Paskutinis vasaros savaitgalis Vilniuje buvo proga atsikratyti energijos, jei tokios dar buvo likę po festivalių įvairiose šalies (ir kitų šalių) vietose. Sostinė siūlė festivalį be palapinės, automobilio, ir uodų – kartu su kasmetėmis „Sostinės dienomis“ pirmąkart įvyko „Vilnius Music Week“, tarptautinis muzikos festivalis mieste. Tiesa, automobilis vis dėlto būtų pravertęs, nes ketvirtadienį, pagailėję litų taksi, su kolega valandą kulniavome pėstute iš Naujamiesčio į Antakalnį. Šeštadienį, gerokai atvėsus ir lyjant, merginų kompanija gerą valandą bastėsi po centrą ieškodama, kur prisėsti, o paskui nei 3, nei 5 val. ryto negalėjo išsikviesti taksi, nes „centriuke nebebuvo mašinyčių“. Bet anokios čia bėdos, tai labiau iliustruoja, kiek žmonių šeštadienio naktį buvo mieste.
„Muzikos savaitė“, trukusi keturias dienas, skilo į švietėjiškąją – du pusdienius kino teatre „Pasaka“ vykusią muzikos industrijai skirtą konferenciją, ir pramoginę – koncertus. Konferenciją atidarė festivalio koordinatorius L. Lučiūnas, paskelbęs: „Please support Lithuanian music“ (visa konferencija vyko anglų kalba), ir A. Kaušpėdas, kalbėjęs, žinoma, apie „Antį“ (angliškai išverstą kaip „The Duck“) ir kaip jie iš pradžių neplanavo griauti Sovietų Sąjungos. Buvo parodyta G. Žickytės filmo „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ ištrauka, graudinusi Baltijos kelio ir mėtomų gėlių vaizdais. A. Kaušpėdas klausė, ar rokas gali egzistuoti tik esant socialinėms problemoms, ar jis nėra nuodėmingas, kai tampa populiarus. Anot jo, ir rokas, ir džiazas Lietuvoje miršta, – turbūt nuo to mus išgelbėti turėtų prieš kelerius metus atsikūrusi „Antis“. Man liko neaišku, kuo Roko maršai, Sąjūdis ir „Antis“ susiję su progresyviu, tarptautiniu renginiu, skirtu muzikos industrijai. A. Kaušpėdo koncertuose nemačiau, o gaila, nes jo konstatuotą „muzikos mirtį“ jie akivaizdžiai paneigė.
Visi kiti, išskyrus vieną, mano klausyti pranešimai buvo labai vakarietiški, ypač britiški, ir mažai pritaikomi Lietuvoje. Tą vieną, pavadintą „Kūrybinio proceso stimuliacija“, pristatė Olegas Nesterovas iš Maskvos – ilgaamžės grupės „Megapolis“ lyderis, neseniai išleidęs romaną apie muziką nacių Vokietijoje. Pranešėjas iš karto pripažino, kad muzikos versle, kur nematerialybę reikia versti materialybe, daugelis yra „truputėlį ezoterikai“, ir jo kalbėjimas tai tik patvirtino. Kiekvienas savyje girdi muziką, bet tik talentingi moka ją išreikšti. Muzika į kūrėjo širdį ateina iš aukščiau, susiranda jį, tai troškimas, su kuriuo nepasigalinėsi, stiprus kaip meilė. „Stimulate, not simulate.“ Perdėtai dvasingos paskaitos iki galo neišklausiau.
