„(Dirbančios) motinos portretas“

Lietuvos bibliotekininkų draugija pristato Marinos Cavazzaʼos (nuotraukos) ir Eglės Kačkutės (tekstas) parodą „(Dirbančios) motinos portretas“ apie išsilavinusių motinų migrančių gyvenimo ir profesinius pasirinkimus bei galimybes.

Paroda kviečia pažvelgti į susiliečiančių migracijos, karjeros ir motinystės ir/arba tėvystės problemų lauką. Parodą sudaro 27 nuotraukos, profesionalių ekspatriančių motinų ir tėvų portretai iš kasdienio jų gyvenimo ir trumpi interviu su nuotraukų herojais. Juose aptariamos problemos, su kuriomis susiduria dėl darbo migruojančių profesionalų šeimos, moterys ir vyrai, ir jų sprendimų būdai. 

Marina Cavazza – Ženevoje gyvenanti ir kurianti italų fotografė, kurianti individualius ir nevyriausybinių organizacijų užsakytus projektus socialinių, lyčių santykių, integracijos ir motinystės temomis. https://www.marinacavazza.com/

VU Prancūzų filologijos katedros docentė dr. Eglė Kačkutė tyrinėja migracijos ir motinystės procesus literatūroje ir gyvenime. Nuo 2006 iki 2016 ji gyveno Ženevoje, kur ir užsimezgė jos ir Marinos kūrybinė pažintis.

Paroda iki gegužės 8 d. bus eksponuojama Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos parodų salėje. Parodą remia Lietuvos kultūros taryba.

 

///

 

ANA

(Brazilija. Nedirbanti mama, šokėja, kostiumų dizainerė ir scenografė. Partneris – Šveicarijos vokietis. 8 metų mergaitės ir 4 metų berniuko mama)

 

„(Dirbančios) motinos portretas“

 

Aš iš Brazilijos. Esu diplomato dukra, taigi vaikystėje kraustėmės iš vienos vietos į kitą. Ženevoje gyvenome, kai buvau visai maža. Buvau grįžusi septyniolikos, paskui vėl išvykau ir bebaigdama trečią dešimtį pagaliau sugrįžau. Studijavau architektūrą, bet tapusi mama mečiau. Per sunku buvo tuos du dalykus suderinti. Vis tiek mokslai nelabai sekėsi, be to, nebuvo lopšelio ir buvau labai savim nepatenkinta. Galvojau: „Ką man daryti? Ar kaip nors stengtis dėl karjeros, tęsti mokslus, gauti diplomą, ar žengti į man atsiveriantį naują pasaulį?“ Galvoje grūmėsi dvi mintys, blaškiausi, bet po truputėlį visai pasinėriau į motinystę. Dabar net neatrodo, kad tai buvo pasirinkimas. Tiesiog taip nutiko.

Ženeva, 2013 m. lapkritis

 

ANNE

(JAV. Aktorė, garsintoja, programų vedėja, rašytoja, žurnalistė, režisierė. Teisiškai dvejus metus gyvena atskirai nuo vyro ir siekia skyrybų. 7 metų berniuko mama)

 

„(Dirbančios) motinos portretas“

 

Vienai auginti vaiką užsienio šalyje už nepriklausomos menininkės atlyginimą be šeimos ar išmokos vaikui – sunku. Bet man svarbu, kad sūnus mato, jog turiu savo gyvenimą už namų ribų, kad esu gerbiama savo srityje, turiu puikių draugų, bendrauju su kitais visuomenės nariais, užsidirbu pragyvenimui ir gyvenu vedama savo profesinės aistros – kiekvieną dieną taip daryti skatinu ir jį.

Ženeva, 2013 m. kovas

Dabar esu oficialiai išsiskyrusi ir jau 11 metų sūnų auginu viena. 2011 metais mano buvęs vyras išvyko gyventi į Jungtines Valstijas. Jis ir jo šeima su mūsų vaiku bendrauja minimaliai.       

Ženeva, 2017 m. kovas

 

ANTONELLA

(Italija. Architektė, humanitarinės pagalbos darbuotoja. Partneris – italas. 3 metų mergaitės mama)

 

„(Dirbančios) motinos portretas“

 

Dukros atsiradimas visiškai pakeitė mano karjerą. Dirbau skubios pagalbos srityje. Tai reiškia, kad apie būsimą skrydį man pranešdavo prieš 48 valandas, o išvykdavau mažiausiai mėnesiui. Neįmanoma dirbti tokį darbą ir turėti šeimą.

