Pernai rugpjūtį vairuodamas motociklą Bobas Dylanas pateko į avariją. Apie jo būklę buvo pranešama miglotai, kol galiausiai jis visai pranyko iš akiračio. Jo knygos „Tarantulas“ išleidimas atidėtas neribotam laikui. Sklandė siaubingi gandai: Dylanas mirė; jo kūnas sudarkytas; jis paralyžiuotas; jis išprotėjo. Rodės, įvyko seniai pranašauta katastrofa. (Philas Ochsas yra spėjęs, kad vieną dieną Dylaną nužudys gerbėjas. Pete’as Seegeris tikėjo, kad Dylanas taps didžiausiu šalies dainiumi, jei tik nesprogs. Alanas Lomaxas buvo sakęs, kad Dylanas gali tapti reikšmingu mūsų laikų poetu, jei tik iki tol nenusižudys.) Bėgant mėnesiams, nuogąstavimai virto įtampa, tada susierzinimu: ar mus vėl apmulkino? O, taip. Draugai nebeslėpė matę Bobį: jis rašąs knygą; jis derinąs sutartį su „MGM Records“. Naujas gandas skelbė, kad avarija tebuvo priedanga pabėgti. Su albumu „Blonde on Blonde“ įsiveržus į ištvirkusią popkultūrą Dylanui reikėjo laiko pailsinti vaizduotę. Pasak mažiau romantiškos versijos, jis tylėjo laukdamas leidybinės sutarties pabaigos.

Ši sumaištis nebuvo jokia naujiena. Nuo tada, kai Rimbaud pareiškė: „Aš esu kitas“, dar nebuvo menininko, taip vengusio apibrėžtos tapatybės. Vienas kaukes slėpdamas kitomis Dylanas yra didžiausias žvaigždžių persekiojimo priešininkas. Neatitikimas tarp jo viešos klajoklio pozos ir asmeninių faktų apie vidurinės klasės žydus tėvus bei aukštojo mokslo diplomą Minesotoje buvo įprastinė gudrybė, iš kurios visad pelnosi žurnalistai. Tai neatskleidė viso jo talento išsisukinėti, greičiau rodė naivumą. Bet jo požiūris į save, kaip viešą asmenį, visad buvo tvirtas. Viename ankstyvųjų įrašų jis pasinaudojo iškalbingu Aklo murmeklio (Blind Boy Grunt) pseudonimu. O juk ir Dylanas yra pseudonimas, galimai įkvėptas Dylano Thomaso (Bobas šį aiškinimą neigia), galimai – tikro ar įsivaizduojamo dėdės vardu Dillonas, kuris gal buvo, o gal ir ne tas „Las Vegaso krupjė“, Bobo kartą įvardytas vieninteliu gyvu giminaičiu.

Žinoma, esama ir pastovios savasties: Bobis Dylanas draugų apibūdinamas kaip drovus ir uždaras, nervingas, nesirūpinantis sveikata, prisibijantis šlovės, nematerialistas, bet apsukrus, profesionalas, kuriam svarbiausia jo amatas. Dylano dainos pažymėtos autentiška vidurinės klasės jaunuolio stigma: atidumas detalėms, humoro jausmas, gebėjimas sužadinti archetipinius seksualinius pojūčius rodo, kad dalis jo vis dėlto yra žemiška. Be to, jis turi tikrą žmoną, sūnų ir namą Vudstoke. Bet šis atsisakymas būti žinomam nėra paprasčiausias įžymybės maivymasis. Jo dainose randantis daugiau savistabos, žvilgsnis į save tapo mažiau asmeniškas, tarsi žmogaus be praeities ar ateities išpažintis. Bobas Dylanas, kaip atpažįstamas asmuo, išnyko dainose. Tai gąsdina klausytojus. Jie galėtų priimti nuoseklų įvaizdį vietoj „tikrojo“ Dylano, bet nuolatinis tapatybės naikinimas neišsitenka slėpynių žaidimo ribose. Vietoj vieno įvaizdžio Dylanas sukūrė magijos teatrą, iš kurio jo klausytojai nebegali pabėgti.

*

Per penkerius metus Dylano pozicija iš proletariško kategoriškumo peraugo į anarchistinį nerimą ir net popkultūrinį abejingumą. Jį sekti darėsi vis sunkiau, pasigirdo prakeiksmų iš tų, kurie nespėjo paskui, ir drauge formavosi gerokai platesnė, reiklesnė auditorija. Dylanas kaip įmanydamas priešinosi jį apibrėžti, suklasifikuoti trokštančiai publikai ir žurnalistams. Barokiškos spaudos konferencijos sufantazuotomis tiesomis pratęsė jo kūrybą.

