Dovilė Dagienė. Vilniaus mamutas ir geologinis laikas

 Turiu prisipažinti: istorija, kurią išgirdau keliaudama „Neakivaizdinio Vilniaus“ (neakivaizdinisvilnius.lt) parengtu maršrutu „Paskui mamutą“, mane prikaustė. Kai praėjusią vasarą Vilniaus universiteto Geo­logijos muziejus paskelbė, jog vėl galima ne tik išvysti viešinčio mamuto Gošos griaučius, bet ir sekti Vilniaus mamuto pėdsakais, apsilankiau kelis kartus. Ekskursijas vedė geologijos mokslų daktarė Eugenija Rud­nickaitė. Muziejuje išties tvyro ypatinga atmo­sfera. Seni, laiko jau paženklinti Pet­riko baldų fabriko baldai, kelis šimtus, tūkstančius, milijonus ir net milijardus metų menantys eksponatai, girgždančios grindys, specifinis eksponatų kvapas. Pasijutau kaip vaikystėje, Tado Ivanausko zoo­logijos muziejuje, kuriame dažnai apsilankydavau. Gal dėl to, jog ten jaučiausi tarsi ant­ruose namuose, o gal dėl mažiesiems tyrinėtojams nesvetimo išsiblaškymo, ne kartą save esu pagavusi, kad Laisvės alėja žygiuoju su... muziejinėmis šlepetėmis. Girdėjau, šis muziejus traukė ne mane vieną. Po sales, tarp atmintinai išmoktų eksponatų pavadinimų, ko gero, ir užrištomis akimis galėjo naviguoti ne vienas Kauno vaikas.

Kai praėjusį savaitgalį, sekdama Vilniaus mamuto pėdsakais, T. Ivanausko zoologijos muziejuje apžiūrinėjau vitrinas jau su restauruotais mamuto kaulais, pro šalį vėl ėjo ir suaugę, ir vaikai. Ilgiau stabtelėjusi prie Vilniaus mamuto skeleto liekanų girdėjau, kaip kažkas už nugaros, įkišęs galvą į atokesnę paleontologijos ir osteologijos salę, pareiškė: „Aaa, čia tik kaulai...“ Galbūt kažką panašaus sušuko ir 1957 m. Smėlio gatvėje Vilniuje, Antakalnio rajone, darbininkai, kai tiesdami kanalizaciją maždaug 3,5 m gylyje aptiko stambaus gyvūno kaulus. Nors žemės darbams trukdžiusi kaulų dalis buvo nukapota ir numesta į duobės pakraštį, laimei, apie radinį buvo spėta pranešti. Mokslininkams nustačius, kad tai yra mamuto skeleto dalys, nutarta atlikti ir papildomus kasinėjimus. Taip buvo rastas vadinamasis didysis Vilniaus mamutas, tiksliau, didelė vieno individo skeleto fosilinių kaulų dalis, vėliau patekusi į T. Ivanausko muziejų. Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejuje saugomas apatinis mamuto žandikaulis ir abu viršutiniai ilgieji dantys (kandžiai-durk­lai) bei kojų kaulai. Nors mamutų skeletų liekanų randama nuolat, tai yra iki šiol didžiausias radinys, kada nors aptiktas Lietuvos teritorijoje. Anksčiau Antakalnyje ir kitose vietovėse surasti mamuto kaulai saugomi ir Vilniaus universiteto Geologijos muziejuje. Vienas tokių eksponatų – nedidelio mamuto durklo liekana ir mamuto dantis.

Lankydamasi viename seniausių muziejų ir apžiūrinėdama šiuos kaulus, geologei E. Rudnickaitei prisipažinau, jog kiekvieną kartą į geologijos muziejų einu su dideliu džiaugsmu.

 

Dovilė Dagienė. Vilniaus mamutas  ir geologinis laikas
1957 m. Vilniuje atkasti mamuto kaulai. Nuotrauka iš VU Geologijos muziejaus archyvo

 

Šiame muziejuje jaučiama ypatinga laiko ir vietos dvasia. Kaip jaučiatės pradirbusi šiame muziejuje jau daugiau nei 30 metų?

Jei nesijausčiau gerai, tikriausia nebedirbčiau. Vis dėlto tai yra mano gyvenimo pasirinkimas, o ir geologija, kaip tarpusavyje geologai pašnekame, ne tiesiog profesija, specialybė, bet jau gyvenimo būdas. O muziejus... čia išties išlikusi ta istorinė aura. Ir tie baldai... Nors būta norų juos keisti, bet tuometis katedros vedėjas Juozas Paškevičius apsaugojo, kad baldai nebūtų išmesti. Dabar čia ateina net ir baldų tyrinėtojų. Eina ir žiūri... Tiesa, geo­logine prasme šis istorinis laikas labai trumpas. Eksponatai, kaip jau pasakojau, siekia planetos amžių. Esama eksponatų, kuriems 4,56 mlrd. metų. Toks laikotarpis tikrai labai didelis ir jį suprasti daug kam gana sudėtinga. Geologai tokį laikotarpį geba suprasti. Lankytojams tą skirtumą aiškinam pasitelkdami meteoritus. Šie eksponatai yra ir istorinio (kritimo data), ir geologinio laiko (jų susiformavimo laikas panašus į Žemės amžių). Geologinį laiką prisijaukiname, išmokstame dar vieną kalbą, dar vieną raštą. Gamta ardo, kuria, žemėje vyksta nepertraukiamas ciklas. Jei vienoje vietoje kažką išardė, pernešė, kitoje vietoje kažkas klostosi. Įstengiame skaityti kiekvieną uolieną: pagal jos sudėtį, sandarą, dalelių dydį, pagal įvairiausius požymius perskaityti, koks formavimosi metu buvo klimatas, kodėl vyko vienas ar kitas geologinis procesas. Iš žinomų duomenų jau galime prog­nozuoti, kas bus ateityje. Geologų principas toks ir yra: pažink dabartį, pažiūrėk, ar yra atitikmenų praeityje, ir tada jau gali modeliuoti ateitį.

