Standartinė kalba – kalbos įvairovės dalis

 

Įsivaizduokite, kaip būtų patogu, racionalu, pragmatiška, tvaru, pritaikoma žiedinei ekonomikai, atitiktų žaliąjį kursą ir būtų finansiškai naudinga, jeigu pasaulis kalbėtų viena vienintele kalba. Bet, kita vertus, būtų gana liūdna ir nuobodu, nes tada neturėtumėme tos puikios kalbinės įvairovės, to įstabaus garsų, formų, konstrukcijų, žodžių ir posakių margumyno, kurį dabar turime ir nuolatos kuriame. Kalba yra ne tik įrankis pažinti bei kurti pasaulį, bet ir tobulas pasaulio sandaros, tvarkos, jo įvairybės, sudėtingumo, grožio ir bjaurasties atspindys. Tad vienas esmingiausių kalbos bruožų yra variantiškumas.

Kalbos variantiškumą kaip Pieterio Bruegelio vyresniojo garsiajame paveiksle „Babelio bokštas“ būtų galima susluoksniuoti – nuo stambiausių, pamatinių sluoksnių iki asmeninio kiekvieno atskiro kalbėtojo variantiškumo. Jeigu kalba suktųsi apie stambųjį variantiškumo sluoksnį, jį galėtų sudaryti maždaug septyni tūkstančiai kalbų – tiek šiuo metu pasaulyje jų yra suskaičiuojama. Žinoma, tai nėra galutinis skaičius. Kiekviena kalba dar turi bent po dvi tarmes, o kiekviena tarmė – mažiausiai po dvi šnektas. Taigi įvairovės ir stambiojo kalbų variantiškumo apimtis dar padidėja, mastas dar išauga.

Tolesnę bendresnę variantiškumo pakopą sudarytų visoms natūralioms kalboms būdingi sakytiniai variantai. Tačiau nemažai kalbų greta sakytinės turi dar ir rašytinę atmainą, be to, tų rašytinių atmainų gali būti ne viena (pavyzdžiui, įprasta ir visuotinė standartinė rašyba, lingvistų vartojama transkripcija, tarminė rašyba, koks nors slaptas, koduotas raštas). Taip pat nereikėtų pamiršti, kad greta šių kalbos variantų dar egzistuoja ir gestų kalba.

 

Rudolfo von Emso „Pasaulio kronikos“ iliustracija, apie 1370 m.

 

Galų gale – individualusis, asmeninis kalbėtojų variantiškumas. Nors mūsų kalbos aparatas anatomiškai yra daugmaž vienodai sukonstruotas, tačiau konkrečios jo detalės šiek tiek skiriasi. Todėl mes, atrodytų, tuos pačius garsus vis dėlto tariame truputį skirtingai. Kalba kaip struktūra yra labai sumaniai ir patogiai sukonstruota: ji suteikia laisvę artikuliuoti, mums nėra privalu kalbėti vienodu ar „dirbtiniu kompiuteriniu“ balsu – galime keisti kalbėjimo tempą, garsumą, tembrą, garsų kiekybę ir kokybę, kitaip tariant, mūsų kalbėjimo forma yra variantiška. Tačiau ne tik forma.

Jau kurį laiką su įvairių kursų studentais darome nedidelį eksperimentą: ekrane atsiranda nesudėtingas natiurmortas, visiems eksperimento dalyviams jis yra tiesiai prieš akis, į jį žmonės žiūri iš to paties taško. Užduotis paprasta – atsakyti į klausimą, ką matote ekrane. Jeigu užduotį atlieka dvidešimt žmonių, turėsime dvidešimt skirtingų aprašymų, jeigu penkiasdešimt – turėsime penkiasdešimt. Žinoma, šis tas, tam tikros detalės kartojasi, bet pasikartojimų nėra daug ir dažnų. Bene įdomiausias dalykas tas, kaip įvairuoja natiurmorto aprašymų ilgis: nuo sakinio tai yra natiurmortas iki beveik dviejų puslapių pasakojimo, kuriame ir asociacijos, ir prisiminimai, ir impresijos, kurias sukelia paveikslas. Tai akivaizdžiai rodo, kad apie tuos pačius mus supančio pasaulio dalykus ir reiškinius kalbame skirtingai ir variantiškai. Pasakojimo esmę, stuburą išlaikome, tačiau pasakojimo būdas, forma, detalės įvairuoja priklausomai nuo mūsų pasaulio pažinimo, gyvenimo patirties, nuotaikos, aplinkos ir daugelio kitų dalykų. Kalbėdami kuria nors kalba esame ir vienodi, ir drauge skirtingi.

Šiuo metu pasaulyje gyvena maždaug 8,3 mlrd. žmonių. Taigi, atsižvelgiant į individualųjį variantiškumą, būtų galima teigti, kad maždaug tiek atskirų kalbų šiuo metu ir turime. Na gerai, iš šio skaičiaus atimkime kūdikius – bet tik kol kas, kol jie nepradėjo kalbėti.