Daug žmonių nekenčia Dylano, nes nemėgsta būti kvailinami. Iliuzija tinka, jei ji izoliuota ir diagnozuota kaip švelni; kitu atveju tampa žeminančia (jis iš manęs juokiasi, viliodamas pinigus?). Kai kurie nurašo Dylaną vien kaip popkultūros herojų (kaipgi paauglių dievaitis gali būti rimtas menininkas? Geriausiu atveju galbūt rimtas demagogas). Bet ir atsakas, kurio tarsi prašosi šie kaltinimai, – užmirškit viešą pozą, klausykitės dainų, – šiuo atveju netinka, nes Dylanas įvaizdį naudoja kaip meninės kūrybos priemonę. Jis sąmoningai tyrinėja masinės komunikacijos galimybes, kaip popmenininkai tyrinėja masinės produkcijos galimybes. Kaip popmenas yra apie prekes, taip Dylano menas yra apie įžymumą.

Sakau tai neneigdama didžiulės jo dainų vertės. Nė vienas, besidomintis folku ar popmuzika, neginčys jų svarbos. Kaip kompozitorius, interpretatorius, o labiausiai kaip tekstų autorius Dylanas padarė revoliuciją. Jis išplėtojo folkmuzikos šnektą į turtingą, metaforišką kalbą, protesto dainoms įskiepijo literatūrinių ir filosofinių subtilybių, atmesdamas proletarinį ir etninį sentimentalumą atgaivino folko viziją, o tada išvis sunaikino grynąjį šiuolaikinį folką, suliejęs jį su popmuzika. Rokenrolas, suklestėjęs veikiant britų rokui ir lengvam juodaodžių „Motown“ skambesiui, patyrė dar vieną transformaciją. Dainų kūrėjai dar niekad taip nesiveržė į folkmuziką ieškoti naujų garsų, naujų vaizdų, naujų temų. Naujoviški Dylano tekstai buvo entuziastingai mėgdžiojami. Nuo tada jo lengva ranka švaistomi talentai daro didžiulę įtaką popmuzikai. Folkmuzikos gerbėjai, kurie sugebėjo keistis drauge su juo, popmuzikos žinovai, bohemiška literatų grietinėlė, dieviškos patirties ieškotojai ir, žinoma, paaugliai laiko jį genijumi, pranašu. Folko puristai ir politiniai radikalai, kuriuos paveikė jo ankstyvoji kūryba, šaukia apie jo išdavystę taip pat garsiai, kaip ir apie talentą.

Tačiau daugelis Dylano gerbėjų – ypač buvusių – klysta. Dylanas nėra elektroninio amžiaus pranašas. Greičiau jis yra penktasis metraštininkas iš praeities, suformuotas bliuzo ir modernios poezijos, nei asmeniškai, nei politiškai nesutinkantis prisitaikyti. Savo atsidavimą individo laisvei (ir drauge izoliacijai) jis primetė popkultūriniam pasyvumui, o apsiskaitymą – neraštingai muzikai. Pasinaudojo reklamos mašinerija, kad pademonstruotų tikėjimą privatumu. Jo dainos ir viešasis vaidmuo moko išlikti įvaizdžio, žvaigždžių ir elito pasaulyje. Priimdamas tą pasaulį, jis privertė pasaulį priimti jį.

*

1962 m. gegužę pasirodė nauja Dylano daina:

Kiek kelių turi nueiti žmogus,
Kol jį pavadins žmogumi?
Kiek jūrų turi įveikti balandis,
Kol galės užmigti ant smėlio?
Kiek kartų turi sprogti patrankos,
Kol bus visam laikui uždraustos?
Atsakymas, mano drauge, plaikstosi vėjyje,
Atsakymas plaikstosi vėjyje.

