2025 m. balandžio 6 d.

Masos kolonijoje, Toskanoje, vis dar rengiamos vasaros stovyklos. Alasijaus kolonija (Ligūrija) virto šeimų pensionu. Katolikoje, netoli Riminio, vietos kolonija tapo akvariumu, o Pizos apylinkėse – prabangiais poilsio namais. Tačiau, be šių retų išimčių, architektūrinis (ir ne tik) paveldas merdėja visų akyse. Idėjos ateičiai? Toskanoje bandoma šias kolonijas atgaivinti.

 

Kolonija „Torre Fiat“ Masoje, šiandien žinoma kaip „Torre Marina“, 1933 m. Turino nacionalinio automobilių muziejaus archyvo nuotr.

 

Kolonija „Torre Marina“ Masos pakrantėje veikia kaip vasaros stovyklų centras. Bokštas boluoja virš Toskanos pajūrio linijos, sakytum, baltas racionalistinio stiliaus dangoraižis su savo šešiolika aukštų ir nutrūktgalviškais spiralės formos laiptais viduje. Jis aiškiai ženklina vietos kraštovaizdį, lygiai kaip Kjavario kurorte, kiek šiauriau, dunksanti kolonija „Torre Fara“, futuristinio „Grand Hotel“ komplekso dalis. O Adrijos pakrantėje stovintis Katolikos akvariumas, administruojamas įmonės „Costa Parchi“, 2000 m. įsikūrė istoriniame kolonijos pastate, kurio planas mena karinį jūrų laivyną.

Visas šias pajūrio vietas sieja ta pati kilmė: kadaise jos veikė kaip pajūrio kolonijos, statytos ketvirtame dešimtmetyje ir skirtos ribotų ekonominių galimybių italų šeimoms.

Pajūrio kolonijos, atsiradusios dar XIX a. pabaigoje, ypač suklestėjo su fašizmo režimu, gebėjusiu naują socialinę atožvalgą į vaikus paversti milžiniška vaikystės nacionalizavimo praktika. Šiuo tikslu buvo pasitelkta ir monumentalioji architektūra, kolonijų projektus skiriant žymiausiems to meto architektams, pavyzdžiui, Vittorio Bonadè Bottino. Tai jis 1933 m. Masos pajūryje atidaro Edoardo Agnelli koloniją, skirtą „Fiat“ gamyklų darbininkų atžaloms, pramintą „Torre Fiat“, o šiandien visiems žinomą kaip „Torre Marina“. Būtent čia balandžio mėnesį ir vyko architektūros festivalis „Postkolonija. Architektūros ir vaizduotės virsmų festivalis“ („Post Colonia. Festival di architetture e immaginari in transizione“), skirtas permąstyti buvusių fašizmo kolonijų paveldą. Festivalį rengė Martina Angelotti ir Emanuele Guidi kartu su urbanistinio atnaujinimo įmonės „Lama“ vadove Francesca Mazzocchi. „Festivalio tikslas, – teigia E. Guidi, – yra skatinti naują požiūrį į buvusias kolonijas, atveriančias projektinę tuštumą.“ Ir, kaip priduria F. Mazzocchi, „suprasti, kaip šios kolonijos šiandien galėtų tarnauti visuomenei, galbūt per kultūrines idėjas“. Nes buvusių kolonijų, apleistų maždaug nuo septinto dešimtmečio, paveldą prižiūrėti nėra paprasta: du milijonai kubinių metrų milžiniškų statinių, pasiskirsčiusių daugiausia palei Toskanos ir Emilijos-Romanijos regionų pakraščius, turi savitą architektūrinę vertę, nors dažnai nežinoma, ką su jais daryti. Išskirtinis festivalio dėmesys skirtas toskanietiško pajūrio ruožui tarp Apuano Alpių ir jūros, čia telkiasi įspūdingas buvusių kolonijų skaičius: Masos savivaldybė su 27 statiniais pasižymi didžiausia šio paveldo koncentracija visoje Italijoje.