Lingvistai jau seniai domisi kalbos variantiškumu ir stengiasi kalbos variantus, arba atmainas, klasifikuoti, modeliuoti, aprašyti. Šis darbas labai nelengvas, nes nėra taip paprasta rasti patikimus klasifikavimo ir modeliavimo kriterijus, suvaldyti didžiulę empirinę medžiagą.

Variantiškumo modelių pagaminta labai nemažai ir įvairių. Pateiksiu tik garsaus lingvisto, Tiubingeno (Vokietija) universiteto profesoriaus Eugenio Coșeriu sukurtą trimatį kalbos variantiškumo (arba kalbos architektūros) modelį. Jis, mano supratimu, aiškus, neperkrautas, parodantis esmę, galima sakyti – pamatinis. Taikomas jis, žinoma, natūralioms, arba, kaip E. Coșeriu sako, – istorinėms kalboms.

Visa viena kuria kalba, tarkime, lietuvių, vienu metu kalbėti negalime. Tai neįmanoma būtent dėl istorinės kalbos variantiškumo, kuris susideda iš trijų to trimačio modelio dalių, įvardijamų pasitelkiant priešdėlį dia- (iš gr. διά – diá: per). Tos dalys yra diatopinė (skirtingos vietos, kuriose skirtingai kalbama), diastratinė (socialinė kalbos sandara ir sluoksniai) ir diafazinė (kalbėtojų vaidmenys, registrai ir stiliai). Taigi konkretus mūsų kalbėjimas priklauso nuo vietos, kurioje esame, nuo mūsų socialinių „duomenų“ (lytis, amžius, išsilavinimas, profesija ir t. t.) ir nuo santykio su pašnekovu (tėvai ir vaikai, studentai ir dėstytojai, bendraklasiai ir pan.). Gana retai verčiamės su kuria nors viena dia- dalimi, dažniausiai jos vienaip ar kitaip jungiamos ir papildo viena kitą.

Variantiškumo modeliuose minimas dar vienas kalbos variantas, arba kalbos atmaina, – standartinė (bendrinė) kalba. Svarbiausi standartinės kalbos požymiai yra: 1) dialektų (tarmių), regiolektų, urbanolektų ir kitų vietinių kalbos atmainų ribas peržengiantis variantas; reikalui esant, jis gali būti visuotinis; 2) standartinės kalbos vartojimo ir funkcijų laukas yra aiškiai apibrėžtas – tai viešasis, oficialusis kalbos variantas (medijos, valstybinės įstaigos, švietimo sistema, mokslo ir kitos panašios viešosios sritys); 3) standartinis variantas yra tvarkomas ir prižiūrimas – norminamas ir kodifikuojamas (kitoms, nestandartinės kalbos atmainoms, tai negalioja – niekas nereguliuoja ir netvarko, pavyzdžiui, privačios šnekamosios kalbos ar tarmių); 4) normos yra nurodomos ir „įteisinamos“ standartinės kalbos gramatikoje ir žodyne, taip pat nustatomos ir standartinės kalbos tarties normos. Paskutinis dalykas – standartinės kalbos vis dėlto reikia pasimokyti ir gimtakalbiui, ypač tada, jeigu jo gimtoji kalba yra tarmė, regiolektas, urbanolektas ar kokia kita nestandartinė kalbos atmaina.

Dar būtų galima pridurti, kad su standartine kalba susijęs gana įdomus paradoksas: normindami ir tvarkydami kalbą, iš esmės einame prieš jos prigimtį, nes kalbos prigimtis yra laisvė įvairuoti ir keistis. Kalbėdami esame labai laisvi, ir tą laisvę, kiek atidžiau pasiklausę kiekvienas savo kalbėjimo, galime nesunkiai pamatyti. Tačiau standartinei kalbai, atsižvelgiant į jai priskiriamus požymius, vis dėlto lemta tą prigimtinę kalbos laisvę – variantiškumą (o greta variantiškumo ir nuolatinį kalbos kismą) – šiek tiek tramdyti. Šis tramdymas jokiu būdu nėra savitikslis – iš esmės jis atsiranda dėl mūsų visų patogumo: dėl to, kad tam tikrais atvejais, tam tikrose situacijose, tam tikromis aplinkybėmis mes patogiai, aiškiai susikalbėtume ir suprastume vieni kitus. O kad taip atsitiktų, reikia turėti variantą, tiksliau tariant – vieną iš variantų, kuriuo prireikus galėtume naudotis visi – kalbantieji visokiais kitokiais kalbos variantais.

Tas visuotinis variantas – standartinė kalba – savaime nėra nei geresnis, nei blogesnis už kitus mūsų įvairiausiose situacijose vartojamus: tarmes, regiolektus, urbanolektus, ideolektus. Tik turime suprasti, kokiu laiku, kuriose vietose ir su kuo kalbant kuris iš variantų galimas ir tinkamas vartoti.