2023-iųjų vasarį paskambino Zigmas ir paprašė parašyti „Litmeniui“ apie karo metines. Sutikau. Tuo metu buvau Lvive, prieš trejetą mėnesių buvo atkovotas Chersonas, okupantai išvyti iš Kyjivo, Černigivo, Charkivo sričių. Laukėme vasaros kontrpuolimo, kurio metu ukrainiečiai planavo atsiimti visas okupuotas žemes, šmaikštūs dailininkai paišė plakatus, kviečiančius į paplūdimio diskotekas vasarą Krymo pusiasalyje, roko grupės plėšė gabalus apie mūsų tankus, traukiančius į Džankojų. Visa tai būtų įvykę, išsipildę, bet mes, mūsų sąjungininkai iš NATO viską ukrainiečiams pristatėme per vėlai – karinės įrangos sistemų tiekimas vyko vėžlio greičiu, paaiškėjo, kad net artilerijos sviedinių Europos sandėliuose tėra katino ašaros. JAV dykumose rūdija tūkstančiai tankų „Abrams“, bet mūsų didysis sąjungininkas ryžosi perduoti vos trisdešimt vieną – tūkstančio kilometrų ilgio fronto linijai pralaužti! Okupantai apsikasė, persigrupavo. HIMARS raketų sistemos ukrainiečius pasiekė per vėlai. Kaip ir oro gynyba, aviacija, investicijos į bendrą su ukrainiečiais gynybos pramonę – viskas daroma smarkiai susivėlinus, po visų įmanomų dedlainų.

 

Laurynas Katkus, fondo koordinatorė Ukrainoje, poetė ir vertėja Kateryna Michalicyna, Marius Burokas ir Donatas Petrošius Černihive.
Lauryno Katkaus nuotr.

 

Praėjusią savaitę žiniasklaidoje šmėkštelėjo žinia, esą pernai Ukrainai suteikta paramos už 19 milijardų eurų, o iš šalies teroristės įsigyta energetinių išteklių už 22 milijardus. Kad Ukraina atsilaikytų, kad bent matematiškai išlygintume paramą užpultai šaliai, agresijos aukai, privalome remti savanorius, gabenančius automobilius ir kitus reikmenis mūsų gynėjams. Kiekvienas fondas yra svarbus, nė vieno veikla neturi sustoti. Prieš porą metų kolega Mindaugas Kasperūnas-Vaiduoklis iš fondo „Daiktai frontui“ buvo surašęs konkrečią atmintinę visiems piliečiams. Pirmieji punktai – daryk, ką gali, remk, kuo gali, darančius. O jei negali – bent netrukdyk.

Apie tokius savaime suprantamus dalykus rašyti sunkiausia. Kai prieinu prie didaktikos, paprastai užmetu savo rašymus apie Ukrainą. Informacijos apie karą, ginklus, kariaujančių šalių ekonomiką, apie slaptus ir atvirus agresorių rėmėjus yra daugiau nei aprėpsi, daugiau nei reikia. Įtaigių paaiškinimų, kodėl ir kaip tas karas liečia mus, – irgi apsčiai. Apie grėsmę, kasdien kabančią virš mūsų. Apie Ukrainos pergalės svarbą. Visi viską seniai žino, ypač tie, kurie dabar skaito tai, ką čia rašau. O tie, kurie pasislinkę į abejingųjų ir priešų stovyklas, – nežinau būdų jų sugrąžinti, nėra tokių burtažodžių.

Ant mano darbalaukio tebekabo „straipsnis lit­me­niui“ – nuo 2023-iųjų pradžios. Permečiau akimis. Tema: karo metinės. Kelintosios? Karas prasidėjo ne 2022-aisiais. Informacinis, kultūrinis, vėliau – hibridinis karas ir prieš Ukrainą, ir prieš mus vyksta nuo pat 1990-ųjų, nepriklausomybės paskelbimo. Dezinformacija, istorijos klastotės, slegiančio informacinio fono kūrimas, saviniekos skatinimas: visoje posovietinėje erdvėje gyvenimas slinko po nuodingų debesų sluoksniu, visi buvome nuodijami lėtai ir tikslingai. Dalis visuomenės įgijo imunitetą, dalį pasiglemžė sąmokslo teorijų ir neapykantos skleidėjai. Kremliuje buvo patikėję, kad ukrainiečiai yra apdoroti ir suvirškinti, belieka įriedėti su tankais ir šeimininkauti. Laimei, Orumo revoliucija – įvykiai Maidane – Ukrainoje pakeitė viską.

