„Bet visa tai įvyko labai seniai (...); Nežinau, ar tai vyksta ir dabar net įsivaizduojamose šalyse.“

Ursula K. Le Guin, „Įsivaizduojamos šalys“

 

Pastaraisiais metais vikingų tema kultūros pasaulyje tapo didžiai geidžiama. Bene visose situacijose tinkamiausiai kolektyvinio geismo pobūdį ir tendencijas iliustruoja būtent popkultūra. Į popkultūros tinklą artefaktai pakliūva neatsitiktinai – ji tik pagauna, apdoroja ir išgrynina kolektyvinius potraukius. Nenoriu vikingų temos aiškinti kaip istoriografiniu požiūriu neaktualios ar vertingos, šiuo atveju man svarbiau, kas vikingų epochos ir įvaizdžio temoje yra taip pagavu kolektyviškai, kitaip tariant, kodėl popkultūra pasigavo šį fragmentišką potraukį ir jį apdorojusi kuo puikiausiai parduoda kaip tam tikrą estetinį standartą. Norisi paklausti: ką artima vikingo figūroje randa šiandienos žmogus?

Iki pat XX a. nesukurta nė vieno visuotinai sėk­mingo filmo apie vikingus, išskyrus smarkiai holivudizuotą (ir istoriškai neadekvatų, nepavykusį) 1958-ųjų filmą su tuometine kino žvaigžde Kirku Douglasu. Žengus į kitą tūkstantmetį, sugrįžo ir praeities dvasios – net ir danų režisierius Nicolas Windingas Refnas prieš pat kultinio „Važiuok“ (filmas, kuriam reikalingas atskiras kultūrologinis ir psichoanalitinis tyrimas) gimtį susigundė vikingų mitologija, deja, jam pavyko sukurti tik estetiškai vulgarizuotą jos formą. Populiariojoje literatūroje, išskyrus Michaelo Crichtono „Mirties valgytojus“ ir Franso G. Bengtssono romanus, daugiau nebuvo kam skleisti supopuliarintos vikingų dvasios. XXI a. prie tendencingai vis daugiau reiškiamos vikingų estetikos daug prisidėjo ir vaizdo žaidimų industrija, kur žaidimai, tokie kaip „Assassins Creed: Valhalla“, „Hellblade: Senua’s Sacrifice“, iš dalies ir „The Elder Scrolls V: Skyrim“ siekė atvaizduoti menamą epochą.

 

Kadras iš filmo „Vikingas“ (2022)

 

Šiemet išleistas ir Lietuvoje rodytas Roberto Eggerso filmas „Vikingas“ jau yra laikomas tiksliausia ir kokybiškiausia vikingų epochos reprezentacija kino industrijoje – tuo giriasi ir pats režisierius bei jo komanda. Kiek juokinga, kad dažnai apie šio filmo kokybę argumentuojama minint istorinį preciziškumą, tarsi norint gero filmo apie vikingus užtenka remtis istoriniais dokumentais; kokybės kriterijus prilyginamas istoriniam adekvatumui. Taip daromos dvi klaidingos prielaidos: pirma, kino filmas yra tarsi ekvivalentiškas istoriografiniam dokumentui; antra, kino filmo kokybė priklauso nuo jame išplėtoto realizmo. Čia dera prisiminti filosofą Theodoro Adorno ir jo pamokas apie kultūros industriją: jos prioritetas ar tikslas ne edukuoti, o įsteigti dar vieną darbo formą – pasilinksminimą.

Žinoma, pasilinksminimas čia nėra suprantamas primityviai. Th. Adorno teigimu, kultūros industrijos produkcija yra integralus kapitalistinės darbo etikos elementas; po vargo biure atgauti jėgas, atstatyti sąlyginai normalią psichologinę savijautą tampa kone privalu, ir tai puikiai įgalina kino filmas arba vaizdo žaidimas. Todėl ir mąstyti apie filmą pirmiausiai kaip apie edukacinį dokumentą (mano supratimu, tai fundamentali „Vikingo“ klaida) hipokritiška. Filmas gali būti kinematografiškai įdomus, techniškai kruopštus ir subtilaus siužeto, tačiau jo kokybinio kriterijaus niekada neužpildys istorinis adekvatumas. Istorinį adekvatumą tyrinėja mokslininkai, rašantys straipsnius ir knygas. Net ir tuo atveju, kaip nuoširdžiai kalbėti apie istorinį atitikimą, jeigu pagrindiniai jo šaltiniai yra poetinės edos ir sagos, parašytos jau pofaktiniais, krikščioniškais XII ir XIII amžiais?

