Vienas iš pirmųjų sąmoningumo požymių vaikystėje buvo naivokas klausimas, kurį uždaviau namiškiams: kodėl seneliai miega atskirai? Aiškaus atsakymo niekada taip ir negavau. Žinoma, dabar, būdamas suaugęs, galiu pakankamai tiksliai jį nuspėti.

Močiutės tėvo nuotrauka. Kartais praeitis nepaleidžia.

 

Asmeninio archyvo nuotr.

 

Mano močiutė gimė 1940-ųjų liepą nedideliame Dzūkijos kaime – Kučiūnuose. Jos dvynys brolis, niekada taip ir negavęs vardo, mirė gimdant. Tarpukario Lietuvoje gimdyvių mirtingumas buvo vienas didžiausių Europoje. Gal dėl to, kad ilgą laiką buvome Rusijos imperijos pakraštys, gal dėl neįsibėgėjusios modernizacijos kas dešimta moteris Šiaurės vakarų krašte atnešdama gyvybę į šį pasaulį prarasdavo savąją. Mano močiutės mama Felicija savo ir pirmagimės dukros gyvybę išsaugojo. Močiutė yra ne kartą pasakojusi, kaip jos tėvas, pamatęs negyvą pirmagimį sūnų, tiesiogine prasmė nuspyrė žmonos mamą, savo uošvienę Petronėlę, paguldė gimdančią žmoną į šieno prikrautą vežimą ir nuvežė į Alytaus, to meto didmiesčio, ligoninę. Ten pasaulį ir išvydo mano močiutė – Ona Aldona. 

Po dvejų metų, Lietuvą okupavus nacistinei Vokietijai, močiutės tėtis Stasys Skaržinskas su būriu kitų lietuvių buvo sušaudytas Vidzgirio miške. Toje vietoje, kur vėliau bus žudomi žydai. Mano prosenelis nebuvo žydas. Tad kodėl? Kodėl sušaudytas jaunas, vos trisdešimt dvejų metų vyras, šeimos tėvas? Kas turi atsitikti, kad žmogus norėtų atimti kitam žmogui gyvybę? Šie klausimai lydėjo mano močiutę visą gyvenimą. Į juos niekada nebuvo atsakyta. Kartais praeitis nepaleidžia.

Kam nors staiga mirus, atsisveikinti su tuo žmogumi galima tik įprasminus jo mirtį. Atsisveikinti – tai suteikti vietą nuoseklioje pasaulio struktūroje. Paprastai tokiais atvejais atsigręžiama į gamtą. Gyvybės ciklas. Gyvybės ciklo pabaigoje gyvybė miršta. Tai natūralu. Tačiau ši struktūra nepaaiškina kito žmogaus nužudymo. Kai nėra aiškaus paaiškinimo, mirties, netekties, nutraukto arba neįvykusio ryšio galimybė gali materializuotis įvairiuose reiškiniuose, daiktuose, elgesyje. Mano mylimos močiutės atveju neįvykęs santykis su tėvu įsikūnijo vienintelėje jo nuotraukoje.  

Prisimenant senelių „rezidencijas“ – butą Vilniuje, miesto pakrašty esantį sodą, vasarnamį Šiaurės Lietuvoje, – pirmiausia atminty iškyla vaizdai ant sienų. Amžinoji mano vaikystės vaizdų trejybė: Vytauto Didžiojo portretas, LDK žemėlapis nuo jūros iki jūros ir prosenelio nuotrauka. Visa tai kūrė keistą mitologijos, prarastos garbės ir galimybių bei didybės kokteilį. Kartais praeitis nepaleidžia.

Vėliau, jau vyrėlesnis, padėdamas seneliams tvarkyti butą radau laikraščio iškarpą, kurioje buvo trumpas tekstas apie žiauriai nacių režimo nužudyto kovotojo už Lietuvos Tarybų Socialistinę Respubliką Stasio Skaržinsko mirties metines. Tame tekste teigiama, kad močiutės tėvas nužudytas dėl politinių pažiūrų. Už tai, kad buvo komunistinės Lietuvos patriotas. Ir tada man pasidarė aišku – naciai nužudė savo politinį priešą. Kai paklausiau močiutės, kodėl man niekada nepasakojo šių aplinkybių, ji susigėdo. 