Dabar, kaskart grįžus iš ten, manęs dažniausiai klausia: tai kaip ukrainiečiai jaučiasi? Neturiu ką atsakyti. Kai kaukia sirenos dėl MIG su kinžalais ar iranietiškų šachedų, niekas nekreipia dėmesio, net vaikai laksto kiemuose. Reaguojama tik į balistines raketas. Kyjive, Lvive ir kituose miestuose parduotuvės ir barai pilni – kaip pas mus. Mažai kas pasaulyje tikėjo, kad Ukraina atsilaikys. Nuožmūs mūšiai vyksta kasdien, priešas į priekį slenka lėtai, už kiekvieną griuvėsį, kaimo sodybą prarasdami šimtus, tūkstančius samdinių. Per 2024-uosius, intensyviausius puolimo metus, Ukraina užleido 0,5 proc. savo teritorijos. Būtų galima sakyti, kad karas sekinant agresorių vyksta sėkmingai, jei ne Ukrainos karių ir civilių aukos. Ukrainiečiai laidoja geriausius, narsiausius savo žmones. Po atakų į civilinius objektus – ir jaunas šeimas, medikus, gelbėtojus. Vaikus. Mažos ir didelės pergalės fronte vyksta pramaišiui su kasdienėmis nekaltų aukų ir didvyrių laidotuvėmis. Jei seki naujienas, kasdien gali išgyventi keletą triumfo euforijų, keletą tragedijų.

Kai nuolat ten važinėji, iš arčiau pamatai, kiek ko trūksta, koks yra poreikis. Prieš porą metų LRT radijo laidoje pasakojome apie savo veiklą, tąsyk kuklindamasis aiškinau, kad esame nedidelis fondas, surenkame maždaug tiek, kiek turime pajėgų nugabenti. Iki 10 000 eurų kas mėnesį. Kartu toje laidoje dalyvavęs Jonas Ohmanas pasakė, kad jų fondo poreikis – milijardas eurų. Dabar, šią akimirką. Tuo metu tokie skaičiai netilpo mano galvoje. Protu nesuvokiami, dideli pinigai? O kokia suma jūs įvertintumėte savo ir artimųjų gyvybes? Dabar suprantu: taip, reikia mažiausiai tiek – per visus Lietuvoje veikiančius fondus – kasmet susimesti didžiųjų rėmėjų (NATO šalių vyriausybių) spragoms kamšyti. Kai kurie daliniai gyvybiškai svarbių priemonių laukia mėnesiais. Kai kurie nesulaukia. Būna, kad nuveži ir sužinai, jog prašytojų nebėra. Dalis žuvo, dalis – ligoninėse. Būna, gauni filmuotas padėkas iš vietų, kurių negalima rodyti feisbuko bendruomenei, apsidžiaugi, kad automobilis padėjo evakuotis iš vieno artilerijos apšaudymo. Antro. Paskui sužinai, kad karys, kuriam perdavėme automobilį, žuvo.

Menininkai arba fronte, arba savanoriauja, renka paramą. Vieni, vos spėjus su jais susipažinti, žūsta. Kiti atsiperka sužeidimais. Negali žinoti, ko nebesusitiksi kitąkart nuvažiavęs. Garsaus Ukrainos fotomenininko Romano Čornohuzo gyvybę mūsų dovanotas automobilis išgelbėjo ne kartą. Tačiau kartą – ne. Šiemet „Vilnius UNESCO literatūros miesto“ būstinėje kabojo Romano fotografijų iš Maidano ir fronto paroda. Į atidarymą atvykusi jo sesuo Sofija papasakojo šeimos disidentinę istoriją, apie jų tėvų iniciatyva leisto laikraščio „Červona kalyna“ spausdinimą Vilniuje vėlyvuoju sovietmečiu.

