Italų kraštutinės dešinės politikams toliau mosuojant tariamos migrantų invazijos baubu ir vyriausybei pykstantis su ES dėl pabėgėlių kvotų, Venecijos gyventojai paskelbė karą kitokiai daug realesnei „invazijai“ – turistams. Įvairios venecijiečių asociacijos ir draugijos jau daug metų susivienijusios bando spausti miesto ir regiono tarybas dėl žalingo masinio turizmo poveikio aplinkai ir socialiniam miesto audiniui. Neseniai nuvilnijo ypač stipri protestų banga, susiejusi skirtingo amžiaus ir profesijų miestelėnus, pavargusius nuo nesibaigiančio turistų srauto. Venecijos gyventojai, kurių kasmet mažėja dėl drastiškai išaugusių būsto ir pragyvenimo kainų, užtvindė gatves su vėliavomis ir plakatais reikalaudami „leisti gyventojams sugrįžti namo“. Nuskambėjo net grasinimai išstoti iš UNESCO Pasaulio paveldo sąrašo, įvardijant Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizaciją kaip vieną iš kaltininkių.

Venecijos išstojimo iš paveldo sąrašo atvejis nebūtų beprecedentis. „Vokietijos Florencija“ vadinamas Drezdenas taip pat neteko UNESCO pasaulio paveldo titulo, tiesa, kaip bausmės už tai, kad savavališkai (gyventojų pageidavimu, išsakytu per referendumą) virš Elbės upės nutiesė akį (ir ausį) rėžiantį gelžbetonio tiltą, Waldschlösschenbrücke, neva sudrumstusį romantinę miesto aurą.

Kodėl ir ar pagrįstai venecijiečiai rūstauja ant UNESCO ir turistų?

Protestuojantys miestiečiai piktinasi, kad pastaraisiais metais vietinė politika sudarė stulbinamai palankias sąlygas viešbučių ir įvairaus plauko B&B verslui, uzurpavusiam nemenką dalį miesto gyventojų sąskaita. Išties vis daugiau venecijiečių priversti atsisakyti gyvenimo gimtajame mieste, persikelti į ekonomiškesnius periferinius rajonus sausumoje ir virsti pendolari – nuolat važinėjančiais darbininkais (moksleiviais, studentais ir t. t.). Jei Italijos viešojo transporto infrastruktūra pasižymėtų pažangumu, būtų dar pusė bėdos. Deja, italų kasdienybė – sausakimši, vėluojantys ar apskritai nepasirodantys traukiniai. Anot protestą rengusių asociacijų, šiandienos Venecija galutinai baigia pakeisti savo demografinį veidą. Net ir labiau izoliuotoms Murano bei Džudekos saloms, kurioms lig šiol pavyko atsilaikyti prieš didžiųjų viešbučių ir ekskliuzyvinių restoranų tinklus, iškilo rimta grėsmė netekti gyventojų. Tačiau kai miestą kasmet užplūsta 20 mln. lankytojų (iki 300 tūkst. švenčių dienomis, palyginus su 56 tūkst. vietinių gyventojų), atnešančių milijoninį pelną, akivaizdu, kuria linkme persiorientuoja valdančiųjų prioritetai ir strateginė miesto „vizija“.

Masinis turizmas, žinoma, nėra vien gyvenamojo būsto problema, jis tiesiogiai veikia ir vietinį smulkųjį verslą, tradicinius amatus, socialinių junginių formas, pačią kultūrinio gyvenimo sampratą. Venecijiečiams kelia rimtą rūpestį tai, kad mieste vis labiau įsitvirtina turistinė monokultūra: suvenyrais ir vienadieniais gaminiais nukrautos vitrinos ir fast food kavinės baigia pasiglemžti istorinių dirbtuvių, krautuvėlių ir knygynų erdves – realaus bendravimo ir gyvenimo erdves, autentiškas kasdienybės oazes. Retą greito vartojimo turistą domina užsukti į vietinę medaus ar mėsos parduotuvėlę, kreiptis į batsiuvį ar spaustuvininką. Tą patį būtų galima pasakyti apie Venecijos kultūros industriją (įvairias bienales ir festivalius), skirtą pirmiausia rinktinei publikai ir pasiturintiems miesto svečiams. Taip jau yra, kad nemenki lankytojų srautai transformuoja, o dažnai deformuoja lankomų vietovių veidą pritaikydami jį saviems poreikiams.

Vis dėlto paskutinis lašas, perpildęs miestelėnų kantrybės taurę, – miesto tarybos leidimas kruiziniams laivams įplaukti į Didįjį kanalą ir praplaukti priešais Dožų rūmus Šv. Morkaus aikštėje. Net unikali venecijietiška architektūra ir į dangų šaunančios Bizantijos laikus menančios bažnyčios „nublanksta“ prieš šiuos monstriškus „kurortus“, kartais siekiančius 60 m aukštį. Ir čia tik estetinė problemos pusė. Kruiziniai laivai ne vien darko urbanistinį lagūnos kraštovaizdį, bet ir išmeta į aplinką tonas kenksmingų teršalų, nusėdančių ant istorinių pastatų ir praeivių plaučių. Šie plaukiojantys daugiaaukščiai taip pat kelia grėsmę pastatų stabilumui, išjudina nemenkas bangas ir kilsteli vandens lygį mažutėje lagūnoje, o tai grimztančiai Venecijai nėra antrinės reikšmės klausimas.

Reikėtų paminėti dar vieną niuansą, susijusį su kruiziniais laivais: egzistuoja nerašyta italų jūrininkų tradicija –­ „nusilenkimas“ (it. inchino), kai itin arti pra­plaukiama pamojuoti pro reikšmingesnius objektus – tai masinio turizmo eroje virto puikia pramoga laivo keleiviams. Italų atmintyje vis dar gyvas „Costa Concordia“ laivo, 2012 m. užplaukusio ant uolų prie Džiljo salos Toskanoje ir pareikalavusio nemažai aukų, vaizdas, tad venecijiečių būgštavimai dėl panašių „nusilenkimų“ pasekmių nėra iš piršto laužti.

