Kai iš Anglijos atvykusi muzikologė manęs pasiteiravo apie užeigėlę Pilies gatvėje, kurią lankydavo Moniuška (turinti būti kažkur netoli Šv. Jono bažnyčios), aš ją nustebinau prisipažindamas, jog apie tai girdžiu pirmą kartą. Labai abejotina, ar tokia vietelė (Moniuškos laikais gal nevadinta kavine) sulaukė dvidešimto amžiaus. Bet kažkur išsaugota atmintis tą ponią apie ją informavo, aplenkdama mane.
Jei vilniečių kultūrinė sąmonė kažkuriuo mūsų miesto istorijos etapu būtų buvusi kitokia, gal ir šiandien turėtume kavinukę, kurioje galėtume susitikti su Atmintim ir Tradicija. Šios nemadingai vilkinčios giminaitės joje sėdėtų ties kompozitoriaus atvaizdėliu, kurio apačioje užrašyta Stanisław Moniuszko. Lietuvoje dera ir kitokia, paties kompozitoriaus neregėta, jo vardo bei pavardės rašyba –­ Stanislovas Moniuška. Sukūręs kantatas Milda ir Nijolė (Nijoła), lietuviams jis mažumėlę tapo savas. Pas mus šitaip nutinka. Vietos dvasia? Tradicija? Ir nebūtina, kad kiekvienas vokietis arba estas tai suprastų.

Užeigėlės gal būta kažkur netoli „Baltojo Štralio" kavinės, kurią po Atgimimo atgaivino, bet netrukus ji savo patalpas užleido besiplečiančiai Signatarų namų (taip, čia būtent jie) ekspozicijai. Kazimierzo Sztrallio 1852 metais įkurta kavinė prieškariu nestokojo nuolatinių lankytojų. Joje būdavo galima pasiskaityti užsienio spaudos, vakarais nebūdavo muzikuojama –­ tik jaukus tylių pašnekesių fonas.
Sztrallių giminės rankose buvo ir „Žaliasis Štralis" (sovietmečiu tapęs Centriniu gastronomu). Toje kavinėje muzikuodavo merginų orkestrėlis, ją lankydavo Korinto dukromis vadintos seniausios profesijos specialistės, tad ponus „Žaliasis Štralis" traukdavo ne vien muzikos garsais. Visai kitos reputacijos buvo inteligentų pamėgtas „Raudonasis Štralis" (Gedimino ir Totorių gatvės kampe, su didžiuliu vasaros sodu).
Vilniuje anuomet klestėjo kavinių įvairovė. Gal prieš pusšimtį metų bandyta atgaivinti Rudnickio kavinę, prieškariu kaip jokia kita telkusią literatus ir laikraštininkus. Ją, gan dailiai atnaujintą, taip ir pavadino – „Literatų kavinė". Bet literatai ir kiti menininkai jau turėjo „Neringą". Apie „Rudnickį" liko nemažai atsiminimų, galima jų pasiskaityti kad ir Rapolo Mackonio knygelėje „Iš kavinės į kavinę". Literatūros klasikoj aptinkame istorinį epizodą, aprašytą Czesławo Miłoszo – pro tos kavinės langą pirmą kartą išvydęs sovietų kareivius, jis kaip realybę suvokė Vilniaus okupaciją.
Atmintis išliko, ji ir toliau tvers. Bet tradicija dingo. Nebesugrąžinamai. Susaistyta daugybės vietos ir laiko aplinkybių, ji už atmintį nepalyginti mažiau patvari. Jei šiandien kas Kaune atstatytų ne per seniausiai barbariškai sunaikintą „Tulpės" kavinę (anksčiau vadintą nuo mūsų kultūrinės atminties neatsiejamu „Konradu"), ji būtų tik butaforinis savo gyvastį praradusios Laisvės alėjos niekutis.
Tradicijai svarbu tęstinumas. Ji gali priblėsti, bet atėjus palankesniam momentui –­ jei nebuvo nutrūkusi arba nutraukta –­ vėl švystelėti. Tiesa, kai ką įmanoma ir po pauzių atgaivinti, restauruoti, tačiau sunkiai apčiuopiamas „kažkas" dažniausiai jau būna prarastas.