Atliekama pagal spiričiuelio melodiją „Blowin’ in the Wind“ derino pasipiktinimą su folkmuzikos paprastumu ir originaliais vaizdiniais. Santykinis teksto subtilumas privertė pilietinių dainų autorius atsigręžti į save. Politiniai pareiškimai niekur nedingo, pats Dylanas ir toliau juos rašė, bet naujojo standarto nepaisyti nebuvo galima. Pilietinės dainos tapo sąmojingesnės, meistriškesnės, įvairesnės.
Antrajame albume „The Freewheelin’ Bob Dylan“ (1963) buvo ir galbūt geriausia Dylano daina – „A Hard Rain’s a-Gonna Fall“ – vaizdingas branduolinės apokalipsės peizažas, daug kuo artimas Alleno Ginsbergo pompastiškai biblinei retorikai. Dainos tema buvo moderni, bet dvasia liko senovinė. Albumas nušvietė Dylano Ameriką – ar greičiau dvi Amerikas. „Hard Rain“ žvelgė į apačią, kur budelio veidas visada paslėptas, kur tamsa yra spalva, o niekas yra skaičius, pasaulį su apleistomis magistralėmis, potvynio bangomis, skersgatviuose verkiančiais klounais, kardais ginkluotais vaikais, dešimt tūkstančių verkiančių ir nei vieno klausančio ir vienu kitu atpirkimo ženklu: Sutikau mergaitę, ji davė man vaivorykštę. O satyriškoje „Talking World War III Blues“ keliaujama šalies paviršiumi: dešrainių kioskeliai, parkingo skaitikliai, kadilakai, rokenrolo dainininkai, telefono operatoriai, atšiaurios moterys, įkyrūs daktarai. Dylano moralinis įniršis derėjo su pagiežinga meile Amerikos visuomenei ir jos silpnybėms. Šalia „Masters of War“ buvo „I Shall Be Free“: Mano telefonas skambėjo be paliovos, skambino prezidentas Kenedis / Jis klausė: drauge Bobai, ko reikėtų, kad ši šalis klestėtų? Atsakiau: Džonai, mano drauge, reikėtų Bridžitos Bardo.

Kurį laiką įniršis dominavo. Padaugėjo rūstaus protesto, sumažėjo humoro. Dylanas vis dar mokėsi iš Woody Guth­rie, bet dažnai Guthrie lankstumą pakeisdavo neviltimi: geriausios baladės pasakojo apie byrančią bedarbio šachtininko šeimą, juodaodės tarnaitės nužudymą, nuskurdusį ūkininką, nušovusį žmoną ir penkis vaikus. Kita vertus, pranašiškose dainose pesimizmą keitė triumfas („The Times They Are a-Changin’“) arba kerštas („When the Ship Comes In“): Tada jie iškels rankas, sakys sutinkantys su mūsų reikalavimais / o mes šauksim nuo laivo priekio: jūsų dienos suskaičiuotos.

Tai buvo Dylano metai. Paskatinti jo kūrybos populiarumo, įkvėpti jo idėjų ir vaizdinių, pilietinių dainų autoriai tapo itin produktyvūs. Dylano dainas įrašė daugybė folko dainininkų. O tada Dylanas patraukė kilimėlį jiems iš po kojų: išsižadėjo politinio protesto. Išleido asmeniškų dainų albumą ir vienoje jų, „My Back Pages“, šaipėsi iš savo ankstesnio moralinio susireikšminimo. Jos leitmotyvas Ak, tada aš buvau daug senesnis, esu daug jaunesnis dabar aidėjo kaip antausis 4 dešimtmečio kairiesiems.

Naujosiose dainose personažų psichologija buvo gilesnė. Geriausių ankstyvųjų dainų prigimtinį tobulumą pakeitė ambicija. Dainoje „It Ain’t Me, Babe“ apie dvasinį moterų savininkiškumą prireikė trijų posmų pasakyti tai, ko „Don’t Think Twice, It’s All Right“ jau pakako kelių frazių: Mąstau ir stebiuosi eidamas keliu / kartą mylėjau moterį, gana vaikišką / atidaviau širdį, bet ji troško mano sielos. Dylano kalba atsivėrė: balandžiai, miegantys smėlyje, buvo viena, „raudonos liepsnos, kaitinančios ausis“ – jau visai kas kita. Tonas taip pat keitėsi: meilės dainose išradingumą keitė santūrumas, klajoklio spontaniškumą – miestiečio gudravimai. Tai buvo vidinių pokyčių dainos: atsisakęs liaudies dainiaus vaidmens, Dylanas dar turėjo susirasti naują nišą.

*

Dylano atsiribojimas nuo pilietinių dainų judėjimo atrodė neišvengiamas. Jis susikūrė save pagal Woody Guthrie modelį: Guthrie’ui nepaliaujamos kelionės buvo ir emocinė, ir ekonominė būtinybė, jo radikalūs įsitikinimai kilo iš individualizmo, ne silpnesnio nei paties Dylano. Bet Guthrie’ui kelias buvo gyvenimas, Dylanui – metafora. Savanoriškai pabėgęs iš vidurinės klasės pasaulio, labiau estetas nei aktyvistas Dylanas turėjo daugiau bendra ne su kairiaisiais, o su literatūriniais maištininkais – Blake’u, Whitmanu, Rimbaud, Crane’u, Ginsbergu.

