie kurį susiduriant su japonų kasdienybe dažnai krypsta ir mano mintys. G. Beresnevičius tekste „Japonų šintoizmas ir baltų religijos“ mūsų tautų paraleles įvardijo: „J. Basanavičiaus surinktose sakmėse yra pasakojimų apie moteris vyšnios medžiuose, japonų sakmėse kalbama apie pomirtinį tokių moterų atgimimą vyšniose (...). Japonų sakmėje žmogus susituokia su tokia gražuole, ievos medžio siela, ir laimingai gyvena, tačiau vieną nelemtą dieną ji miršta kančiose, sakydama, kad tuo metu kažkas kerta josios medį; lietuvių sakmėse tokiais atvejais iš kertamo medžio bėga kraujas“ („Kultūrologija“, 2003, t. 10, p. 376). Šį aspektą norisi praplėsti šiandienėmis aktualijomis. Žvilgtelėkime kad ir nesenas feisbuke netylančias diskusijos apie Vilniaus savivaldybės koordinuojamą „Taką apie Vilnių“, kurio ženklinimas kalamas prie medžių kamienų. Bet kokią žalą medžiui esame linkę prilyginti žmogaus patiriamam skausmui. Daugelis internautų baisisi vinių kalimu, kiti svarsto, kad kitokiais lentelių tvirtinimo būdais žala būtų dar didesnė, treti medžių skausmą prilygina... Kristaus kančiai. O man panašiausia, kad, nepaisant įsitvirtinusios krikščionybės, lietuvių kolektyvinėje pasąmonėje per šimtmečius tiesiog išliko medžio kaip būtybės, prilygstančios žmogui, o gal net aukštesnės ir sakralesnės, samprata. Kad ir kaip ten būtų, būtent santykio su gyvąja gamta srityje lietuviams būdinga japonofilija turi pagrindo – iš japonų galėtume pasimokyti darnaus santykio su aplinka.
Įėjimas į „Sumitono“ dangoraižį (archit. įmonė „Nikken Sekkei“). Autorės nuotrauka
Šintoizmo sekėjai tiki, kad kamiai – dievai ir deivės, dvasios, protėviai ar gamtos galios, – nors gali keliauti, kartais renkasi įsikūnyti įvairiuose objektuose. Medžiuose kamiai apsigyvena, jei sulaukia daugiau nei 100 metų. Medžių dvasios vadinamos kodama – manoma, kad panorėjusios gali pasirodyti ir žmogaus, ir žvėries pavidalu. Nors sunku įvertinti šiuolaikinį japonų tikėjimo medžių dvasiomis laipsnį, vis dėlto net moderniame Tokijuje, ką jau kalbėti apie atokesnes ir didingesnius gamtinius paminklus išlaikiusias Japonijos vietas, galima rasti medžių, kuriems miestiečiai pasitelkdami nedidelius ritualus kasdien atiduoda pagarbą. Šventyklų teritorijose augantys šventi medžiai pažymimi ritualinėmis shimenawa virvėmis, prie tokių medžių žmonės sustoja pasimelsti – kelissyk nusilenkia, suploja.
Viena švenčiausių Tokijo vietų laikoma imperatoriaus Meidži, atsakingo už Japonijos modernizaciją ir šintoizmo paskelbimą valstybine religija, šventykla. Ji baigta statyti tik 1920 m., o norint aplink sukurti dvasioms tinkamą gyventi vietą, pradėtas kurti amžinasis miškas – 70 hektarų plotas buvo apsodintas 234 medžių rūšių. Miškas planuotas kaip savaime užsisėjanti ekosistema, kuriai jokios priežiūros neprireiktų, – nei nukritę lapai, nei išvirtę medžiai neliečiami. Sakoma, nuo miško sodinimo, į jį žmogaus koja daugiau nebeįžengė – šiais laikais, traukiant šventyklos link, iš garsiakalbių sklinda prašymai japonų ir anglų kalbomis, primenantys nenukrypti nuo tako, nevaikščioti po mišką, nerinkti lapų, kankorėžių ir pan. Pagrindiniame šventyklos kieme lankytojus pasitinka įspūdingo aukščio šalia augantys du dieviškieji medžiai, simbolizuojantys gerus vyro ir žmonos santykius – šie medžiai kasdien sulaukia tūkstančių maldų.