Man pasisekė, kad jau buvau šio to pasiekusi dviejose srityse: architektūros ir humanitarinės pagalbos. Dėl to man buvo lengviau susitaikyti, kai su kūdikiu įstrigau Ženevoje – neturėdama pakankamai darbo ir išlaikoma partnerio (dėl to irgi pasisekė).

Ženeva, 2013 m. lapkritis

 

BARBARA

(Italija. Mados prekės ženklo pardavimų vadybininkė. Partneris – austras-prancūzas-švedas. 9 metų berniuko ir 11 metų mergaitės mama)

 

„(Dirbančios) motinos portretas“

 

Atsikraustėme čia 2007 m. iš Paryžiaus. Ten daugiau kaip 10 metų dirbau Italijos mados firmos pardavimų skyriaus direktore. Mano vyras dirbo ir daug keliavo. Atėjo laikas, kai Paryžius jam baisiai atsibodo. Jau turėjome vaikų ir norėjome sukurti jiems geresnį gyvenimą. Vyrui pasiūlė labai gerą, perspektyvų darbą čia, Ženevoje, ir jis pakvietė mums persikelti. Pritariau jam, nors man tai reiškė išeiti iš darbo, mesti karjerą – viską. Sutikau, nes visą gyvenimą dirbau, jau buvau padariusi puikią karjerą ir jutau, kad laikas pakeisti gyvenimą.

Ženeva, 2014 m. sausis

 

BARBARA

(Airija. Neakivaizdinės studijų formos doktorantė, dirbusi tiriamąjį darbą NVO žmogaus teisių srityje. Partneris britas. 3 metų mergaitės mama)

 

„(Dirbančios) motinos portretas“

 

Visada žinojau, kad noriu turėti vaikų, tai buvo akivaizdu. Turėti vaikų man buvo taip pat svarbu, kaip padaryti karjerą, ir jeigu būtume gyvenę Londone, reikalai gal būtų susiklostę kitaip. Būčiau likusi darbe, tikriausiai būčiau susitarusi dirbti ne visu etatu, bet atsikraustymas į Ženevą viską šiek tiek sujaukė.

Vis dar noriu dirbti, akivaizdu, noriu rodyti dukrai sektiną pavyzdį, turėti veiklos ne tik namie, bet tokio veržlumo kaip anksčiau toli gražu neturiu.

Ženeva, 2013 m. kovas

 

RABIAA

(Prancūzija-Tunisas. Projektų koordinatorė. Partneris – prancūzas-ispanas. 3 metų mergaitės mama)

 

„(Dirbančios) motinos portretas“

 

Dėl dviejų savo kilmės šalių visada stengiausi suprasti su feminizmu ir moterimis susijusius klausimus. Prancūzijoje laikomasi požiūrio, kad į darbą reikia grįžti po trijų mėnesių nuo gimdymo ir kasdien ilgai dirbti. Joms lieka labai mažai laiko su vaikais. Persikėlusi į Šveicariją, aš labai atsitolinau nuo šio modelio, nes manau, kad viską suderinti yra sunku. Kitas kraštutinumas, kai moterys, mėgstančios savo darbą, priverstos jo atsisakyti, nes negali susimokėti už vaikų priežiūrą. Matau didelį tų moterų kartėlį ir norą išsilaisvinti. Man idealus variantas būtų perkurti tėvystės sampratą, labiau įtraukti vyrus.

Ženeva, 2013 m. gegužė

 

CAROLINA

(Italija. Tarptautinės organizacijos humanitarinės pagalbos darbuotoja. Partneris – prancūzas. Trijų vaikų – 7-mečio, 5-mečio ir 3-mečio – mama)

 

„(Dirbančios) motinos portretas“

 

Jau 15 metų, kai išvykau iš Italijos dirbti įvairiose tarptautinėse organizacijose. Mano vyras dirba toje pačioje srityje. Kadangi abiejų darbas įdomus, nutarėme važiuoti vienas paskui kitą pakaitomis. Taip ir darėme. Iki šiol mums tai pavykdavo.