Dabar Dylanas tapo sąmoningai poetiškas kurdamas vaizdingu neobytnikų stiliumi. Nors ir be tradicinių politinių kategorijų, nauja laikysena buvo net pašaipesnė nei senoji. „It’s Alright, Ma (I’m Only Bleeding)“ puolė ir žmogiškuosius dievus, kuriančius viską nuo blyksinčių žaislinių ginklų iki mėsos spalvos jėzulių, šviečiančių tamsoje, ir jų nuolankias aukas, gargaliuojančias žiurkių ratelių chore. „Gates of Eden“, kaip ir „Hard Rain“, leidosi į siurrealistinį pogrindį, grasinantį dvasinėmis bombomis, užspausto instinkto proveržiais: Juodoji madona, čigonų karalienė ant motociklo / ir jos sidabru kaustytas vaiduoklis priverčia klykti žilą flanelinę neūžaugą. Kaip poezija šios dainos pervertintos – „Staugsme“ visa tai išsakyta gerokai stipriau, – be to, jos nemuzikalios, lyg skanduotės, iškalbamos pagal monotonišką gitaros brązgesį. Tačiau nesudėtinga muzika atšviežino, sugyvino bohemiškas klišes.

*

Dylanas ėmėsi ir visai kitokios vizijos. 1964 m. gegužę jis koncertavo Anglijoje, drebinamoje beprecedentės beprotybės, sukeltos bitlų ir rolingstounų. Kitą pavasarį pasirodęs Dylano albumas vadinosi „Viską parsivežti namo“ („Bringing It All Back Home“). „Mr. Tambourine Man“ buvo himnas psichodelinėms kelionėms: pasiimk mane pranykstantį proto dūmų ratiluose / miglotuose laiko griuvėsiuose / (...) pasiimk mane į kelionę stebuklingu svaigulio laivu. Narkotikais besimėgaujanti bohema buvo sužavėta; tai buvo dar vienas žingsnis tolyn nuo rimtuolių.

Tą vasarą Dylanas įrašė „Like a Rolling Stone“:

Jodinėdavai geltonu arkliu su savo diplomatu
Su Siamo kate ant peties
Tikrai nelengva patikėti, kad jo išvis nebuvo
Kai jis pasiėmė iš tavęs viską, ką tik įmanoma pavogti.

Ji pradėjo pirmąjį Dylano roko albumą „Highway 61 Revisited“. Rafinuotesnį, bet ne tokį drąsų kaip „Bringing It All Back Home“. Titulinė daina, aprašanti greitkelį kaip šiukšlyną, šventovę ir mūšio areną, buvo geriausias Dylano komentaras apie Ameriką nuo „Talking World War III Blues“. Sąmojinga ir gąsdinanti „Ballad of a Thin Man“, pajuokianti instinktų užvaldytą racionalistą, buvo atnaujinta „Times They Are a-Changin’“ versija, pritaikyta popkultūros moralei. „Desolation Row“ buvo galutinė Dylano duoklė „Götterdämmerung“ (R. Wagnerio operos „Nibelungų žiedas“ ketvirtosios dalies, –­ vert. past.) stilistikai modernioje literatūroje –­ 11 minučių išsigimėlių cirkas su nevykėliais, kvailiais ir vaiduokliais, klajojančiais seksualinės abstinencijos ir latentinės prievartos bjaurastyje: Einšteinas apsimetęs Robinu Hudu (...) / prieš valandą praėjo su draugu, pavydžiu vienuoliu / atrodė toks tyras ir baikštus, kai numetė cigaretę / ir nuėjo uostydamas nutekamuosius vamzdžius ir deklamuodamas abėcėlę.

„My Back Pages“ sukeltas pasipiktinimas buvo švelnus palyginti su tradicionalistų priešiškumu Dylano rokenrolui. Net bohema vadino jį parsidavėliu ir veidmainiu. 1965 m. liepą Niuporto folko festivalyje jis pasirodė su elektrine gitara ir buvo nušvilptas nuo scenos.