Tokijuje yra ir gerokai naujesnių medžiams pagerbti skirtų šventų vietų. 2022 m. Ueno rajone esančiame parke, šalia XVII a. Tošiogu (Toshogu) šventyklos, atidarytas naujas korpusas – šventyklos dalis, pavadinta Seišin-šio (Seishin-sho), skirta šventam 600 metų kamparo medžiui pagerbti. Jos architektas Hiroshi Nakamura viename interviu pasakojo, kad šventykla įrengta jo inciatyva – pirminis užsakovų sumanymas buvo šalia senosios Tošiogu šventyklos pastatyti priestatą, kuriame būtų parduodami amuletai, tačiau išvydęs šalimais augantį iškilų šventą medį H. Nakamura akimirksniu suprato, kad turėtų įrengti ir papildomą erdvę maldai. Naujosios Seišin-šio šventyklos projektą sudaro nuo parko šurmulio aukšta tvora atitvertas plotas, kuriame – stogeliu uždengta pakyla meditacijai. Medinis pastato stogas buvo pagamintas iš šalia augusio švento ginkmedžio, kurį teko nukirsti dėl avarinės būklės, medienos – taigi medžio dvasia tam tikra prasme pasiliko toje pačioje vietoje. Be to, savo vietoje buvo paliktas ginkmedžio kelmas, rodantis gyvybės ženklus, leidžiantis naujas ataugas. Japonai į šventyklą renkasi kontempliuoti medžio didybės, o kai priešais kamparą įsitaisiau aš, pradėjau svarstyti, kaip prieš šimtmečius galėjo funkcionuoti lietuvių šventųjų giraičių architektūra. Galbūt ten irgi būta atvirų stoginių, kurios neužstodavo gamtos, bet apsaugodavo vaidilutes nuo lietaus? Gal senųjų ąžuolų akivaizdoje lietuviai taip pat prisėsdavo susimąstyti apie žmogaus gyvenimo laikinumą?
Pagarbus japonų santykis su medžiais atsiskleidžia nebūtinai vien sakraliniuose pastatuose – panašią prieigą prie gyvosios gamtos aptinku ir kituose visuomeniniuose pastatuose. Vieną dieną vaikštinėdama Šindžiuku rajone užtikau dangoraižį, šalia jo pro specialiai pritaikytas stogo ertmes auga pora medžių. Pasidomėjusi radau, kad toks sprendimas įgyvendintas 2020 m., kai buvo rekonstruojamas 1974 m. „Sumitono“ korporacijos statytas dangoraižis. Projekto autoriai, architektūros įmonė „Nikken Sekkei“, nusprendė pastatą apjuosti įstiklintu priestatu, kurio dalis būtų viešai prieinama dengta aikštė. Šalia augę medžiai buvo įkomponuoti į naująjį projektą – priderinta stogo danga, gamtinį efektą sustiprino pastatyti žalumą atspindintys veidrodžiai, be to, nors medžiai nelaikytini šventais, į suformuotą aikštelę perkelta netoliese buvusi nešiojama šintoistų šventyklėlė. Už geriausią metų rekonstrukcijos projektą „Nikken Sekkei“ kompanija 2021 m. įvertinta viso pasaulio Aukštų pastatų ir miesto buveinių tarybos (Council on Tall Buidings and Urban Habitat) apdovanojimuose.
Dar vienas nesenas japonų architektūros ir dėmesio medžiams pavyzdys – architekto Kengo Kumos projektuotas Tokijo Zuišo-dži (Zuisho-ji) šventyklos priestatas (2018 m.), kurio akcentu tapo minimalistinis šiuolaikinis sodas su baseinėlyje augančia japoniška slyva. Aplinkinė vienaukštė architektūra žemu stogu juosia baseino perimetrą ir tarsi nusilenkia viduryje augančiam medžiui. Medis buvo pasodintas naujas – nors šiuo atveju nebuvo poreikio taikyti architektūrą prie gamtos, aplinkinės erdvės ašimi vis vien tapo medis, vieną dieną galbūt tapsiantis dvasių buveine.