Maksymo Kryvcovo, kurio nespėjome susitikti gyvai, lietuviškų poezijos vertimų knygos pristatymuose Lvive ir Kyjive eilėraščius skaitė jo tėtis Oleksandras. Pasakojo, kad kadaise jis gydėsi Druskininkų sanatorijoje ir sūnui nupirko pliušinį žaisliuką, ant kurio etiketės buvo užrašyta „Kiškiukas“. Maksymas taip ir vadindavo – lietuviškai – savo mėgstamiausią žaislą. Dabar visos iš Maksymo eilėraščių vertimų knygos gaunamos pajamos, „Bazilisko“ leidyklos kolegų sprendimu patenkančios į mūsų fondą, prisideda perkant automobilius ir medicinos priemones, skirtas saugoti kitų karių gyvybes. Tokios istorijos susilieja į vieną. Kaskart vis daugiau saitų randasi tarp Ukrainos ir Lietuvos. Kaskart vis daugiau praradimų, kurių neatstos niekas. Skaudžiausia, kai suvoki, kad daugelio mirčių buvo galima išvengti, jei mes ir mūsų sąjungininkai būtų laiku tiekę ginkluotę, paramą. Ne po visų įmanomų delsimų ir dedlainų.

Karo aritmetika ir atminties ritualai yra žiaurūs, neteisingi. Kol apraudame žuvusiuosius, gyvieji, laikantys frontą šlapiuose apkasuose, savaitėmis neturintys galimybių rotuotis, išsimiegoti, pavalgyti, – lieka šešėlyje. Kolegos ukrainiečių rašytojai savo skaitytojų prašo nepamiršti gyvųjų. O mes labai riboti: visko aprėpti nėra laiko, kad ir ką rašytum apie šitą karą, kas nors liks pamiršta. Todėl visokie straipsnelių rašymai tebeatrodo beprasmiški. Kasdien prisimenu Tadą Tumą (jo šaukinys buvo ne Gara – „kalnas“ ar „milžinas“, kaip jam žuvus rašoma visose enciklopedijose, o tiesiog Gera – pasiskolintas augintinio, katino ar katės, vardas), bičiulį iš futbolo bendruomenės, kurį pažinojau bene dešimt metų. Žuvo nuo priešo drono, gabendamas minas į kovos brolių pozicijas. Kaip tik tuo metu vyko akcija „Radarom“, surinktas ne vienas milijonas eurų tuo metu veiksmingoms radioelektroninės kovos priemonėms, padedančioms nusodinti mirtį nešančias skraidykles. Tokia galėjo išsaugoti Tado gyvybę, bet net ir pačios šauniausios mūsų akcijos daugeliui karių – jau po dedlaino.

Prieš dvejus metus Lvive nusipirkau padėkliuką kavai su šelmišku užrašu: „Kai reikia pasaulį gelbėti kine, tuomet – JAV, kai reikia tikrovėje – ZSU“ (Ukrainos ginkluotosios pajėgos). Dabar aiškėja, kad tai visai ne pokštas. Šiuo metu frontuose jėgų santykis toks, kad ukrainiečiams negresia prarasti Sumų, Charkivo ar Chersono. Apie Kyjivą nė kalbos nėra. Savo gyvybinius centrus jie apgins. Nuo mūsų susitelkimo ir paramos priklauso, ar kartu apgins ir mus. Niekas nežino, kada ir kur Maskovijos orda gali patraukti, – į Kazachstaną, Sakartvelą, Estiją ar Lietuvą. Ar dar kur.

Ukrainiečiai kasdien sekina priešų gyvybines pajėgas ir techniką, rengia sėkmingas operacijas užnugaryje. Karas – beprotiškai brangus nemalonumas. Iš mūsų kol kas prašoma skirti viso labo tik pinigų. Ir truputį dėmesio.

 

P. S. Per trejus metus man nepavyko perlaužti lietuviško bajoriško orumo: diduma aukų į mūsų fondą suplaukia nuo 50 eurų iki keturženklių sumų. Mažesnėmis sumomis aukoti kuklinamasi. Vis norisi priminti – net jei neturite didelių išteklių, reguliari 5 ar 10 eurų parama kas mėnesį keletui fondų (ar bent vienam) yra daug, garbinga ir svarbu.