Visada įdomu gyventi ir dirbti užsienyje, bet kažką tenka ir paaukoti. Nelengva vyrui ar moteriai išeiti iš darbo, palikti šalį, draugus ir vykti paskui partnerį vien tam, kad augintum vaikus. Jeigu darbuotojų perkėlimo politika būtų lankstesnė, būtų truputį lengviau.

 

 Ženeva, 2013 m. vasaris

 

DIANA

(Libanas. Pasaulio ekonomikos forumo Vykdomojo komiteto narė. Vyras – vokietis. Vienų metų sūnaus mama)

 

„(Dirbančios) motinos portretas“

 

Mes su vyru uždirbdavome po lygiai. Abu turime vienodai gerus darbus. Galėjome savęs paklausti, kuris dėl kūdikio dirbs ne visą darbo dieną. Finansiškai jokio skirtumo, bet dėl daugybės sudėtingų kultūrinių ir asmeninių priežasčių buvo akivaizdu, kad tai darysiu aš. Iš tikrųjų man patinka būti vaiko gyvenimo dalimi. Nenoriu jam būti antras asmuo. Mano vyras yra puikus tėvas, bet aš noriu būti pagrindinis vaiku besirūpinantis žmogus.

Ženeva, 2015 m. birželis

 

 

EGLĖ

(Lietuva. Mokslininkė, žurnalistė. Vyras – britas. 6 metų berniuko mama)

 

„(Dirbančios) motinos portretas“

 

Šiuo gyvenimo tarpsniu suprantu, kad jeigu noriu būti šio vyro žmona, tikriausiai turiu atsisakyti karjeros. Tai kvailas pasirinkimas, kurio niekas niekada neturėtų būti priverstas daryti, bet manau, kad dabar man santykiai su vyru ir sūnumi, ko gero, įdomesni negu darbas... Galbūt man pavyks susirasti darbą ir niekada nesiliausiu dirbti – skaityti, galvoti ir rašyti.

Ženeva, 2014 m. sausis

 

Vyras jau beveik prieš dvejus metus išėjo iš darbo Ženevoje, o aš gavau stipendiją mokslo tiriamajam darbui Airijoje. Šiuo metu kraustomės į Airiją.

Meinutas, 2017 m. sausis

 

 

FEDERICA

(Italija. Teisininkė. Partneris britas-kongietis. 8 metų mergaitės ir 5 metų berniuko mama)

 

„(Dirbančios) motinos portretas“

 

Gauti šį darbą man buvo labai svarbu, nes visada norėjau dirbti šiame biure. Kai atvykome gyventi į Ženevą, vyras labai mane rėmė ir savo darbą nustūmė į antrą vietą. Nesiskundžia, bet jaučiu, kad buvo etapų, kai jis jautėsi nusivylęs, negalėdamas sistemingai siekti savo karjeros. Be to, jis sprendžia nuolatinę dilemą, ar tenkinti profesines ambicijas, ar gyventi su šeima. Jis išvyksta pagal kontraktą į kelių savaičių misijas. Nenorėčiau taip gyventi, nenorėčiau kartais net šešias savaites būti atskirai nuo vaikų. Todėl, jeigu galėčiau ką pakeisti, tai padaryčiau taip, kad vyras realizuotų save pagal profesiją ir kad būtų su mumis.

Ženeva, 2013 m. kovas

 

IRINA

(Rusija. Menininkė ir mokytoja Montessori mokykloje. Vyras – kanadietis. 6 ir 3 metų mergaičių mama)

 

„(Dirbančios) motinos portretas“

 

Šiuo metu prižiūriu vaikus ir tvarkausi namuose. Mano vyro mentalitetas tradicinis, jis su džiaugsmu mus visus išlaiko ir man tai labai patinka! Manau, kad vyrai turi aprūpinti savo šeimas, o moterys – rūpintis namais ir vaikais. Manau, kad namų šeimininkės vaidmuo labai svarbus ir kupinas iššūkių.

Laisvalaikiu tapau. Taip patenkinu žmogišką kūrybos poreikį. Manau, man reikia tapyti, kad būčiau gera mama. Į nieką nekeisčiau prabangos pati auginti savo vaikus. Išauginti mergaitę, kad ji taptų sėkmingu žmogum, man dabar yra svarbiausia užduotis.