Ne visų kolonijų likimas panašus į „Torre Fiat“. Štai Turino kolonija, suprojektuota architektų Ettore Sottsasso vyresniojo ir Alfio Guaitoli, pripažįstama kaip viena iškiliausių itališkojo racionalizmo architektūros pavyzdžių, virto jaunimo nakvynės namais, o šiandien, visiškai apleista, parduodama aukcione. Aukcione atsidūrė ir kolonija „Edison Motta“, kurią neseniai įsigijo privatus asmuo, tvarkantis aplinkinę teritoriją (prieš tai spėjusią virsti narkotikų platinimo zona), tačiau vis dar nežinia, kokia bus naujoji pačios kolonijos paskirtis. Neretai atnaujinimo darbus lėtina nuosavybės išskaidymas. Adrijos pakrantėje Riminyje stovinti kolonija „Novarese“ iš dalies priklauso miestui, iš dalies yra valstybės valdomas turtas, o tai sudaro biurokratinių kliūčių projektavimo darbams baigti. Retais atvejais buvusioms kolonijoms pavyksta išsaugoti savo pradinę paskirtį, pavyzdžiui, Čezenatiko kolonijai „Agip“: 270 m ilgio betono konstrukcija, statyta ketvirtame dešimtmetyje ir skirta to paties pavadinimo įmonės darbuotojų vaikams, veikia dar ir šiandien. Dalis pajūrio kolonijų virto prabangiais SPA centrais, tokiais kaip Kalambronės miesto (netoli Pizos) fašistinės epochos pastatų kompleksas, iškilęs Miljarino regioniniame parke. Ligūrijos rivjeroje Alasijaus miesto kolonija „Vaikų šypsenos“ („Sorriso dei Bimbi“), šiandien Busto Arsicijaus savivaldybės nuosavybė, išsaugojo savo socialinį užmojį, tačiau veikia ir kaip pensionas šeimoms.

Daugumos buvusių pajūrio kolonijų likimas tebėra neaiškus. Nors pastaruoju metu susidomėjimas jomis, regis, atgyja. Paolo Camaiora savo studijoje „Fašistinės pajūrio kolonijos tarp Apuano Alpių ir Versilijos“ („Le colonie marine del littorio sulla costa apuo-versiliese“, Circolo La Sprugola, 2020) gilinasi į Toskanos pavyzdžius, o istorikas Stefano Pivato knygoje „Keliaujant po vasaros kolonijas“ („Andar per colonie estive“, leid. „Il Mulino“, 2023) apžvelgia po visą Italiją išsibarsčiusį architektūrinį paveldą, kurį iš esmės sudaro jau pokariu statytos kolonijos. „Daugelis jų šiandien visiškai apleistos, – tvirtina istorikas, vienas iš festivalio „Post Colonia“ dalyvių. – Kolonijų atstatymas reikalautų didžiulių investicijų be pelno garantijų, ypač kalbant apie Romanijos pakrantę, kur vyrauja šeiminio pobūdžio turizmas. Be to, daugumai šių struktūrų taikomi instituciniai darbų priežiūros apribojimai.“

Vienas tokių atvejų – 1936-aisiais iškilusi Santo Stefano d’Aveto miestelio (netoli Genujos) kolonija „Piaggio“, projektuota Marcello Piacentini mokinio architekto Luigi Carlo Daneri. Jos arkinė struktūra palei kalno papėdę su plačia stiklo siena, atveriančia vaizdą visomis kryptimis, eksponuojama ir „MoMa“ muziejuje Niujorke. Iki pat 1984-ųjų, kol įmonę nupirkusi bendrovė užsidarė, ši kolonija vasaromis burdavo istorinės italų įmonės „Piaggio“ darbuotojų vaikus. Neseniai saujelė buvusių kolonijos lankytojų iš Pontederos miesto Toskanoje ėmė ieškoti vietos verslininkų paramos, kad drauge nupirktų griuvėsiais virstantį pastatą, kuris 2026-ųjų aukcione bus parduodamas už pradinę 700 000 eurų kainą. Emilijos-Romanijos regione, kur registruojamas didžiausias buvusių pajūrio kolonijų skaičius, vietos institucijos aktyviai ieško sinergiškų sprendimų apleistam paveldui atgaivinti. „Ieškome skirtingiems kontekstams tinkamų projektų, tačiau vieningas sprendimas vargiai įmanomas, mat kiekvienas atvejis yra kitoks, turint galvoje tiek paminklinius, tiek nuosavybės apribojimus“, – aiškina Turizmo, sporto ir prekybos tarybos narė Roberta Frisoni. Tačiau Riminyje toks sąstingis, regis, išsisprendė: kolonija „Enel“ prie Marebelos virs didžiule atvira aikšte priešais jūrą sporto ir kultūros renginiams, o įspūdinga kolonija „Bolognese“ po devynių nepavykusių aukcionų galiausiai 2022 m. parduota kelių verslininkų grupei. Nors vis dar nėra jokių paviešintų ateities projektų.

Grįžkime į Tirėnų jūros pakrantę, kur sparčiai pajudėjo Masos kolonijos „Ugo Pisa“ darbai: originalūs ketvirto dešimtmečio statiniai ir aplinkinis pušynas jau sulyginti su žeme, už beveik 20 mln. eurų čia netrukus turėtų iškilti švietimo institutas, jūrų muziejus, senjorų dienos centras ir sporto aikštynai. Dalis vietinių šį projektą vadina „kraštovaizdžio išniekinimu“. „Pastatai buvo apgriuvę, tad kontrolės tarnyba projektui pritarė, – kritikams atsako Masos meras Francesco Persiani. – Medžiai irgi apnikti parazitų. Niekas jų neprižiūrėjo daugybę metų.“

 

Vertė Toma Gudelytė