 

Dovilė Dagienė. Vilniaus mamutas  ir geologinis laikas
Mamuto durklas ir dantis. Dovilės Dagienės-DoDa nuotraukos

 

Ir kokios tos prognozės?

Mes optimistai. Jei pasižiūrėsime, kiek keitėsi klimatas, kiek kartų masiškai yra išnykę gyviai, pastebėsime, kad visuomet išnykus vienoms rūšims iškart suklestėdavo kitos. Dabar šiek tiek pradėjome daryti įtaką, bet, mano asmeniniu įsitikinimu, žmogus save pernelyg sureikšmina. Jei spręstume iš to, kiek žmogus veikia Žemės raidą, tai poveikis nėra labai didelis. Tarkime, išsiveržus vienam geram ugnikalniui kietųjų dalelių į atmosferą išmetama tiek, kiek viso pasaulio pramonė kartu sudėjus. Dar nežinia, kas daugiau. Problema ta, kad pramonė dažniausiai išmeta kažkokių toksiškų medžiagų.

 

 

Su kokiomis problemomis susiduria šiuolaikinė geologija?

Šiuolaikinę geologiją veikia vienas labai svarbus šiandieninės bendrojo lavinimo švietimo sistemos praleistas faktorius – pamirštas pamatas, ant kurio viską statome, ant kurio gyvename, t. y. Žemė kaip planeta ir tai, iš ko ji sudaryta, pati geologija. Anksčiau mokyklose geo­logija buvo atskira disciplina ir mokiniai bendrą supratimą apie Žemę, planetos vystymosi dėsnius turėdavo, pažindavo uolienas, ką iš jų galima išskaityti, nukeliaudavo į geologinę praeitį. Buvo ir praktinių užsiėmimų: išėjus iš mokyklos, prie upelio, šlaito ar skardžio, kiek pasikasus, jau matai kelis sluoksnius, geologinę istoriją jau gali skaityti ir pan. Šios žinios svarbios, kad galėtum susivokti, ant ko tu gyveni, ką gali ir ko negali daryti.

 

Dovilė Dagienė. Vilniaus mamutas  ir geologinis laikas
Eugenija Rudnickaitė. Dovilės Dagienės-DoDa nuotrauka

 

Galima sakyti, geologiją šiandien pakeitė ekologija.

Tai nėra tas pats. Kartais atrodo, kad ekologija ar aplinkosauga užsižaidžia su smulkmenomis ir nematomas bendras vaizdas.

 

Dovilė Dagienė. Vilniaus mamutas  ir geologinis laikas
Mamuto durklai 1957 m. Smėlio gatvėje. Nuotrauka iš VU Geologijos muziejaus archyvo

 

O kas geologui yra laikas, kokia jo reikšmė? Tarkime, fotografui kameros užrakto greitis ir sekundės dalis gali būti pagrindinis ir lemiamas dėmuo, o kaip geologas vertina laiką?

Geologui laikas yra laikas, kuris mūsų planetoje prasidėjo prieš 4,56 mlrd. metų ir tęsiasi iki dabar. Laiką užfiksuoja uolienos, mineralai, jį galime išmatuoti naudodami radioaktyviųjų elementų skilimo pusperiodį. Bet čia kalbame apie labai didelius laiko tarpus.

 

Dovilė Dagienė. Vilniaus mamutas  ir geologinis laikas
Mamuto durklai 2021 m. T. Ivanausko zoologijos muziejuje. Dovilės Dagienės-DoDa nuotrauka

 

Mamutai Žemėje atsirado prieš 5 mln. metų... O tirpstančio ledyno suformuotos morenos, Neries senojo slėnio pakraščiai ir stepės buvo mamutų gyventos teritorijos.

Geologine prasme vėlyvasis ledynmetis ir holocenas – mūsų dienoms artimesnis laikotarpis – kai jau buvo susiformavusi nuolatinė augalija ir plito medžiai. Didysis Vilniaus mamutas, gyvenęs prieš maždaug 13–15 tūkst. metų, taip pat priklauso šiam laikotarpiui. Be Antakalnio, kita Vilniaus vieta, kurioje didžiausia mamutų skeletų koncentracija, – Šnipiškių rajonas. Šis radinių gausos faktas leidžia daryti prielaidą, jog teritorija galėjusi būti mamutų pasirinkta kapavietė. Ir šiandienos drambliniams gyvūnams būdingas toks elgesys, kai einama numirti į vieną bendruomenės pasirinktą vietą.

 

Dovilė Dagienė. Vilniaus mamutas  ir geologinis laikas
Mamuto kaulai T. Ivanausko zoologijos muziejuje. Dovilės Dagienės-DoDa nuotrauka

 

Kada Vilniaus teritorijoje vaikščiojo paskutiniai mamutai?

Ko gero, didysis Vilniaus mamutas ir būtų vienas iš tų paskutiniųjų. Išsiskiria jis ir jaunu amžiumi. Vilniaus mamutas yra gauruotųjų mamutų (Mammuthus primigenius) atstovas. Tai paskutinė mamutų rūšis, iš kurios vėliau atsirado kitos, dabartiniams drambliams artimos gentys. Ledynmečiui pasibaigus stambieji šio šaltojo klimato gyvūnai – mamutai, kaip ir gauruotieji raganosiai ir dalis kitų, išnyko. Jie evoliucionavo, prisitaikė prie pakitusių sąlygų ir vaikšto Žemėje kaip drambliai, raganosiai.

Draugai