Haliucinuojančią Tove Ditlevsen romano „Veidai“ veikėją mylimųjų ir priešų balsai pasiekia kanalizacijos vamzdžiais. Iš pradžių kalbėjęsi apie ją, ilgainiui jie pradeda kalbėtis su ja. 

Nuo tada, kai persikraustėme į Senamiestį, balsai mane dažniausiai pasiekia vakariniame virtuvės kampe, tik dar neišsiaiškinau – radiatoriais, per orlaidę ar iš šaldytuvo. Statyčiau už šaldytuvą. Nesvarbu, ar grožiuosi už lango pražydusia slyva, ar laistau vystantį palangės baziliką, – virtuvės kampas man transliuoja lyg mišias, lyg neonacių mitingą. Formatas maždaug aiškus: vienam angažuotam balsui atitaria įsiaudrinusi minia. Abr-abr-abr-abr! Ūūūūūū!!! Nepasakyčiau, kad tai keltų nerimą, – regis, tie balsai nekalba nei man, nei su manimi, nei apie mane. Kol kas.

Viena iš priežasčių palikti Antakalnį taip pat buvo balsai. Dirbdama savo kambaryje turėdavau kas valandą keltis ir uždaryti langą, saugodamasi staiga pratrūkstančios aukštų, emocingų balsų kakofonijos. Mūsų namas buvo sujungtas su privačia mokykla – ramus uždaras kiemas per porą metų tapo pasakų parku su tėvelių sukonstruotomis sūpynėmis, karstynėmis ir batutais. Kai persinešdavau kompiuterį į virtuvę priešingoje buto pusėje, vaikų spiegimas, sūpynių yyyyyy ir batutų bumpt bumpt bumpt nuslopdavo, užtat išryškėdavo kiti balsai: ukrainiečių statybininkų susišūkavimai renovuojant gretimą namą; kranų ir buldozerių grrrrrr, žžžžž ir pyyyp-pyyyp-pyyyp; tukt-klankt, tukt-klankt automobiliams pervažiuojant atšokusį kanalizacijos dangtį. Nuo ryto iki vakaro butas tapdavo garso perjungimo pultu: uždarius vieną kanalą, atsiverdavo kitas. Tik naktį galėdavau plačiai atidaryti langus ir susikaupti rašymui.

 

Emilijos Ferdmanaitės nuotr.

 

Neseniai parodoje „Aš esu vilnietis“ užkliuvau už Andriaus Mamontovo minties: tikras vilnietis esą niekada nesikraustys į Senamiestį, bet rinksis gyventi miesto pakraštyje, arčiau gamtos. Kaip buvusi antakalnietė galiu paantrinti, kad pavasarį paryčiais iš Sapieginės suskrendantis paukščių choras išties leidžia pamiršti, jog gyveni mieste ir – po pirmų dviejų euforijos savaičių – ima kelti šiokį tokį apmaudą, nes nuėjai miegoti antrą nakties, tad keltis penktą ryto tau visai nebūtina. Senamiestyje paukščių giesmės, tiesa, taip pat girdėti. Būna, užsikariu į Kartuvių kalną jų paklausyti (ir su mobiliąja programėle paspėlioti – strazdas tatai ar lakštingala, tokios štai mano ornitologinės žinios). Būna, paukščiais prabyla ir mano slyva – ček ček ček čyr čyr, bet iš gatvės dažniausiai girdžiu tolimą, prislopintą eismo šrrrrrrr. Ką jau kalbėti apie pavienius brum-brum-brrrrrr savaitgalio vakarais ir penktadieninį hare hare, krišna krišna.

Į Antakalnį pabėgome iš Naujamiesčio, kur balsai buvo dar šaižesni, dar atkakliau reikalaujantys dėmesio. Po butu griovė vidinę sieną – mūro vibracijos dun, dun, dun dundėdavo per visą kūną. Apačioje asfaltavo gatvę – dunkst, pyyyp-pyyyp-pyyyp, ppšššššttt. Šalia namo kilo daugiabučiai – kranų žžžžž, metalo klankt-klankt, grąžtų grrrrr-grrrrr-grrrrr. Namas atrodė ne gyvenamas, o operuojamas. Viską skaudėjo. Naktimis Naujamiesčio balsai tapdavo dar keistesni: kelis kartus pabudau nuo žemo, lėtai artėjančio gausmo ir visą kambarį nušviečiančių oranžinių žiburių. Pirmą sykį, dar pusiau miegodama, pamaniau, kad šalia namo leidžiasi karinis sraigtasparnis. Arba policijos automobiliai užspeitė teroristą. Arba atėjo Godzila. Garsas neturėjo kūno, todėl mano sąmonė paskubomis jį įkūnijo čia į vieną, čia į kitą košmarišką figūrą. Vėliau paaiškėjo, kad tai naktinis šiukšliavežis: komunalinis monstras, kelioms minutėms įtraukiantis kiemą, langus, sienas ir mano kūną į savo maršrutą.