O dabar – trumpai apie naujametę „Traviatą", itin natūraliai tapusią ne tik mūsų kultūros istorijos savastimi, bet ir platesnių prasmių ženklu. Neapsieita ir be paradoksų, mėgstančių šlietis prie tradicijų (vadinamuoju „sveiku protu" tai ne visada paaiškinsi). Štai kas nors ima ir atsiranda ne „dėka", o „nepaisant". Pastaroji aplinkybė buvo būdinga ir gimstant anai 1920-tųjų metų gruodžio 31 dienos „Traviatai", kuri rampos šviesą išvydo būtent nepaisydama kone visuotinio įsitikinimo, kad opera varganoje anuomečio Kauno aplinkoje nėra įmanoma. O jau Naujųjų metų naktį, po entuziazmu ir katarsio ašaromis sutiktos premjeros, miestą žaibu apskriejo žinia apie įvykusį stebuklą.
Pietiečio sukurta „Traviata" netruko tapti laisvėn išsiveržusios nedidelės šiauriečių tautos savastim. Nors dažnai rodoma, Naujųjų metų išvakarėmis ji pranokdavo paprasto spektaklio rangą. Atmintis joje susitikdavo su tradicija. Ir panašiai, ir gerokai kitaip, negu, tarkim, „Konrado" kavinėje.
Bet abiejų laukė panašus likimas. Gyva, per įvairias negandas tęstinumą išsaugojusi, ne tik Lietuvos mastu unikali paskutinio metų vakaro „Traviatos" tradicija tapo teatro administracijos sprendimu nutraukta. Ir šis faktas ne tik man yra liūdnesnis už šios operos finalą.
Neseniai antrą kartą nuėjau į dabartinę Vilniaus „Traviatą". Teisybė, tokį spektaklį Lietuvoje rodyti Naujųjų išvakarėse būtų šventvagiška. Ant stumdomų ratuotų stalelių stovinčias ir spiegiančias Korinto dukteris iš „Žaliojo Štralio" bemat išprašytų. Bet Nacionalinėje scenoje jos dar pasiautės. O Arūnas Malikėnas (Žoržas Žermonas) liks vienatvei pasmerktas artistas, vertas visai kitokio spektaklio. Tad, matyt, ne šiam režisieriui, pakviestam net iš Kinijos, interpretuoti genialiai sukurtus „Traviatos" personažus. Deja, bedvasių šios profesijos būtybių, parazitiškai naikinančių operos meną, Europoje irgi apstu.
Tačiau operos (ir ne tik jos) publika bala žino nuo kada įprato audringai ploti stovėdama bei pašūkaudama po kiekvieno spektaklio. Nebesvarbu, kad jo meninė vertė buvo niekinė. Taip dingo ovacijų stovint prasmė, nes juk šitaip būdavo pagerbiami tik išskirtiniai teatrų arba koncertų salių įvykiai. Gal vienas arba du per sezoną, o juk būdavo, kad ir nė vieno.
Šių metų „Gaidos" festivalyje rodė puikų Mauricio Kagelio „Répertoire" spektaklį. Jaučiau kaip reta gyvą, tamprų scenos ir auditorijos dialogą. Kad jo šitokio būta, patvirtino aplodismentų kaitra ir faktas, kad nė vienas žiūrovas „Menų spaustuvėje" neatsistojo. Taip buvo deramai pagerbtas Paryžiaus „Théâtre des Bouffes du Nord" trupės menas: publika, regis, jautė, kad plodama stovint šiandien savo padėką suprofanuotų.
Taigi, meno analfabetai situaciją bjauriai sujaukė. Nes kaip ploti sėdint po Grigorijaus Sokolovo koncerto? Vilniuje to pianisto klausėmės 2010 metų birželį, o mintimis į jį sugrįžti dar vis nesunku. Tai vis iškilaus meno paslaptys, savaip pakoreguojančios mūsų atminties optiką.
Dabar aš dažnai ploju nepakildamas iš krėslo po visai neblogo arba netgi ir gero koncerto, visiems aplink stovint. Kalbant atvirai, tokia situacija verčia mane jaustis kvailokai. O juk dažniausiai pirmoji delneliais pliauškėdama strykteli kokia nors panelė, ir bemat visi aplink kažkodėl pasijunta jos pavyzdžio įpareigoti.
Bet būna, kad ir filharmonijoje už įspūdingą koncertą klausytojai nuoširdžiais aplodismentais atlikėjams padėkoja sėdėdami. Dar kol kas šitaip nutinka. Gal kai egzaltuotoji panelė nusprendžia vakarą praleisti kitaip ir į koncertą neateina?