Vairuodamas automobilį retkarčiais naršau telefone, ypač naktį, kai mažai eismo. Neseniai šitaip peržiūrėjau reelsą apie Maiklo Džordano gebėjimą išsilaikyti ore. Velnias, ir aš taip moku, toptelėjo mintis. 

Kaip ir daugeliui žmonių, man patinka svaigintis nuo kokio nors aukšto tilto žvelgiant į apačią. Prancūzai tam turi posakį l’appel du vide – tuštumos kvietimas. Vienas pirmųjų filosofų, susiejusių orą ir vandenį, buvo Aristotelis; jis kildino orą iš vandens, o vandenį – iš oro. Stovi ant tilto, žiūri į apačioje srūvantį vandenį ir bandai įsivaizduoti, kaip nukrisi, ar kas nors tai pastebės, ar liksi gyvas, o gal tiesiog – kiek laiko truks tavo skrydis žemyn.

 

Švenčiant gimtadienį Kauno mariose. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Šiandien buvau ant Aleksoto tilto. Prisiminiau, kad studijų laikais esu plaukęs Nemunu ties Vytauto bažnyčia. Buvom iš kažko susilažinę su M. ir S. Turbūt ir šiek tiek išgėrę. Tuo metu su M. ir S. buvome neišskiriami draugai, mus vienijo kartu lankomos filosofijos ir logikos paskaitos universitete, kasdieniai svaičiojimai ir didžiulis kiekis kavos. Visi turi tokių draugų iš mokyklos ar studijų laikų. Norėjau, matyt, prieš juos pasirodyti. O gal šiaip buvau pasipūtęs ir nepaprastai pasitikintis savimi – lankiau moderniojo šokio pamokas „Auroje“ ir jogos užsiėmimus pas kiek nukvakusį mokytoją, bandžiau groti gitara, originalo kalba skaičiau Maksą Frišą, auginau plaukus, rašiau poeziją. Nesvarbu, kad klaikią, bet poeziją. Daugiausia kažkodėl apie vandenį ir skrydį.

Kartą tuometinėje Kauno kavinėje „BO“ viena grafikė juokais atkreipė dėmesį – oho, tu toks talentingas, bet tavo tokios mažos plaštakos... Išties, nors savo rankomis esu glostęs keletą moterų, bet apimti viso krepšinio kamuolio niekad negalėjau. Kitaip nei Džordanas, galėjęs kamuolį laikyti, pavyzdžiui, kaire ranka, mosikuoti ja priešais ir apsimesti, kad veršis į kairę, o tuomet pulti į dešinę arba atšokęs atgal netikėtai mesti į krepšį.

Labiau norėčiau Džordaną prisiminti tokį, koks jis buvo mano vaikystėje – krepšinio dievaitį, o ne savo gyvenimą komentuojantį apkūnų pliką milijonierių paraudusiomis akimis, tik panašų į Maiklą Džordaną, koks jis retkarčiais pasirodo „Netflix“ kelių dalių dokumentiniame seriale „The Last Dance“.

Anksčiau vasaromis mėgdavau gulinėti ant pievos ir mankštinti vaizduotę įsivaizduodamas, kad moku skristi. Arba kurdavau tapybiškus vaizdinius žmonių, skrendančių virš miesto. Kažkas panašaus vaizduojama ir kai kuriuose Marko Šagalo, Jurgio Griškevičiaus paveiksluose ar Piterio Breigelio (vyresniojo) tapybos darbe „Peizažas su Ikaro kritimu“.  

Dėl gebėjimo skristi Maiklas pirmąją sutartį su „Nike“ pasirašė 1984 m. Dar po metų prasidėjo legendinė reklamos kampanija „Banned“, kuri itin sėkmingai padidino „Air Jordan“ krepšinio batelių pardavimą. Tuo metu per rungtynes NBA avėti raudonų batelių nebuvo leidžiama, bet „Nike“ rizikavo ir už kiekvienas rungtynes, kuriose skrajojantis Maiklas pasirodydavo su „Air Jordan“, mokėdavo nemažas baudas. Jiems tai daryti apsimokėjo, nes Maiklo skrydžiai įkvėpdavo daug žmonių tiek tuos batelius pirkti, tiek apskritai svajoti.

Prabėgus maždaug keleriems metams nuo tos reklamos pasirodymo pamėgau stoviniuoti ant tiltų ir ilgai spoksoti į apačią. Nuo kai kurių tiltų ir nušokdavau, nesusilaikydavau. Pavyzdžiui, nuo vadinamojo „beždžionių tilto“ Šventojoje. Man tuo metu buvo gal dvylika.

Kartais nė nesu tikras, nuo kurio tilto esu šokęs iš tiesų, o kada tai nutiko tik mano vaizduotėje. Pavyzdžiui, niekaip negaliu prisiminti, ar esu šokęs į Nemuną nuo Panemunės tilto arba nuo Palangos tilto į jūrą. Pastaruoju atveju turbūt būčiau išbaidęs žuvis, palikdamas be laimikio ant tilto lūkuriuojančius žvejus. Bet galbūt už gracingą šuolį žemyn galva į jūrą, skrydžiui lyg maldai sudėjus rankas, kas nors ir paplojo. Negaliu to įrodyti. 

