Pasitaiko ir man, kad nueinu ne į kokią atšiaurią vietelę „susileist kotleto“, o kažkur „fainai pasėdėt“, paskanaut, paplepėt. Kartą su drauge visiškai netikėtai atsidūrėme Palangoje. Srovė, rodos, nešė mus, o mes noriai pasidavėme netikėtų įvykių tėkmei. Palangoje lankėme meno festivalį, kuris vyko mums nepažįstamose, netikėtose erdvėse, – taip atradome nematytus interjerus ir susipažinome su pastatų istorijomis. Tą rytą nubudusios pamąstėme: jei jau toks ypatingas laikas, tai ir papusryčiauti reikėtų kažkaip ypatingai. Vienur, atrodo, neskanu, kitur aplinka kažkokia ne tokia, kitoje vietoje, pasirodo, nedirba. Pabandykim šitą – atrodo visai jaukiai. Pro baltus medinius vartelius užėjome už namo, ir mums atsivėrė didelis žalias kiemas. Draugė jau spygavo iš džiaugsmo, kokios nuostabios akmeninės skulptūrėlės kieme, o mano akį patraukė didelis stalas po medžiu. Ant baltos staltiesės puikavosi įspūdinga gėlių puokštė, žibėjo indai ir stalo įrankiai, ant jų mirguliavo medžio metami šešėliai. Aplink sėdėjo didelis, kelių kartų žmonių būrys, visi pasipuošę, šviesūs. „Taigi čia visiška Italija!“, – sušukau draugei, su kuria šia tema turime daug bendro. 

 

Justės Margaritos nuotr.

 

Nedvejodamos prisėdome ir ėmėme vartyti meniu. Viskas atrodė skanu, kruopščiai parinkta ir kartu pažįstama. Padavėja mums pasiūlė imbierinį ryto šočiuką, kuris itin derėjo prie visos gaivios aplinkos. Ieškodama WC įėjau į namo vidų ir pasilikau ten stovėti, negalėdama atsigėrėti aplinka. Patekau į salę su baltomis kolonomis, pro kurias matėsi ant sienų kabantys natiurmortai, puikiai derantys su žalsvomis ir geltonomis baldų spalvomis. Šalia stovėjo senas patefonas, ir man rodėsi, kad muzika sklinda iš jo.

Lėtai mėgavomės gamtos ir kokybiško maisto derme, kai draugė pastebėjo pažįstamą merginą su bičiule, jos sėdėjo prie gretimo staliuko. Visos pasisveikinome, ir neilgai trukus susėdome kartu. Aptarėme ragautus patiekalus, netrukus užsimezgė pokalbis, vėliau virtęs juoku iki ašarų, nors iki tol nebuvome pažįstamos. Ilgokai sėdėjome lauke, nes skirstytis nesinorėjo. Draugė nuėjo į kavinės vidų ir gan ilgai užtrukusi grįžo apstulbusiomis akimis – pasakojo, koks puikus ten interjeras, sakė susipažinusi su šeimininke Vilija, kuri sutiko mums aprodyti pastatą ir papasakoti apie vilą. Pakilome ir nusekėme paskui dar vieno nematyto namo istoriją.

Pasak šeimininkės, tėtis, sulaukęs vyresnio amžiaus, kažkodėl ėmė galvoti apie Palangą. Pradėjo ieškoti būsto ir vieną dieną pamatė trijų žodžių skelbimą laikraštyje: „Parduodama vila Palangoje.“ Vyras buvo gerai žinomas šiuose kraštuose, tad paskambinęs pradžiugino pardavėjus, ir jie noriai perleido vilą jam.

 

Eglės Šlipaitytės nuotr.