Taip veikia akusmatiškumas: senovės graikų akousma reiškia „tai, kas girdima“, o pitagorininkai akousmatikoi buvo „klausytojai“, mokytojo balso klausęsi iš už širmos, nematydami kalbančiojo. Toks garsas pasirodo anksčiau, nei atpažįstame jo šaltinį, o sąmonė per tą laiką spėja susikurti pabaisą. Viešumoje neaiškus garsas dažniau praslysta kaip fonas, o namuose, ir dar naktį, iškart suardo saugumo iliuziją. Kasdienybėje tarytum atsiranda įtrūkis: bekūnis garsas pereina kiaurai sienas, lubas, langus ir apsigyvena tavo galvoje. Kaip tie T. Ditlevsen veikėjos girdimi balsai, nerimastingos sąmonės sudurstyti iš vamzdžių karkimo ir ventiliacijos gurgimo. Pasirodo, namai nėra tvirtovė. Porėti ir pralaidūs, jie nuolat galynėjasi su išorybe, o kartu – ir su tais, kurie mėgina juose įsikurti.

Emanuele Coccios knygoje „Namų filosofija. Namystės erdvė ir laimė“ namai nėra šiaip gyvenamasis būstas. Tai psichinis artefaktas, tapatybės išskleisties vieta, padedanti mums būti pasaulyje: erdvė, kurioje daiktai, kūnai, prisiminimai, įpročiai ir kasdieniai ritualai pamažu susipina į tai, ką vadiname namyste. Vis dėlto mane domina ne namystės žadama laimė, bet jos akustinis šešėlis; vaiduokliškas namų garsovaizdis – būdas, kuriuo namai derasi su manimi dėl ribų. Jei namai yra vieta, kurioje bandome prisijaukinti pasaulį, vadinasi, kažkas tam jaukinimui vis priešinasi: garsai, kurie neįsirašo į įprastą tvarką, šmėklos, kurios gyvena kartu su mumis.

E. Coccia rašo apie buvusius gyventojus, kurių pėdsakai įsispaudžia namų erdvėje: daiktų išsidėstyme, paviršių nusidėvėjime. Gyventojai keičiasi, o pėdsakai gula vieni ant kitų istorijos sluoksniais. Norisi pridurti: atsikraustydami į naujus namus paveldime ir jų akustinį žodyną. Savitą vamzdynų šnektą, grindlenčių girgždesio ritmą, laiptinės aidą. Mišias iš šaldytuvo. Įsikurti naujuose namuose reiškia ne tik susidėti knygas, pasikabinti užuolaidas ir įsidėmėti, kuris elektros lizdas neveikia. Dar reikia išmokti atskirti, kurie garsai normalūs, o kurių čia neturėtų būti: kuris tarkštelėjimas priklauso radiatoriui, kuris – lietvamzdžiui, kuris – kaimynams, kuris – nerimui. Kol šito nežinai, atrodo, kad namai tikrina tave ne mažiau nei tu juos.

Namai netampa namais tada, kai juose pagaliau nieko nesigirdi. Namystė yra ne tyla, o lėtas dirginančių garsų virtimas pažįstamu akustiniu fonu. Teisybė, ne visi garsai leidžiasi prijaukinami. Senosios namų šmėklos gurgia, treška ir girgžda, naujesnės kalba trumpomis komandomis. Pypt. Uždaryk. Pypt-pypt. Baigta. Pypt-pypt-pypt. Klaida. Buitinės technikos tonas visada šiek tiek nepatenkintas, visada laukiantis, kad žmogus atsikeltų ir ką nors padarytų. Modernistinėje vaizduotėje namai buvo mašina gyventi – racionali, funkcionali, žmogui tarnaujanti erdvė. Šiandien ta mašina ne tik tarnauja – ji reikalauja budrumo ir skiria nesibaigiančias užduotis. Kai atsikraustėme, pirmąją savaitę, dar nepažindama naujųjų prietaisų balsų, kuriam nors supypsėjus vaikščiodavau po namus ir meiliai murmėdavau: na, kuris gi čia mane kalbinate? Strazdo nuo lakštingalos vis dar neskiriu, bet jau skiriu skalbyklę nuo indaplovės ir netgi atpažįstu lakonišką orkaitės pranešimą, kad temperatūra pagaliau tinkama lašišos kepsniui.