Mėgstu gulėti vonioje. Čia jaučiuosi tarsi ne vandenyje, bet levituojantis ore. Kartais nevalingai apsižiūriu kūną – ar nėra kokių nors skridimo, kitaip tariant, kritimo žymių, ar neapsibraižiau užkliuvęs už tiltų, apžvalgos bokštų ar šiaip aukštų pastatų. Kartais dvejoju, ar nesu ko nors pamiršęs. Ar nesu atsispyręs ir nuskridęs nuo „Vagos“ pastato Gedimino prospekte? Tikriausiai ne, bet negaliu to įrodyti, nors vaizdas skriejant turėjo būti tikrai gražus. Mačiau, kaip apačioje susikibusios už rankų vaikšto porelės, kažkas vedžioja nuplikusį, pilką šunį, ministerijų darbuotojai šviesiai mėlynais marškiniais skuba pietauti, neviršydamos 20 kilometrų per valandą greičio juda spalvotos mašinos.

Tiksliai žinau, kad autoavariją kartą esu patyręs. Tai buvo prieš penkerius metus. Tuo metu gyvenau Merkinėje ir dirbau Vinco Krėvės Mickevičiaus memorialiniame muziejuje. Likimas stebuklingu būdu padovanojo galimybę gyventi režisieriaus Jono Jurašo sodyboje, esančioje prie Nemuno ir Merkio santakos. Turbūt viena gražiausių sodybų visoje Lietuvoje. Kas tik atvažiuodavo, aikčiodavo iš nuostabos. Tarytum šeimininkas svečiams pasakodavau apie sode vaikštinėjančias gerves, rytais nuo vandens kylantį rūką. Nemuno ir Merkio santakos vaizdas žmones užburdavo. Žiemą buvau į svečius pasikvietęs merginą žydinčio lazdyno spalvos akimis, su kuria studijų metais bandėme draugauti. Tiesa, tuo metu vengiau ilgalaikių įsipareigojimų. Turbūt ieškojau absoliuto, ilgai šviečiančios kometos, kuri šoktų kaip deivė, rašytų kaip Simona de Bovuar, kurios kūnas būtų tarsi kokios indiškos dievybės. Su mergina žydinčio lazdyno spalvos akimis kartkartėmis bandydavome iš naujo įžiebti mūsų vos mėnesį trukusią draugystę, sugrįžti vienam pas kitą, tačiau nesėkmingai. 

Automobiliu veždamas ją iš Merkinės į Vilnių, atsiklausęs jos leidimo sustojau pakelės miške. Pavažiavome kelis šimtus metrų siauru apsnigtu takeliu į priekį. Aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios. Pradėjome bučiuotis, iš pradžių nedrąsiai, bet vis stipriau lūpomis liečiau jos kaklą, glosčiau švelnią nugarą, mūsų rankos jau buvo pradėjusios šokti dangaus žvaigždynų šokius. Staiga priešpriešiais iš kažkur atsirado tamsiai žalias džipas ir pradėjo pypsinti – atseit praleisk. Mūsų automobilio langai nuo alsaus kvėpavimo buvo aprasoję. Siaubingai susierzinau, mostelėjau tam vairuotojui – na, būk žmogus, pravažiuok kaip nors pro šoną, netrukdyk, tik ne dabar. Džipas nenustojo pypsinti ir reikalauti savo teisių. Teko įjungti atbulinę pavarą ir paskubomis išvažiuoti į plentą. O ten už kelių akimirkų pajutau smūgį – į mašinos galą trenkėsi 120 kilometrų per valandą greičiu važiavęs autobusiukas...

 Smūgis buvo toks stiprus, kad pamaniau – štai, visai netikėtai esu miręs. Nors nesigirdėjo arfomis grojančių angelų, jaučiausi bundantis nebe vairuotojo sėdynėje, o dausose. Keletą akimirkų negalėjau pajudinti kūno. Pasukau galvą įsitikinti, ar gyva mergina, kurios kaklą ir lūpas dar taip neseniai bučiavau, – ji kvėpavo. Šiaip ne taip atitirpome nuo patirto šoko ir smūgio, vėl galėjome kalbėti. Prie mūsų pribėgo autobusiuko vairuotojas. Mums išsyk nepasijudinus, jau buvo pradėjęs panikuoti. Keista, tačiau nesusižeidėme, tik stipriai skaudėjo kaklus. Automobilis, žinoma, liko tinkamas tik atiduoti į laužyną. Draudimo bendrovė kompensavo visus patirtus nuostolius. Neilgai trukus sužinojau, kad autobusiuko vairuotojas mūsų nepastebėjo, nes buvo užsižiūrėjęs į telefono ekraną. Mes likome gyvi, nors šiame gyvenime santykių taip ir nesukūrėme. Maždaug po metų ji ištekėjo. Gal jos vyras moka per gyvenimą skristi saugiau nei aš.