Ženeva, 2013 m. vasaris

 

SITA

(Vokietija. JT humanitarinės pagalbos darbuotoja. Partneris – vokietis. Trijų vaikų – 8-mečio, 6-mečio ir 4-mečio – mama)

 

„(Dirbančios) motinos portretas“

 

Jeigu manęs paklaustų, sakyčiau, kad mano prioritetai gyvenime yra vaikai ir šeima, bet tikriausiai taip būčiau ne visai sąžininga sau. Darbas yra didelė mano gyvenimo dalis ir, kai pagalvoju apie savo ir savo šeimos kasdienę dienotvarkę, nuo darbo ji ir priklauso. Darbas pasiglemžia daug mano minčių. Kartais dirbu savaitgaliais, nors galėčiau, žinoma, nuspręsti to nedaryti, bet jaučiu, kad privalau, ir dirbu!

Dabar, kai vaikai kiek paaugo, norėčiau dirbti mažiau. Šiuo metu juos ugdo mokytojai ir sistema. Norėčiau daryti didesnę įtaką vaikų pasaulėžiūrai, kasdien praleisdama su jais daugiau laiko. Tai vienas iš tų malonumų, kurių, jaučiu, netenku.

Ženeva, 2016 m. gruodis

 

JUNLING

(Kinija. Kinų kalbos mokytoja. Partneris italas. 7 metų berniuko ir 5 metų mergaitės mama)

 

„(Dirbančios) motinos portretas“

 

Kinijoje mano gyvenimas buvo visai kitoks. Dirbau karo akademijoje kinų kalbos mokytoja. Gyvenimas buvo žavus – vakarieniaudavau restoranuose, susitikdavau su draugais ir keliaudavau.

Atvykusi į Ženevą pasikeičiau. Susitelkiau ne į darbą, o į šeimą. Vyras daug dirba ir, jeigu dirbčiau tiek pat, mūsų gyvenimas nebūtų kokybiškas. Dabar, kai vaikai paaugo, turiu laisvo laiko – skambinu pianinu, mokausi prancūzų. Žinau, kad taip geriau šeimai – vaikai prižiūrėti, vyras turi palankias sąlygas dirbti, o aš taip pat nešvaistau laiko veltui, laukiu galimybių ateityje.

Ženeva, 2014 m. sausis

 

 

LAURA

(Italija. Audiovizualinės koprodukcijos ekspertė. Partneris – italas. 9 ir 7 metų mergaičių mama)

 

„(Dirbančios) motinos portretas“

 

Mano nuomone, dirbančios mamos gyvenime turi būti labai subtili pusiausvyra. Kad visas vaizdas būtų malonus, turi susidėlioti daugybė įvairių aspektų! Man negana būti tik mama. Man gyvenime reikia daug pasitenkinimą teikiančių dalykų, o tą pasiekti dažnai būna sunku.

Ženeva, 2014 m. sausis

Prieš dvejus metus netekau darbo. Tai didžiausias mano, suaugusio žmogaus, gyvenime nutikęs dalykas, nes dabar dar sunkiau išlaikyti pusiausvyrą nei anksčiau. Dirbu laisvai samdoma darbuotoja. Tam reikia labai daug laiko ir energijos, o kartais niekam daugiau laiko ir nelieka.

Ženeva, 2017 m. vasaris

 

LUCIA

(Italija. Teisininkė. Partneris – prancūzas-vokietis. 9 ir 6 metų berniukų mama)

 

„(Dirbančios) motinos portretas“

 

Dvejus metus gyvenome toli vienas nuo kito, bet kai ėmiau lauktis pirmagimio, su partneriu pagalvojome, kad geriau burtis į šeimą Ženevoje. Mano partneris buvo įsitikinęs, kad rasiu panašų darbą ir čia, todėl ir sutikau, bet darbo ieškau iki šiol! Kelis kartus turėjau profesine prasme sukurti save iš naujo, tačiau rezultatas toks, kad darbas ne visada atspindi mano išsilavinimą ir lūkesčius. Vis dėl to man geriau kovoti ir ieškoti pusiausvyros tarp darbo ir kitų gyvenimo aspektų, negu visai nedirbti. Mano mama, viena pirmųjų 7-ojo dešimtmečio Italijoje dirbančių motinų, nuolat man primena, jog turiu ir toliau dirbti, kad būčiau ekonomiškai nepriklausoma nuo partnerio ir turėčiau laisvę rinktis.