Minimą straipsnį, beje, parašė močiutės pusbrolis, vieno regioninio laikraščio redaktorius. Jam pasirodžius, močiutė, nesenai ištekėjusi už mano senelio, laukėsi. Jauna šeima su senelio broliu kartu gyveno dviejų kambarių bute. Senelio brolio žmona buvo nepatenkinta, spaudė vyrą, neva mano seneliui ir močiutei čia ne vieta, butas keturiems, o greitai ir penkiems žmonėms yra per mažas. Kitaip tariant, straipsnis sukurptas tikintis pasistūmėti į priekį eilėje prie valdžios dalijamų butų. Butą seneliai gavo. Prosenelis dar kartą pagelbėjo. 

Mano vaikystėje močiutė buvo dar gana jauna. Senstant atsirado demencijos požymių. Ypač susilpnėjo darbinė atmintis. Močiutė pamiršdavo, kas ką tik įvyko. Apie ką kalbėta, ko klausiama. Tačiau atsimindavo vaikystėje išmoktus eilėraščius. Niekada neužmiršo anūkų vardų ar veidų. Demencijai progresuojant, augo ir jos tėvo nuotraukos svarba. Močiutė vis nešdavo tą vienintelę nuotrauką į fotoateljė. Prašydavo tai išdidinti sulig paveikslu, tai sumažinti iki tokio dydžio, kad tilptų į piniginę. Užsakydavo nuotraukos spalvinimą. Keisdavo jos rėmelius. Gražią ir saulėtą birželio dieną, dažniausiai pietaujant, apsupta šeimos, netikėtai nuliūsdavo. Užduodavo jau minėtus klausimus. Kartais praeitis nepaleidžia.

Kalbėdamas apie savo mamą, t. y. apmąstydamas garsiąją žiemos sodo nuotrauką, Roland’as Barthes’as pasitelkia sąvokų porą – punctum ir studium. Studium – tai viešybė, daiktai ir žmonės, esantys paviršiuje. Kitaip tariant, reprezentacinis nuotraukos turinys. Punctum yra kažkas atsitiktinio, netikėto, kažkas, kas nelauktai įkrenta į suvokimo lauką. Kas sunkiai pasiduoda vertimui į įvairias ženklų sistemas. Močiutės tėvo nuotrauka – tai nesibaigiantis punctum, neužgyjanti žaizda, amžina neįmanomos ir neįgyvendintos potencialybės sritis. 

Sovietų Sąjunga, kurios esminis pagrindas buvo melas, negalėjo sukurti erdvės, kurioje atsirastų visiems suprantamas ir tikras studium. R. Barthes’as neįvertino, kad grynas punctum, be tarpininkaujančio studium, gali tapti ne tik masalu, pritraukiančiu mūsų dėmesį, bet ir baugiu kabliu – praeitimi, kuri nepaleidžia. Dėl okupacinio režimo, patirtos prievartos ir slogios baimės atmosferos studium – viešojo gyvenimo dalis, kur bendruomenė ir institucijos bendromis pastangomis sukuria pasakojimą ar kitas ženklų sistemas, kuriose ne įprasminamas beprasmis žiaurumas, bet parodomas to beprasmio nužudymo santykis su gyvenimu, – tapo neįmanomas. Tai buvo režimas, ilgainiui pradėjęs aukoti ateitį dėl praeities. Mano močiutei beprasmybės antipodas buvo be galo artimas ir glaudus santykis su jos močiute Petronėle, su mama Felicija ir neapsakomai stipri, begalinė meilė dukroms ir anūkams. Aš tai žinau, nes patyriau jos meilę. 

Tik bendrijoje, kuri kalbasi, nebijo savo praeities, o dar svarbiau – nebijo savo ateities, gali funkcionuoti punctum galias ribojantis studium. Tokia bendrija yra tiesos bendrija. Tiesa ne kaip proto ar teiginių atitiktis daiktų tvarkai, bet tiesa kaip žmogaus dorybė, sudaryta iš drąsos, nuoširdumo, empatijos. Tiesa leidžia susmeigti prasmės polius, dėl kurių galime praeitį palikti praeityje. Tiesa leidžia ne pamiršti, bet susigyventi su tikrove, kuri niekada nėra vien paprasta praeities–dabarties–ateities linija.