Deklaratyviosios vikingų atminties istorijoje apstu smurto, chaotiškos ir beteisės politikos, beprotiško atsidavimo (vien tik) skandinaviškai pagonybei, keršto motyvo ir mistinio patoso. Visa tai suniveliuojama į grandiozinį nuotykį gausiose (tipiškai) skandinaviško kraštovaizdžio platybėse. Čia susitinka mikrokosmas ir makrokosmas; niekingas smurtautojas įkūnija herojų, kuriuo seka ir dieviška apvaizda, padėdama įgyvendinti šventojo medžio Igdrasilo pasėtą lemtį. R. Eggerso „Vikingas“ eina šia standartine linija ir ją sėkmingai reprodukuoja, juk kūrybinė intencija ir buvo tokia – tiksliai atkartoti mitą.

Šitaip „Vikingas“ virsta negyvu filmu. Jis nekuria jokios problemos, nepateikia dialektikos – paradoksalu, jis netgi neatskleidžia siekiamos tikrovės. Kitaip tariant, tai, kas vaizduojama filme yra bene tapatu turinio mitiniam pagrindui. Pagonybė čia neįveliama į istoriškai reikšmingą konfliktą su krikščionybe, o tai padėtų suprasti laiko apibrėžtą krikščionybės jėgą pagonybės atžvilgiu ir šią suvokti kaip istorinės raidos rudimentą. Keršto motyvas ne subvertuojamas, o tiesiog padauginamas. Net nepasistengiama atkreipti dėmesį į sudėtingą istoriografinę vikingų epochos problemą; ką reiškia įsikūnyti į žmonių kolektyvą, kurio „asmeniškumas“ (dokumentiškai) mums yra nežinomas?

Viena vertus, laikantis istorinio adekvatumo, būtų galima kalbėti (nors ir su didelėmis išlygomis) į vikingų istoriją žvelgiant jų tyrinėtojų akimis, pavyzdžiui, Ahmado ibn Fadlano, daugiausiai rašiusio apie švedų vikingų gyvenimo niuansus. Antra vertus, net nepretenduojant į preciziško atvaizdavimo povyzą, būtų galima reikšmingai dėlioti šios civilizacijos kontūrus, kaip tą daro japonų animacinis serialas ir manga „Vinlando saga“. Čia esama ir eksplicitiško pagonybės bei krikščionybės konflikto, keršto subversijos, smurtas dažnai iliustruojamas kaip betikslis absurdas, jam nesuteikiama mistinio patoso kokybė, o patys vikingai vaizduojami kaip paprasčiausi plėšikai, žudikai arba infantiliško geismo vedami antiherojai. Būtent todėl „Vinlando saga“ veikia, nes siekia vaizduoti nereprodukuodama ir sąmoningai atsisako sentimento mitui. Net ir Vinlandas šioje animacijoje žaidžia kaip to sentimento metafora, kaip nepasiekiama alternatyva, įsivaizduojama šventoji žemė, į kurią nebus sugrįžta.

Taigi Vinlandas (Leifo Erikssono atrasta Šiaurės Amerikos pakrantė, vadinama vyno žeme), kaip romantizuota idėja, yra elegiškai taikli metafora apibrėžti poreikį arba geismą vikingų estetikai. Tapatinimasis su vikingo figūra įvyksta ne todėl, kad ji istoriškai adekvati (juk tai nieko nereiškia!), o todėl, kad ji emanuoja absoliučią savo laisvę, ypač laisvę smurtauti – juk smurtas yra už taisyklių, už tvarkos, anapus to, kas yra superego dominijoje. Vikingų kelionės yra grandiozinės, nes jų negalima patirti. Kartu tai yra ir alternatyvos troškimas, naviguojamas eskapizmu, kurį puikiausiai išnaudoja kultūros industrijos aparatas. Jeanas-François Lyotard’as rašė, kad kapitalas yra frankenšteiniškas kūnų ir vaizduotės chirurgas; šįkart ant operacinės stalo gulasi vikingas, verčiamas gydytis nuo nepagydomos vaidenimosi ligos.

Domas Junelis – Vilniaus universiteto filosofijos magistrantas.