 

Ženeva, 2014  m. vasaris

 

MARCELLA

(Italija. JT žmogaus teisių specialistė. Partneris – prancūzas-kamerūnietis. 8 ir 6 metų mergaičių mama)

 

„(Dirbančios) motinos portretas“

 

Persikėliau į Ženevą, kad vaikai augtų saugioje aplinkoje. Kai gimė pirma dukra, abu dirbome JT taikos palaikymo misijoje Konge. Niekad net į galvą nebuvo atėjusi mintis mesti ar net keisti darbą. Labiau galvojau, kaip rasti patikimą auklę, kad vaikas nesusirgtų maliarija... bet kai Kinšasoje prasidėjo kautynės, būdama mama suvokiau, kad negaliu ilgiau ten dirbti. Atvykau čia, o tai reiškia, kad dabar gyvename dviejose skirtingose vietose, nes vyras liko Konge. Iš pradžių to neplanavome, ketinome rasti darbus toje pačioje vietoje, bet ieškome ilgiau, nei tikėjomės.

Ženeva, 2014 m. gegužė

 

MARINA

(Italija. Laisvai samdoma fotografė. Partneris – italas. 7 metų mergaitės ir 5 metų berniukų dvynių mama)

 

„(Dirbančios) motinos portretas“

 

Būti mama reiškia daug dirbti, t. y. kurti žmogiškuosius ryšius ir gyvenimu dalytis su kitais žmonėmis. Kai priėmiau sprendimą gyventi poroje ir turėti vaikų, žinojau, kad su tais žmonėmis praleisiu daug laiko.

Savastis, būnant mama, keičiasi. Kai taip atsitiko, jaučiausi, lyg būčiau netekusi ankstesnės savęs, ir turėjau naujam gyvenimui sukurti save iš naujo. Negaliu kaip anksčiau laisvai rinktis, nei ką, nei kur ar kada noriu daryti. Turiu nuolat būti „disponibile“ – kitais žodžiais tariant, psichologiškai ir fiziškai pasiekiama kitiems.

Ženeva, 2013 m. Vasaris

 

NAÏMA

(Alžyras-Prancūzija. Ekonomistė. Partneris – prancūzas. 9 metų mergaitės ir 2 metų berniuko mama)

 

„(Dirbančios) motinos portretas“

 

Penkerius metus dirbu tarptautinėje organizacijoje Ženevoje, prieš tai gyvenau įvairiose Afrikos ir Azijos šalyse, dirbau įvairiose bendradarbiavimo organizacijose ir agentūrose. Visada stengiausi profesinius tikslus suderinti su šeimos gyvenimu.

Mano tėvai, ypač tėvas, mokė šių vertybių per istorijas ir romanus apie moterų darbo ir gyvenimo sąlygas pasaulyje. Tai paskatino mane labai anksti imti domėtis moterų teisėms, kaip svarbu tas teises užtikrinti kiekviename lygmenyje ir kiekviename asmeninio ir socialinio gyvenimo žingsnyje ir „kad be lyčių lygybės neįmanoma sukurti geresnio gyvenimo“.

 

Ženeva, 2014 m. balandis

 

NELLY

(Prancūzija. Akušerė, visuomenės sveikatos specialistė. Partneris – italas. Keturių vaikų – 11-mečio, 8-mečio, 6-mečio ir 3-mečio – mama)

 

„(Dirbančios) motinos portretas“

 

Dirbu Médecins sans Frontières (Gydytojai be sienų) medicinos skyriuje. Čia, Ženevoje, pagrindinėje būstinėje, dirbu jau dvejus su puse metų. Mano vyras taip pat dirba humanitarinį darbą. Nuo to laiko, kai čia atsikraustėme, jis neturi nuolatinio darbo, nors ir ieško, tačiau kol kas viskas gerai. Per pastaruosius penkiolika metų jis labai daug dirbo, taigi gerai, kad ne jis vienas visą laiką dirba.

Ženeva, 2013 m. spalis

Turėjome progą šešis mėnesius su šeima pagyventi Beirute, kur mano vyras turėjo metų kontraktą dirbti Britų ambasadoje. Jo atsakomybės sritis Libane buvo Sirijos humanitarinė krizė. Paskui grįžome į savo butą su keturiais laimingais vaikais, kurie suvokė, koks nuostabus jų gyvenimas čia ir kiek jie turi laisvės, galėdami augti taikioje aplinkoje. Jiems jų namai čia, nes dabar jie visi didesnę gyvenimo dalį yra praleidę Ženevoje!