 

Kadaise šią vilą pastatė Ona Lukšienė, grafo Felikso Tiškevičiaus ilgametė ekonomė. Grafas buvo dosnus savo darbuotojams, tad atėjus sunkesniems laikams ir grafams ėmus išparduoti žemes, Ona galėjo įsigyti sklypą Palangos centre. Jame apie 1936 m. ėmėsi statyti architekto Vadimo Lvovo suprojektuotą vieną pirmųjų mieste karkasinį aptinkuotą pastatą (iki tol Palangoje vyravo medinukai). Moderniu ir nuosaikiu stiliumi jis išsiskyrė tarp kitų kurorto vilų. V. Lvovas tuo metu buvo vyriausiasis regiono architektas, tad šeimininkė Vilija, pabandžiusi įsivaizduoti grafo ekonomės portretą iš turimų pasakojimų, padarė išvadą, kad Ona turėjusi būti „kieta moteriškė“.

 Vilą sudarė dvidešimt nedidelių kambarėlių, Onos butas, pritaikytas žiemoti, ir salė su kolonomis, kurioje maitindavo svečius. Dalį produktų maistui ekonomė naudojo iš savo pačios vištidės ir daržo, buvusių vilos kieme, dabartinės lauko kavinės vietoje. Vilos interjeras buvo labai paprastas. Kambarėliai, naudojami tik šiltuoju metų laiku, apstatyti itin kukliai – dvi kušetės ir spintelė, medienos plaušo durys, jokio vandens kambariuose. Taip moteris ruošė sau ramų gyvenimą vėlesniems metams, tačiau vila veikė vos kelias vasaras – atėjus karui ji buvo nacionalizuota, o pačios Onos likimas nežinomas. Nepriklausomybės metais vilą atgavo ekonomės vaikai ir, negalėdami ja tinkamai pasirūpinti, įdėjo skelbimą į laikraštį.

Šeimininkė pasakojo nieko nežinojusi apie tėčio ketinimus įsigyti vilą. Jos vyras yra architektas, tad juokdamasi pamąstė: šeimoje turint išmanantį žmogų, gal tėvui buvo drąsiau pirkti apleistą pastatą. Taigi netrukus atsirado didelis rekonstrukcijos projektas ir pradėti darbai. Ona buvo pavadinusi vilą „Anykščiu šileliu“, tačiau toks pavadinimas kėlė klausimų, tad naujieji šeimininkai pasirinko trumpesnį ir lengviau ištariamą pavadinimą – vila „Šilelis“. (Šis pavadinimas dabar dažnai painiojamas su vėliau įsikūrusiu gastrobaru „Šilelis“, kurio idėją lėmė mažieji sovietmečio televizoriai.) Vila atvėrė duris, joje apsigyveno poilsiautojai, kuriems pati šeimininkė tiekdavo maistą salėje su kolonomis, nes kavinių Palangoje trūko. Anuomet gausiai apsistodavo per karą kraštą palikę vokiečiai, norintys pasižvalgyti po tėviškės namus ir vaikystės vietas. Vokietijoje tuo metu veikė specialiai tam įkurta įmonė, skraidinusi žmones į Palangos oro uostą, kur juos pasitikdavo ir atveždavo į vilą. Senyvo amžiaus turistai šiek tiek ilsėdavosi, šiek tiek vaikštinėdavo po kurortą, bet būtinai išnuomotais automobiliais apvažiuodavo Mažąją Lietuvą. 

 

Eglės Šlipaitytės nuotr.

 