Maiklo ir Deivido, tiksliau – Michaelio ir Dovydo, vardai kildinami iš hebrajų kalbos. Pirmasis reiškia „kas kaip Dievas“, o kito reikšmė yra „mylimas“ arba „numylėtinis“. Vienas išgarsėjo kaip arkangelas, o kitas – kaip Jeruzalės karalius. Taigi, žvelgiant iš religinės perspektyvos, turbūt reikėtų sakyti, kad žmonių gynėju ir globėju laikomas arkangelas Michaelis išgelbėjo iš miško Dzūkijoje į plentą senutėle „Toyota Avensis“ išvažiavusio karaliaus Dovydo gyvybę. Nors veikiausiai Maiklas išgelbėjo Deivido, tai yra mano, gyvybę. Kita vertus, negaliu to patikrinti, mat peikėdamasis nuo patirto smūgio neatkreipiau dėmesio, ar mane, mus abu išgelbėjęs Maiklas buvo su kardu ir ietimi, ar vis dėlto su kamuoliu ir „Air Jordan“ bateliais.

Viena Maiklo savybė, kuria žavėjosi ir žavisi daugybė jo gerbėjų, yra gebėjimas išsilaikyti ore, vadinamasis hangtime. Šis gebėjimas leisdavo Džordanui ore praskrieti kitus pakilusius skristi atletus ir savo skrydį baigti taikliu metimu ar perdavimu. Nors skrieti ore kaip Maiklas nemoku, tačiau susikaupęs galiu tikrai toli nusispjauti. Kita vertus, geriau pagalvojus, skristi moku. Tik vandenyje, ne ore.

Prisimenu, kaip, dar prieš pamėgdamas nuo tiltų ilgėliau spoksoti į apačią ir įsivaizduoti skrydį žemyn, nedrąsiai nuo jų spjaudydavau. Taip palengva gimė vaizdiniai, kad ir aš pats skrieju žemyn. Vėliau tai persikėlė į sapnus. Atsimenu, kaip trylikos ties „Jachtklubu“ perplaukiau Kauno marias. Tai tikra istorija. Gimtadienio proga tėvas man ir keliems draugams buvo išnuomojęs jachtą. Ja lėtai plaukė man iš paskos, prižiūrėjo mane, paaugliškais mostais skriejantį Kauno mariomis, nors ir pasitikėjo mano gebėjimais. Šioje srityje manimi pasitikėti buvo galima, paveldėjau gerus sportinius genus. Mama – buvusi Sovietų Sąjungos plaukimo čempionė, o tėvas kadaise buvo gana geras boksininkas ir futbolininkas. Dvylikos pradėjęs lankyti plaukimo treniruotes, sulaukęs trylikos įsigudrinau tapti Lietuvos čempionu ir prizininku penkiasdešimties metrų laisvojo stiliaus plaukimo rungtyje. Ilgesnėms distancijoms, matyt, neužtekdavo nei ištvermės, nei kantrybės, išskyrus tą kartą, kai kelias valandas sklendžiau Kauno mariomis ir į krantą išlipau pažaliavęs nuo tuo metu žydėjusių vandens augalų, atsiduodantis specifiniu Kauno marių kvapu, tačiau laimingas. 

Apie visa tai pasakoju, nes greičiausiai nenoriu skambinti tėvui, kurį prieš kelias savaites lankiau Santaros klinikų reanimacijoje. Ten jį atvežė užspringusį, kai laikinai nustojo plakti širdis. Tėvas jau atsigavo ir turbūt grįžo namo. Negaliu pamiršti, kaip reanimacijos palatoje glostau tėvui galvą, guodžiu jį ir raminu: tėve, viskas bus gerai. Jis tuo metu godžiai valgo šokoladą. Pirštai, lūpos – viskas ištepliota juodu šokoladu. Tada jis apsiverkia ir sako, kad mane myli, ištaria mano vardą. Paėjęs kiek į šoną ir pats nulieju ašarą, tuomet nusišluostau veidą rankove ir grįžtu atgal – toliau kalbamės apie jo gyvenimo planus. Man jie atrodo beveik tokie patys naivūs ir idealistiški kaip ir mano paties. Jis svajoja pasveikti ir pradėti automobilių verslą. Aš – mažiau blaškytis ir rasti būdą, kuris leistų, kaip Maiklui Džordanui, generuoti pasyvias pajamas ir turėti daug laiko keliauti bei skaityti. Akivaizdu, kad nė vienas iš mūsų nebesvajoja laimėti NBA. Nei jis, nei aš iš tiesų niekada ir nemokėjome skristi. Gal mokame tik ilgėliau išsilaikyti: vienas vandenyje, kitas – ore. 

Užsirašysiu šią mintį telefone.