Ženeva, 2017 m. vasaris

 

ROBERTA

(Italija. Ekonomistė, mokslininkė tyrėja. Netekėjusi. 7 metų mergaitės mama)

 

„(Dirbančios) motinos portretas“

 

Dėsčiau Jungtinėje Karalystėje, bet oras ten toks blogas, kad supratau, jog turiu vykti kur nors kitur. Kreipiausi dėl šio darbo ir jį gavau!

Ketveri metai po skyrybų, dukra gyvena gerai ir yra laiminga mokykloje, bet mes, tėvai, vis dar neišsprendžiam dilemos, kaip ja pasidalyti, kiek kuris būsim su dukra. Klausimas, kaip tėvams rasti lygių teisių ir pareigų pusiausvyrą ir „neperplėšti vaiko per pusę“!

 Ženeva, 2015 m. lapkritis

Per tą laiką darbe prisiėmiau daugiau pareigų ir vadovauju „smulkiajam verslui“ namuose, kad visi (dukra, aš ir šuo) būtų prižiūrėti, kol grįšiu namo.

Ženeva, 2017 m. vasaris

 

 

OKSANA

(Ukraina. Istorikė, dėstytoja. Vyras – italas. 3 metų berniuko mama)

 

„(Dirbančios) motinos portretas“

 

Ukrainoje studijavau tarptautinius santykius ir pirmą kartą atvažiavau į Ženevą atlikti praktikos Ukrainos misijoje prie Jungtinių Tautų. Tęsiau magistro studijas, paskui rašiau daktarinį darbą ir Ženevoje sutikau savo vyrą. Jau prieš 14 metų.

Kad vieta taptų namais, turi perimti vietos kultūrą, nes jausmas, kad niekam nepriklausai, gyvenime nepadeda. Čia yra mano vaikų namai. Man Ženeva negali atstoti gimtųjų namų, nes mano širdies dalelė yra kažkur kitur. Žmonėms, kurie migruoja ir išvyksta iš savo šalies, taip jaustis normalu. Mano savastis visada bus sudėtinga, į ją įsilies nauji vietos aspektai ir liks senųjų.

Ženeva, 2015 m. gegužė

 

STÉPHANIE

(Vokietija. Gydytoja. Gyvena atskirai nuo vyro. Trijų vaikų – 10-mečio, 8-mečio ir 6-mečio – mama)

 

„(Dirbančios) motinos portretas“

 

Būti dirbančia ekspatriante motina, auginti ir auklėti vaikus svetimoje šalyje yra sunku ir kartais prieštarauja mano norams ir vertybėms.

Ženeva, 2017 m. vasaris

 

PETINA

(Zimbabvė. Teisininkė, dirbanti tarptautinės prekybos srityje, rašytoja. Netekėjusi 11 metų berniuko mama)

 

„(Dirbančios) motinos portretas“

 

Jei esi teisininkė tarptautinės prekybos srityje, turi būti vienoje konkrečioje vietoje, ir ta vieta – Ženeva.

Esame neįprasta šeima, nes gyvename skirtingose šalyse: mūsų sūnus – Škotijoje, mokykloje, kurioje mokosi ir gyvena, aš esu Ženevoje, o jo tėtis – Zimbabvėje. Kartais galvoju, kad tapau „mama per atsitiktinumą“. Niekada nebuvau tradicinė moteris, mat nenorėjau vedybų ir vaikų nei kiemą juosiančios baltos tvoros. Motinystė – tai kažkas tokio, kas man nutiko, ir labai dėl to džiaugiuosi. Jaučiu, kad sūnus visiškai pakeitė mano gyvenimą, ko nepadarė buvimas teisininke ar rašytoja. Jis yra tas žmogus, su kuriuo galiu būti savimi. Besąlygiškai.