Ilgainiui turistų iš Vokietijos mažėjo, kol visai nebeliko. Tačiau Palangoje vis daugėjo poilsiautojų, kambarius ėmė nuomoti svečiai iš įvairių šalių. Šeimininkės tėvai irgi persikėlė gyventi į Palangą, o ji pati, pajutusi nuovargį, šiek tiek atsitraukė nuo apgyvendinimo veiklos – ją dešimtmečiui pakeitė sesuo. Kurorte radosi vis daugiau kavinukių, tad pusryčių idėjos kuriam laikui buvo atsisakyta. Vėliau šeimininkė vėl perėmė vilos reikalus, o jos jaunesnis sūnus, apkeliavęs daug pasaulio, mamos nuostabai, grįžo gyventi į Palangą. Sūnus įgijo daug patirties maisto gaminimo srityje ir išsinuomojo patalpas, kuriose jokia kavinė ilgai neužsibūdavo. Ten duris atvėrė jo restoranas, sulaukęs sėkmės. Supratęs, kad šitoje srityje jam sekasi, pasiūlė atidaryti brančo (brunch) vietelę vilos kieme, nes pastebėjo, jog Palangoje tokių trūksta. Įkalbinėjo močiutę, senelį ir mamą išnaudoti kiemelį, tačiau visiems buvo baisu: apgyvendinimo verslas vos išlaikė pačią vilą, tad iš ko „įsukti“ restoraną? Juk reikia indų, įrangos, kavos aparatų, juolab atidarydamas kavinę neteksi ir privatumo. Tačiau ilgainiui seneliai prisijaukino šią idėją, o ir vilai būtinai reikėjo atsinaujinti – paskutinis remontas buvo atliktas prieš dvidešimt metų, tad nusidėvėjimas tapo matomas plika akimi. Sūnus ėmėsi investuoti į atnaujinimo darbus, drauge įkurdamas kavinę.

Vyresnis sūnus taip pat domėjosi maistu. Tai limončelo pagamindavo, tai aviečių acto, o paskui pradėjo talkinti broliui kavinėje ir vasaromis dirbti virtuvėje, kurti „crazy“ receptus. Taip pamažu įsitraukė visa šeima ir ėmė puoselėti šią vietą. Iš pradžių buvo siūlomas tik brančo meniu, todėl „ketvirtą valandą visi išsiskirstydavo kas sau“. Lankytojams labai patiko kiemelis dėl savo kitoniškumo – šeima kūrė jaukią, gyvą, močiutės sodelį primenančią lauko erdvę. Šeimininkės tėtis pažinojo Aloyzą Toleikį, Lidą ir Stanislovą Kuzmas, tad pirko iš jų skulptūras palaikydamas menininkus, jos vėliau surado vietą kieme ir subtiliai jį papuošė. Šeimininkai sulaukdavo daug liaupsių, netrūko norinčiųjų pasėdėti kiemelyje ir vakare, tad antrais metais imta ruošti vakarienes, o vėliau atsirado galimybė iškelti vestuves ar kitas didesnes šventes.

Šeimininkė pasakojo norėjusi protestuoti prieš visus keistus pavadinimus ir sukurti normalų, lietuvišką – „Maistas ir draugystė“. Kavinės pradžią ji apibūdino kaip itin nedrąsią, bet, matyt, žmonėms patiko, nes „kažkaip pataikė“. Ir meniu įdomesnis, ne cepelinai. Tačiau, man rodos, kad ir kokie būtų skanūs patiekalai, kad ir kaip atitiktų laikmečio madas, vis vien išlieka svarbūs tie gilesni sluoksniai, slypintys už fasado. 

Tąkart kurorte lankėmės ir viloje „Auska“, turinčioje tamsią praeitį. Nors apžiūrinėjome spalvingą šiuolaikinio meno parodą, vis vien nugara bėgiojo šiurpuliukai, primenantys pastato istoriją. Atėjusios į vilą „Šilelis“ visu kūnu pajutome priešingą atmosferą – ilgametis šeimos įdirbis, su meile išpuoselėta aplinka ir pastato istorija, kruopščiai parinktas meniu kėlė malonius jausmus, kuriuos sustiprino darbuotojų kuriama atmosfera ir pačios Vilijos jaukus, svetingas bendravimas. O mūsų ketveriukei tąsyk viloje prasidėjęs nuotykis, kai nebeišsiskyrėme visą savaitgalį, tik patvirtino kavinės pavadinimo prasmę: draugystė, užsimezgusi per maistą.