*

Dylano gerbėjams įprasta sakyti, kad jis yra poetas, naudojantis rokenrolą savo menui skleisti: kaip „Village Voice“ rašė Jackas Newfieldas, „Whitmanas, jei būtų gyvas, taip pat grotų elektrine gitara“. Šis klaidingas įsivaizdavimas pasitarnavo tik tuo, kad daugelis intelektualų pradėjo į Dylaną žiūrėti įtariai. Dylanas turi įspūdingą žodinę vaizduotę ir puikų ironijos pojūtį, daugelis jo vaizdinių – ypač naujausiame albume „Blonde on Blonde“ – tikrai įsimintini. Bet poezijai taip pat būtinas taupumas, rišlumas, atranka, o Dylanui būdingi daugiažodžiai posmai, siaubinga gramatika, supainiotos frazės, kvailos metaforos, gėdingos klišės, miglota mintis; vienas geras vaizdinys, jo manymu, nusipelno dar penkių papildomų; be to, jis pernelyg priklausomas nuo rimo. Pagrindinis jo literatūrinis pranašumas – psichologinis subtilumas –­­ artimesnis prozai nei poezijai.

Dylanas ne visada nedisciplinuotas. Bet jo stiprybė yra dainų rašymas ir atlikimas, ne poezija; jo žodžiai labiau dera su muzika ir atlikimu nei tarpusavyje. Žodžiai ar rimai, kurie atrodo nepagrįsti popieriuje, puikiai skamba pagal muziką, o ir nepapras­tai išraiškingas Dylano balsas, nors (ar greičiau kadangi) beveik neturi melodijos, nuskaidrina miglotas eilutes. Jo melodijos ir aranžuotės nėra itin originalios, o pagrindinis instrumentinis talentas – smagi, pakylėjanti lūpinė armonikėlė –­ neprilygsta Sonny Terry meistrystei. Jo, kaip muzikanto, stiprybė yra nesuvokiamas eklektiškumas, suvaldytas talento parinkti tekstui tinkamą muziką. Rezultatas – skambesio ir žodžio vienybė, nepasiekiama jo mėgdžiotojams.

Dylanui sekasi tik tada, kai jis išnaudoja šią vienybę, todėl baltosiomis eilėmis rašytos pastabos albumuose įdomios nebent kaip autobiografija (ar mitologija), o ir „Tarantulas“ toli gražu ne šedevras. Kai Dylanas vadinamas poetu, iš tiesų galvoje turimas vizionierius. O ir pats Dylanas pesimistiškai vertina literatūros ateitį: Titanikas išplaukia švintant / (...) Ezra Poundas ir T. S. Eliotas mušasi kapitono bokštelyje / dainorėliai juokiasi iš jų, o žvejai moja gėlėmis. Žymusis ponas Džounsas (dainos „Ballad of a Thin Man“ personažas, – vert. past.) su rašikliu rankoje, akimis kišenėje ir žemėn įbesta nosimi yra literatūros kūrėjas. Su roko dainomis albume „Bringing It All Back Home“ Dylanas pradėjo kurti alternatyvą poezijai.

1966 m. pavasarį jis įrašė dvigubą, tematiškai vientisą albumą „Blonde on Blonde“. Jame tyrinėjamas pogrindžio pasaulis, egzotiška erdvė su aksominėmis durimis ir skorpionais, atsainiu seksu (Mačiau, kaip mylėjotės / pamiršot uždaryti garažo duris), keistomis madomis (ji siūbuoja tau ant galvos visai kaip čiužinys ant vyno butelio / šita tavo naujutėlė leopardo odos skrybėlaitė), stebuklingais gėrimais (mano protas susigniaužė / žmonės tapo šlykštesni, netekau laiko pojūčio) ir neurotiškomis moterimis (ji tokia kaip visos / su savo chaosu, savo amfetaminu ir savo perlais).

Dylanas nebepamokslavo: jis buvo nebe maištininkas, o seismografas, su pašaipiu skaidrumu registruojantis savo emocijas – susižavėjimą, pasimetimą, gailestį, susierzinimą, užsidegimą, sielvartą.

*

Dylano maištingumas sukūrė žodžio, skambesio ir vaizdinio meną, traukiantį literatūrai abejingą masinę auditoriją. Galima tik viltis, kad jis sugebės išsilaikyti su ja nesusiliejęs. Jei tarpas tarp literatūros ir popkultūros dar praplatės, mums tikrai reikės tokių menininkų kaip Bobas Dylanas, kurie pajėgia su jomis abiem susidoroti.

 

Parengė Emilija Visockaitė

„Commentary“, 1967-11-01