Salomé Voegelin knygoje „Sonic Possible Worlds“ („Garsiniai galimi pasauliai“) filosofinė galimų pasaulių teorija permąstoma iš akustinės perspektyvos. Fenomenologinį klausimą, kaip pasaulis pasirodo subjekto sąmonei, S. Voegelin perkelia į klausymosi lauką. Pasak jos, garsas yra ne daiktavardis (taigi, ne objektas), o veiksmažodis – jis ne tiek „yra“, kiek vyksta. Garsas steigia dabartį iš praeities atsiminimų ir ateities nuojautos, tačiau pats visada yra dabar. Todėl klausymasis tampa ne pasyviu garso priėmimu, o būdu dalyvauti pasaulio – pasaulių – steigtyje. S. Voegelin galimi pasauliai nėra fikcinės alternatyvos tikrovei; tai klausantis atsiveriančios tikrovės galimybės, kuriose pasaulis pasirodo ne kaip baigtinių objektų visuma, o kaip kintantis santykių, įtampų ir nuojautų laukas. Garsas ne tiek atspindi pasaulį, kiek leidžia jam rastis kitaip – kaip dar neapibrėžtam, bet jau patiriamam. Taip iš žemo gausmo ir oranžinių žiburių gimsta sraigtasparnis, policijos reidas, Godzila, ir tik paskui, praskleidus užuolaidą, – šiukšliavežis.

E. Voegelin turbūt nesiveržtų demaskuoti mano šaldytuvo. Juk įdomiau, kai jo viduje vienu metu vyksta ir mišios, ir koncertas, ir mitingas, ir, galimas daiktas, šaldymas. Kol garsas nepririštas prie šaltinio, namai trumpam perauga patys save: virtuvės kampas tampa katedra ir miesto aikšte; vonios kambarys – automobilių plovykla; laiptinė – policijos nuovada, konteineriniu laineriu ir požemine perėja. Nuo šaltinio atskirtas garsas atveria galimybių lauką: atideda atsakymą ir leidžia erdvei daugintis. Garsas veikia ir kaip figūratyvinimo pradžia: neatpažintas ūžesys ar tiksėjimas nesuardo patyrimo tolydumo, tik leidžia jam įgyti skirtingus pavidalus, čia pat užsipildančius reikšmėmis. Taip namų garsai kartkartėmis atsiveda ir įsivaizduojamus veikėjus – tuos, kurie bruzda, kruta, naktimis turškiasi vonioje, stumdo fortepijoną, tačiau su kuriais taip niekada ir nesusiduri. 

Ne taip jau toli nuo T. Ditlevsen kanalizacijos balsų, ar ne? Reikalas toks: paprastai apie pusiaunaktį, kai jau taisausi dėti bluostą, iš viršaus pasigirsta juokas, trepsėjimas, durų varstymas. Tik va, mano butas – viršutinis, aukščiau tik stogas ir debesys. Kartais eidama gatve vis dėlto užmetu akį – o gal ką pražiūrėjau, gal ten gerai užslėptas Karlsono namukas? Bet tokių dalykų geriau pernelyg kruopščiai netikrinti. Patikrinimas dažnai nuvilia: sraigtasparnis susitraukia iki šiukšliavežio, o iš slapto penthauzo telieka šachtose ir perdangose klajojantys aidai. 

Man regis, namai, kaip ir juose gyvenantys žmonės, turi teisę į paslankias ribas: būti ne iki galo aiškūs, ne iki galo sutapti su savo fasadu, planu ar paskirtimi. Namų garsovaizdį sudaro visi šie smulkūs ribų pažeidimai: į sapną prasismelkiančios paukščių giesmės, žmonių judėjimo trajektorijas perbraižančios buitinių prietaisų komandos, iš virtuvės kampo transliuojamos mišios. Šaldytuvas, galiu patvirtinti, šaldo puikiai, o su balsais jau susigyvenau. Gal kada ir vargonus išgirsiu. Kodėl gi ne? Antakalnis arčiau gamtos, užtat Senamiestis turi humoro jausmą.