 

Ženeva, 2015 m. kovas

 

 

SATU

(Suomija. Buhalterė. Partneris – belgas. Trijų berniukų – 7-mečio, 5-mečio ir 1-mečio – mama)

 

„(Dirbančios) motinos portretas“

 

Anksčiau dirbau Kenijoje, ten ir sutikau savo vyrą. Atidirbę penkerius metus, norėjome grįžti į Europą ir sukurti šeimą. Nutarėme vykti ten, kur kuris nors iš mūsų gaus darbą... ir gavau aš. Mane perkėlė toje pačioje organizacijoje į labai įdomų darbą Ženevoje. Tuometinis draugas sutiko prie manęs prisijungti ir čia rado darbą. Susituokėme ir turime tris vaikus.

Anksčiau man nė į galvą nešovė, kad galiu turėti poreikį kaip motina leisti laiką su savo vaikais. Pasirodo, kad taip yra ne tik dėl logistikos; aš nejaučiau pilnatvės ir nesijaučiau gera mama, kai neturėjau jiems laiko. Štai pagrindinė priežastis, kodėl pradėjau dirbti puse etato, tiesiog kad daugiau būčiau su jais.

Ženeva, 2014 m. gruodis

 

 

TOMAS

(JAV. Holivudo scenarijų vertintojas ir patarėjas, laisvai samdomas redaktorius, dabar dirba tėčiu visu etatu. Partnerė – amerikietė. 5 ir 3 metų dukterų tėtis)

 

„(Dirbančios) motinos portretas“

 

Šiuo metu prižiūriu dvi savo mergaites. Turiu dvi mažas mergytes ir tvarkausi namie.  Man ne visai priimtina idėja nedirbti, bet vėlgi dėl prietarų. Tai realus gyvenimas ir patirtis, tai pats prasmingiausias laiko leidimas, nes augini žmones, vedi juos į pasaulį, suteiki kažkam galimybę – nežinau, kas gali būti svarbiau. Manau, todėl taip ir darome.

Ženeva, 2013 m. vasaris

Pastebiu, kad šį vaidmenį prisiima vis daugiau vyrų, bet svarbiausia – suprantu, jog apskritai turiu daugiau bendro su pagrindiniais vaiko globėjais, nepriklausomai nuo jų lyties, ir todėl gaunu daug man reikalingos paramos ir supratimo.

Ženeva, 2017 m. vasaris

 

 

 

VERONICA

(Italija. Žmogaus teisių specialistė. Partneris – italas. 11 metų mergaitės ir 9 metų berniuko mama)

 

„(Dirbančios) motinos portretas“

 

Atvykau į Ženevą prieš daugelį metų, kai rašiau disertaciją iš tarptautinės teisės. Atlikau ten praktiką, tada išvažiavau dirbti į Bosniją ir Kosovą. Kosove prasidėjus karui, buvau evakuota ir atvykau į Ženevą aplankyti draugų. Užsukau į biurą. Pasirodo, jiems reikėjo žmogaus teisių specialisto, turinčio patirties Kosove, ir man pasiūlė mano svajonių darbą.

 

Žinoma, norėjau, kad atvyktų ir vyras, bet to nereikalavau. Žinojau, kad jis turi savo svajonių. Pagaliau jis nutarė pamėginti gyventi Ženevoje, taigi turėjo išmokti prancūzų ir patobulinti anglų kalbą. Praėjo maždaug metai, kol rado savo srities darbą. Buvo nelengva, bet dabar jau abu čia įsikūrėme.

 

Ženeva, 2015 m. kovas

 

EMILIE

(Prancūzija-Kinija. Išsiskyrusi. 6 metų mergaitės mama)

 

„(Dirbančios) motinos portretas“

 

Mokiausi Prancūzijoje ir dešimtmetį ten dirbau laisvai samdoma darbuotoja. Tada grįžau į Kiniją, išlaikiau pasaulio mastu JT organizuotą egzaminą, o kai atsirado laisva darbo vieta Ženevoje, man ją pasiūlė.

Įsidukrinome mergaitę iš Kinijos. Mes, kinai, labai didžiuojamės savo kultūra ir norime savo kultūrinį paveldą perduoti kitai kartai. Mano dukra kiekvieną trečiadienio popietę lanko kinų mokyklą ir dvi valandas mokosi kinų kalbos, bet manau, kad tėvai turėtų lavinti vaikų gimtosios kalbos įgūdžius prancūzakalbėje aplinkoje. Nesitikiu, kad kinų bus jos tikroji gimtoji kalba, bet jei mokės ja kalbėti, skaityti ir rašyti, jai tai gyvenime labai pravers.

Ženeva, 2015 m. balandis

 

Draugai