Kai rašymui turiu visą dieną, paprastai neparašau nė vieno eilėraščio.

Septynerius metus svajojau apie rašymui skirtą laiką. Ne pavogtą iš vaikų, kai jiems dar labai manęs reikėjo, ne rašymą telefonu, kai žindydama kūdikį gulėdavau ant šono ir nutirpdavo ranka. Ne rašymą naktimis, šeimai sumigus. Svajojau apie laiką, kai rašymui skirsiu visą dieną, tačiau dabar, kai tokią galimybę turiu, aš sustingstu. Atrodo, kad privalau parašyti kažką tikrai labai gero, tiesiog verčiančio iš kojų! Tuomet, jei dirbu namuose, dažnai varstau šaldytuvą, išplaunu grindis ar pagaliau nuvalau limpančius stalviršius.

 

Ugnės Poloudinos nuotr.

 

Žvėrynas–Naujoji Vilnia–Antakalnis–Centras. „Vaikai, kelkitės!“ – šaukiu iš virtuvės pildama šiek tiek pašildytą pieną ant granolos su braškėmis, „mama, nunešk“, – girdžiu, kaip iš lovos šaukia mažoji, didžioji užsimiegojusi šlepsi į vonią, imu į rankas mažąją, bučiuoju garbanotą galvą, ji kvepia miegu, sodinu ant kėdės, tačiau, vos kojomis ją prilietusi, mergaitė ima rėkti „ne čia, mama, kur tu neši“, bandau išsidžiovinti plaukus, išvalyti vaikams dantis, vis primenu rengtis, pėdkelnės nepatogios, visada nepatogios, kai mergaitės nerimauja. Paskubomis išgeriu kolageno, juk reikia, man keturiasdešimt, moterims nuo keturiasdešimties svarbu sportuoti su svoriais, gerti kolageną ir vartoti daug baltymų, dar būtų gerai nesinervinti ir nestresuoti. Vaikai tokie maži, tačiau turi tiek galios suknisti visą ryto planą, kaip dabar – mažoji neranda savo mėgstamo megztinio, be jo neis, „nu ir neik“, išsprūsta, ji apsiverkia, sako „mama, aš sušalsiu“, ieškome to megztinio jau trise: ji, aš ir mano kaltė. Galiausiai bandome sutilpti siaurame mūsų koridoriuje, atidarydama stalčių netyčia pastumiu vyresnėlę, ji supyksta, aš atsiprašau, nenoriu atsiprašinėti, jau širstu, prakaituoju; didžioji vazelinu tepasi lūpas, labai lėtai, man per lėtai, „palauksiu laiptinėje“, sakau, mažoji pravirksta, grįžtu, nusivedu už rankos, mes laiptinėje, nuo atsikėlimo praėjo valanda, atrodo, kad visa diena, aš jau pavargusi, sukaitusi ir įsitempusi, norėčiau kristi ant sofos ir bukai naršyti telefone gerdama kavą, galėčiau, aišku, žiūrėti pro langą ar skaityti knygą, bet dabar, šią akimirką, noriu tiesiog švaistyti laiką, kuris toks brangus ir apgaulingas, išsitęsęs, rodos, į visą dieną skubant ryte ir susitraukęs tiek, kad mes vis tiek vėluojame.

„Kaip tu nori gyventi, kai vaikai užaugs?“ – paklausė draugė, kai susitikome drauge padirbėti. Nedirbome, aišku, abi žinojome, kad save apgaudinėjame, bet leidome sau tikėti. Jos klausimas stuktelėjo į paširdžius ir bandant atsakyti užstrigo kažkur stemplėje.

Kasdienybėje tokiems klausimams nėra nei vietos, nei laiko, man ir taip vos pavyksta užtikrinti patenkinamą mūsų visų funkcionavimą: kad pakaktų švarių drabužių, mėgstamo maisto, turiu atsiminti, kuriomis dienomis vaikams žygiai, sudėti užkandžius ir kuprines. Reikia paguosti ir apkabinti, pasirūpinti, kad ant stalo būtų vietos indams padėti, kad ne visos grindys būtų nusėtos lego detalėmis ir pėdkelnėmis. Mano akys, rodos, ištisai kliūna už visur išmėtytų daiktų, o ausis norisi dengtis nuo triukšmo. Aš girdžiu viską: ką sako, kaip sako, girdžiu ir ko nepasako.

 

Ugnės Poloudinos nuotr.

 

Kai būnu namuose, atrodo, kad rašymui tereikia tylos ir kompiuterio, tačiau yra savotiškas šio motinystės chaoso ir kūrybos šokis, kuris mane vis nustebina. Galiu rašyti eilėraščius, kai lyja prašymais: „mama, supjaustyk man obuolį“, „palaukit, dar vienas žodis, ir supjaustysiu“, „mama, matai, kaip šoku baletą“, kaip gerai, kad eilėraščiai gali būti tokie trumpi, visai kaip galimybės sutelkti dėmesį būnant vienoje patalpoje su mažais vaikais.

Truputį gėda prisipažinti, kad eilėraščiams rašyti man nereikia specialaus laiko, užtenka užrašyti bent žodį, kartais gana ir tiek. Paprastai, kai eilėraštis ima gargaliuoti viduje, kaip tik tvyro chaosas, groja muzika, aplink dūzgia vaikai, o jausmai ima kilti iš krūtinės viršun į burną, sustoja kažkur kakle, springstu, kol neparašau, kartais rašau daug, kartais vos kelis žodžius, būna, parašius palengvėja, o būna, kad atsiveria tuštuma ir mano pilve it skalbimo mašinoje ima suktis nerimas.

Rašau bandydama net triukšme susikurti nedidelę asmeninės tylos akimirką, kad susidurčiau su klausimais, kurių tirštoje kasdienybėje išvengiu. Jie kybo virš manęs kaip debesys, kuriuos jaučiu nė nežiūrėdama aukštyn.

Kaip aš gyvenu

                                ir kaip gyventi norėčiau?