Paskutinė vasario diena, šeštadienio vakaras, dar nežinia, kuo pasibaigs smūgiai Artimuosiuose Rytuose. Vilniuje, Lazdynuose, nuo „Litexpo“ rūmų važiuoja 2G autobusas. Jame Karolis Kaupinis susiginčija su įkaušusiu keleiviu, ar leisti juodaodžiui keleiviui kalbėti rusų kalba. Po trumpo ginčo draugiškai nusprendžiama leisti. Emocingiau nusiteikusių žmonių autobuse netrūksta. Vienas iš jų atsidarius durims pareiškia: „Aš karalius, praleiskite mane!“ Ir tikrai, visi pasitraukia iš kelio.

 

Dovilės Dagienės nuotr.

 

Taigi žodis ieško savo žmogaus, o žmogus savo žodžio ir erdvės jam ištarti. Kartais žmogus kalba be žodžių. Štai draugės vyras išnyra iš įspūdingo LNOBT stendo Knygų mugėje su dviem karšto šokolado puodeliais. Šaukštelių nebėra, šie pasibaigė. Puodelio dugnas liežuviui nepasiekiamas, todėl stovėdamos minioje gramdome prilipusį šokoladą pirštais. Lyg bandome neišsiterlioti žandų, lyg ir nebandome. Pagaliau pratrūkstame juoktis. Jau nebeaišku, kas verta dėmesio, o kas nesvarbu. Gal už knygas ir švarius žandus svarbesnis yra mūsų juokas?

„Literatūros ir meno“ redakcijos surengtoje diskusijoje apie metaforą jaučiu, kaip „atsijungia“ smegenys. Pro atdarą langą girdžiu – lauke pravažiuoja vaikiškas traukinukas, tū-tū! Stebiu, kaip trys vaikai čiuožinėja nuo milžiniškos pusnies. Tū-tū, vos apsisukęs sugrįžta traukinukas (kurgi jis apskritai važiuoja? Atrodo, kad tiesiog sukioja ratus tarp „Litexpo“ rūmų kiemo pusnių). Du vaikai bėga iš paskos, bando sustabdyti traukinį ir garsiai juokiasi. Fone girdžiu kalbėtojus diskutuojant apie metaforos reikšmę – ar ji auga, ar mažėja?

Šeštadienį aštuntą valandą vakaro pilna 5.3 salė klausosi pokalbio apie kultūros institucijas ir viešosios nuomonės formavimą. Bandoma išsiaiškinti, kas gi tos poveikį darančios institucijos, – bežmogiai leviatanai ar savo poziciją, pasirinkimus skleidžiantys atskiri žmonės. Kalbėtojai bando nuspręsti, kada individas gali pasipriešinti institucijoms. Svarsto, kiek prasminga viešai išreikšti nuomonę rizikuojant savo padėtimi. Juk pilietiniu aktu išreikšdami poziciją galime save „sudeginti“ ir šitaip prarasti bet kokią turėtą įtaką (pvz., vietoj mūsų ateis statytiniai ir galimybės pilietiniams aktams tiesiog nebeliks).

Sekmadienio rytą leidyklos stende pavyksta nusipirkti paskutinį Mariaus Buroko poezijos rinktinės „Seismografas“ egzempliorių iš 1200 egz. tiražo. Kaip džiaugiuosi! Iš pradžių dėl to, kad galėsiu jau šiandien skaityti. Vėliau – kad poezijos tiražai turi galimybę augti, o poetinis žodis ieškoti savo žmogaus. Knygos autorius, pristatymo renginyje paklaustas apie knygos sėkmę, kukliai ištaria besiviliąs, kad įsigyta knyga bus skaitoma, ir gurkšteli kokakolos. Mano egzemplioriuje jis pasirašo kaip „seismografo operatorius“ ir spalvotais rašikliais nupiešia burokėlį dirvoje.

Panašiai ir Krzysztofo Czyżewskio knygos „Mažasis pasaulio centras“ pristatyme neieškoma jokių atsakymų. Švelniai svarstoma (labiau bandant pajausti nei išmatuojant), kas yra centras ir kas periferija, kas yra mažas, kas didelis. Autorius subtiliai kviečia suabejoti didžiuoju galios žaidimu. Galbūt tikroji galia slypi nebūtinai ten, kur manome, kad yra galios centras? Galbūt savo pavyzdžiu galima skleisti tikėjimą, nepraktiško, bet paveikaus gyvenimo centrą perkeliant į idėjomis tikinčio individo vidų ir prisiimant įsipareigojimą bei atsakomybę už viską, kas vyksta mūsų pasaulyje?

Knygų mugėje (arba bet kur kitur!) nuskambėję žodžiai, nutikimai ir pačios dalykų esmės nusėda kūnuose, protuose, važiuoja autobusais, atsigula Naujininkų, Senamiesčio, Pilaitės butų, Pavilnio kotedžų, Kapčiamiesčio, Ukmergės ar Sedos namų lovose. Žodį atradęs žmogus 2G autobusu ar „Tesla X“ grįžta į savo būstą ir panyra į sapnišką būtį, kuriančią tai, kas įmanoma, nors prieš akimirką dar atrodė kaip neįmanomybė.  

Juk tikrai – būnant organizacijos, institucijos ar didesnio darinio dalimi įmanoma žinoti, valdyti savo žodį, savo idėją ir kartais dėl jos surizikuoti. Pasileisti per pusnį ir stabdyti traukinį, jei nesupranti, kur, po velnių, jis važiuoja, išardant prasmę pametusį Leviataną. O jei nepavykta ir jei neįmanoma, visada išlieka maži žmogiškumo ritualai – draugui atneštas šokolado puodelis, juo sutepti žandai ir sapniškas, realybę perkraunantis mūsų juokas.