Bet grįžkime apie UNESCO, kuo ją kaltina venecijiečiai? Šiaurės Italijos miestui nuo seno prilipusi nelemta „įsimylėjėlių miesto“ etiketė, pavertusi Veneciją muziejumi po atviru dangumi, kur viskas tobula, romantiška ir nugludinta. Multietninė miesto dvasia baigia išblėsti. Vien atokiau nuo Šv. Morkaus aikštės įsikūręs žydų getas tebeliudija apie daugiakultūrę miesto praeitį. Jokio daugiasluoksniškumo, jokio gaivališko chaoso. Vienintelis šurmulys – besigrūdančių žmonių minios, kurias pastaruoju metu tenka reguliuoti kelių eismo policijai. Miestiečių komitetai kaltina UNESCO neįvykdžius savo užduoties sergėti pusiausvyrą tarp lankytojų bei miestiečių poreikių ir pavėluotai susirūpinus Venecijos ištuštėjimo problema. Per liepos 2 d. vykusią demonstraciją netgi pareikalauta, kad UNESCO apleistų savo būstinę Venecijoje, „išlaikomą iš gyventojų kišenės“, ir perleistų ją baigiantiems išnykti vietiniams.

Italų filosofas ir rašytojas Markas D’Eramo knygoje „Pasaulio asmenukės: turistinio amžiaus tyrimai“ tiesiai šviesiai duria pirštu į piktžaizdę: „UNESCO prisilietimas yra mirtinas: vos tik ji prilipdo savo etiketę, miestas miršta, jis paverčiamas iškamša. Ši tikrų tikriausia miestažudystė nėra tyčinė, atvirkščiai, ją lydi patys geriausi ketinimai siekiant išsaugoti „paveldą“. Tačiau išsaugoti šiuo atveju reiškia balzamuoti arba užšaldyti, apsaugoti miestą nuo galimo susidėvėjimo ir autentiškų laiko randų.“ Anot M. D’Eramo, Pasaulio paveldo statusas yra tolygus mirties bučiniui. „UNESCO būtų pakraupusi nuo XV a. ir XVI a. Romos, kur vyravo tikras senovės, manierizmo ir baroko pot-pourri. Laimei, Paryžiaus Le Marais kvartalas nebuvo paskelbtas Pasaulio paveldu, antraip galėtume tik pasvajoti apie Georges’o Pompidou centrą“.¹

Į venecijiečių mestus kaltinimus bando atsakyti Italijos nacionalinės UNESCO komisijos sekretorius Enrico Vicenti. Jo teigimu, masinio turizmo srautų prob­lema egzistuoja ir išties reikia įvairesnių maršrutų. Turistai paprastai renkasi tuos pačius, įprastus kelionių giduose ar agentūrose nurodomus objektus ir per kelias atostogų dienas stengiasi apžioti kuo daugiau. Italijos atveju beveik visada keliaujama, ar, tiksliau, lakstoma it išdegus akis po Romą, Florenciją ir Veneciją. Kitas skaudulys – senamiesčiai, kurie, taikydamiesi prie masinio vartotojo, po truputį baigia suvienodėti. Noras išsaugoti vietovės unikalumą dažnai atveda prie tapatybės sunaikinimo, teigia M. D’Eramo – urbanistinio dekoro retorika paverčia senamiesčius teminiais atrakcionų parkais, todėl vietiniams praktiškai tampa neįmanoma juose gyventi.
Vis dėlto keliauti necesse est dar niekada nebuvo taip būtina kaip šiandien, teigia italų rašytojas ir keliaujantis žurnalistas Paolo Rumizas. Tiesa, kad „išnyko vietovių šnaresys ir kvapai. Jose gyvenę dievai nuėjo pogrindin. Kur iškeliavo Prahos, Sarajevo ar Atėnų dvasia? Kur dingo senoji Prancūzija? Na, taip, žinoma, oro uostai pilnut pilnutėliai. Gigantiški vandenynų laineriai skrodžia bangas. Galima judėti iš vieno taško į kitą daug paprasčiau nei prieš 15 metų. Bet ir tai tėra Didžiojo Maišytuvo apžavai. Kelionė, kaip iniciacinė ir individuali patirtis, sena kaip Odisėja, atrodo amžiams prarasta.“ Tačiau P. Rumizas ragina nenuleisti rankų ir priešintis vartotojiškai kelionės idėjai: „Atsiimkime mūsų mažąsias tėvynes, tas, kurias apleidome dėl low cost skrydžių, suvokdami, jog klajojimas mus supančiame apnuodytame ore nebėra ištrūkimas, o veikiau priešingai. Kelionė ne kaip atitrūkimas nuo pasaulio, o veikiau būdas į jį sugrįžti ir atgaivinti ryšius tarp žmonių. Partizaninio karo veiksmas, nukreiptas prieš sistemą, sukurtą mus atskirti, o ne suvienyti, kur santykiai taip smarkiai pagreitėjo ir sterilizavosi, jog privedė prie nuolatinių nesusipratimo audrų ir padarė erdvę neįmanomą gyventi bet kokiam multietniniam junginiui.“²

 

¹ Marco D’Eramo. „Il selfie del mondo: indagine sull’età del turismo“. – „Feltrinelli“, 2017.

² Paolo Rumiz. „Istruzioni per un viaggio perduto“ („Instrukcijos prarastai kelionei“), Repubblica, 2016 m. rugpjūčio 8 d.