Kitoje salėje kalbėjo daug konkretesnis vaikinas Johnas Broganas, Didžiosios Britanijos radijo stotims atrenkantis dainas (radio plugger). Anot jo, dauguma muzikantų, klausydamiesi radijo, galvoja viena: „Mano muzika daug geresnė už visą tą šlamštą.“ Bet ypač svarbu savo muziką išgirsti iš šalies, ją analizuoti ir nuspręsti, kokiai radijo stočiai, laidai, auditorijai ji tiktų, ir tada pradėti „radijo kampaniją“. Muzikantams J. Broganas visada rekomenduoja sukurti „radio edit“ –­ 3–3,5 minutės dainą, kurioje nebūtų instrumentinių „pragrojimų“, bet užtat ne kartą būtų kartojamas priedainis, suintriguojančios pasyvius klausytojus. Dainą, skirtą radijui, reikia suvokti kaip reklamą. Patekti į komercinį radiją su nekomerciniu kūriniu gali pasirūpinęs jo remiksu. Bet pirmiausia turi generuoti savo gerbėjų ratą (fanbase), nes jei žmonės nesusirenka į tavo koncertą – nieko nebus. Tavęs gali negroti radijas, bet tu vis tiek gali turėti minią ištikimų klausytojų, kurie nupirks tavo albumą ar marškinėlius. Na, lietuviai tai tikrai žino.
J. Broganas labai domėjosi Lietuvos radijo ir koncertų situacija, tačiau, kaip ir kitiems britams, ją suvokti buvo nelengva. Sally Gross, sėkmingos prancūzų grupės „Gotan Project“ vadybininkė, dėstanti muzikos vadybą, gana abstrakčiai svarstė apie tarptautinės vadybos pokyčius ir kaip šalyje sukurti muzikos rinką. Iš šio pranešimo užsirašiau tris paskiras frazes: jei nori susirasti gerą vadybininką, žiūrėk, kas dirba su tau imponuojančiais muzikantais; „it’s not a dream, wake up, it’s a job“; pinigai nieko nesukuria, jie gali tik paskatinti tai, kas jau auga. Paklausta apie tai, kaip britai mato Lietuvą ir ką galėtų mums patarti, neatsakė visiškai nieko, ir tai ne jos, o ją pakvietusių organizatorių problema.
Utopines temas papildė diskusija apie muzikos žurnalistikos ateitį. Čia diskutavo du britai, dirbantys muzikos apžvalgininkais „Clash“, „The Guardian“, „The Independent“ ir panašioje spaudoje, R. Zilnys iš „Lietryčio“ ir baltarusis, vadovaujantis muzikos tinklalapiui. Sužinojome, kad 2012-aisiais muzikos žurnalų NME ir Q pardavimai sumažėjo 20 proc., stabiliai laikosi tik MOJO, kuris sugebėjo tiksliai nusistatyti savo – vyresnę ir mokesnę – auditoriją. Radijo laidų vedėjai ir muzikos kritikai tapo bevardžiai, nes dabar kiekvienas savo nuomonę gali susiformuoti daug greičiau nei perskaityti kito straipsnį – informacija sklinda interneto nuorodomis. Tad britų muzikos spaudos ateitis nekokia; tuo metu skaidrėse (kituose pranešimuose jų pritrūko, juolab kad sėdėjome nuolatinėje prieblandoje, lyg ruoštumėmės žiūrėti filmą) blykčiojo storų žurnalų viršeliai su žymiausiais pasaulio muzikantais... Lietuviai linksėjo – muzikos žurnalų pas mus niekada ir nebuvo. Baltarusis žodį pasakyti drįso vos kartą, nors jo patirtis Lietuvai būtų nepalyginamai aktualesnė, galbūt pasirodytų, kad yra ir už mus biednesnių.
Galiausiai žurnalo „Vice“ vadovai Glebas Lisičkinas ir Hardie Duncanas svarstė, kaip hipsteriai pakeitė pasaulį. Čia nuskambėjo lietuviams neįprasta mintis, kad hipsteriai yra naujieji pankai. Muzikos žurnalistas G. Lisičkinas paaiškino, kad JAV hipsteriai perka pigius drabužius ir pigų alų, o štai Rusijoje viskas atvirkščiai – jie net vadinami vipsteriais. Buvo pristatytas tinklalapis www.noisey.com, kur skelbiami trumpi filmukai, supažindinantys su talentingais muzikantais – tai funkcija, kurios jau daugelį metų neatlieka MTV. Taip pat pasidžiaugta visuotine menine demokratija, nes dabar vis daugiau žmonių vertinami dėl to, ką sukuria.