Vis dėlto japonų pagarba medžiams toli gražu nereiškia visiškos jų neliečiamybės. Plačiai paplitęs bonsų menas, iš esmės reiškiantis nuolatinį medžio laisvės augti ribojimą. Panašių gamtos kontroliavimo principų japonai laikosi ne tik su miniatiūriniais, bet ir kitais medžiais. Tokijo pakraštyje esančioje Šibamata Taišakuten (Shibamata Taishakuten) budistų šventykloje 500 metų pušies augimas ne ribotas, bet, priešingai, nenatūraliai išplėstas: jos šakos lyg vijokliniai augalai horizontaliai išaugintos iki 6–7 metrų. Griežtai formuojami ne tik meno kūriniams prilygstantys sodų ar šventyklų sodiniai, bet ir visi gatvėse augantys medžiai. Rytais mėgstu eiti pasivaikščioti palei Arakavos upę – dažnai eidama tuo pačiu maršrutu nepaliauju stebėtis, kiek kartų per metus čia genimi gatvės medžiai – tikrai ne mažiau nei 3. Ir tai net ne reprezentacinėse miesto erdvėse, o tik paprasto miegamojo rajono gatvelėse. Žaliuoju metų laiku tai sunku pastebėti, bet lapus metantys medžiai visą žiemą stirkso amputuotomis galūnėmis. Dėl amputacijos neperdedu – dažnam medžiui nukapojama pusė ar daugiau šakų ilgio. Iš praktinės pusės, tokia griežta priežiūra japonams leidžia medžius sodinti šiaip jau nepatogiose vietose – tiesiai po elektros laidais ar net balkonais.
Dar vienas japonų santykio su medžiais aspektas – jų siejimas su atminties saugojimu. Japonai, kaip ir lietuviai, turi tradiciją medžius sodinti tam tikromis progomis. Ne vestuvių ar mokyklos baigimo proga, bet gimus vaikui ar kaip padėką dievams už išgijimą. Dažniausiai sodinamos sakuros – sakurų alėjose retkarčiais galima išvysti nedideles lenteles su užrašytomis šeimų pavardėmis ir jų intencijomis. Nevaliomis prisimenu lietuvišką posakį apie tris vyro gyvenimo uždavinius: pastatyti namą, užauginti sūnų ir pasodinti medį. Taigi mes, lietuviai, kolektyvinėje pasąmonėje medžių sodinimą laikome vienu iš svarbiausių žmogaus gyvenimo veiklų. Manau, šiuo atveju medis simbolizuoja atsidėkojimo už naudojamus žemės išteklius veiksmą ir užtikrinimą, kad šių išteklių nepritrūktų ir ateinančios kartos. Tikėtina, japonai medžių sodinimą interpretuoja kitaip – juk sakurų sodinimas pirmiausiai siejamas su natūralaus grožio kūrimu. Pasak filosofo, religijų tyrinėtojo Audriaus Beinoriaus, šintoistai tiki, kad gamtos grožis geba prie žmonių priartinti dieviškąjį pasaulį, padeda atsiriboti nuo kasdienybės ir panirti į sakralumą.
Su tokiu požiūriu sietina viena didžiausių Japonijos švenčių – Hamami, arba žiedų stebėjimas. Prieš pražystant sakuroms, šventine atributika išpuošiamos parduotuvių vitrinos; kavinės siūlo specialų, sakurų skonio praturtintą meniu. Šeimomis ar draugų būreliais japonai renkasi į piknikus po žydinčiais medžiais. Kai kurie po medžiais statosi palapines ar snaudžia tiesiai ant žemės. Nors grožėjimosi medžiais tradicija šiek tiek keičia pavidalus (šiais laikais svarbiausia ne tik pasigrožėti, bet ir nusifotografuoti, pasidalinti internete), esmė išlieka. Gamtos kaitos, žiedų trapumo ir grožio laikinumo pagerbimas lieka vienu svarbiausių japonų metų laikų riboženklių.
Na, o ką japonams galėtume pasakyti mes, lietuviai? Smagumo dėlei pabandykime pasinerti alternatyviosios istorijos žanrą. O jei ir Lietuva tebebūtų išlaikiusi pagonybę? Galime įsivaizduoti iki XXI a. išlikusį didžiojo kunigaikščio Gedimino laikų Vilnių, kuriame greta krikščioniškos Katedros tebestovėtų aukuras su amžinąja ugnimi. Gyvybingą, piligrimų ir egzotikos ieškančių turistų lankomą Kernavės baltų šventyklų kompleksą. Per valstybines šventes prezidento atiduodamą pagarbą seniausiam Sapiegų parke augančiam Vilniaus medžiui. Ir, žinoma, daug kokybiškos šiuolaikinės architektūros pastatų, sėkmingai gamtą integruojančių į šiandieninius miestus. Čia ir stabtelėsiu. Gal vis dėlto gyvąja gamta galime rūpintis ir nebepraktikuodami pagonybės?
Deima Žuklytė-Gasperaitienė – menotyrininkė, domisi XX a. antrosios pusės lietuvių daile ir grafiniu dizainu. Šiuo metu gyvena Tokijuje ir rašo tinklaraštį apie gyvenimą ir keliones Japonijoje.