Pagrindinė konferencinės dalies žvaigždė buvo Peteris Jenneris, dirbęs „Pink Floyd“, „The Clash“, „T. Rex“, Billy’o Braggo vadybininku. Jis teigė, kad anglų kalba dainoms nebūtina, svarbiausia originalumas. Kadangi tuo pat metu vyko diskusija apie muzikos žurnalistiką, čia tik užmečiau akį ir nespėjau suprasti, kodėl P. Jenneris šneka būtent tokia tema. Be to, skatinimas dainuoti savo kalba skambėjo neįtikinamai iš anglakalbio lūpų. Geresnis pateiktas pavyzdys buvo A. Orlova – jos muzika jam labai patinkanti, nors neturįs supratimo, apie ką dainuojama.
Taip pat buvo šnekama apie grupės „Brainstorm“ sėkmę, muzikos leidybą, teisinius santykius, piratavimą ir autorių teises bei nepriklausomos įrašų kompanijos kūrimą. Žinoma, sunku atsispirti pagundai pasikviesti įtakingą užsienio žvaigždę, bet Lietuvos muzikos rinka egzistuoja tokioje nesaties stadijoje, kad naudingesnė būtų kaimynų patirtis, o ir jų klausytis mažiau skausminga. Beje, konferencija džiugino nemokamu „Kalnapiliu“, tačiau jį gurkšnojo beveik vien klausytojai su kvietimais ir akreditacijomis, nes pirkusiųjų bilietus, rodos, tebuvo vienas kitas. Galbūt vietoj alaus vertėjo sumažinti bilietų kainą. Šiaip ar taip, diskusijos vyko, nors dažniausiai pranešėjams buvo bandoma paaiškinti, kaip yra „čia, pas mus“.
Užtat tuos keturis vakarus Vilniuje tik paskutinis bambeklis nebūtų radęs kur pasiklausyti geros muzikos. Pasiteisinimas „nežinau nei vieno pavadinimo“ šiais laikais nėra rimtas. Jei nesate nuolatinis roko koncertų lankytojas, tai buvo puiki proga apsišviesti, kad paskui banaliai nedejuotumėte, jog Lietuvoje nėra geros muzikos. Gedimino prospekto scenose ir keliuose klubuose grojo eksperimentinio ir tradicinio roko, elektronikos ir gotikos, džiazo ir folko, desert boogie, indie pump ir happy hardcore grupės. Gal kam ir netikėta, bet absoliuti dauguma jų – įdomios, profesionalios ir gėdos nedaro. Ir nesvarbu, kad „Pink Floyd“ vadybininkui „Freaks on Floor“ skamba nuobodžiai, – Lietuvoje mes neturime „tūkstančių taip pat grojančių grupių“.
Turėjusieji jėgų klaidžioti po miestą daugiausiai šnekėjo apie lietuvių „ReedNoBrass“, estų „Elephants from Neptune“ ir naujųjų vakarietiškųjų latvių žvaigždžių „Instrumenti“ pasirodymus. „Lofte“ festivalį atidarė Nicolas Jaaras – 1990 m. gimęs, iš Čilės kilęs JAV elektronikos muzikantas, pernai išleidęs debiutinį albumą. Dėl jo žmonės už bilietą mokėjo daugiau nei po šimtą litų, o klubas buvo specialiai praplėstas ir sutalpino rekordinę 1300 žmonių masę. Mano ausiai kiek įdomiau skambėjo atlikėjui pritarę saksofonininkas ir gitaristas bei jį „apšildęs“, nors ir daugelį kartų girdėtas, lietuvis Goldenas Parazythas. Tačiau aptvertoje sausakimšoje rūkykloje (smagiausioje „Lofto“ vietoje) sutiktas Markas Palubenka (priklausau jo ištikimiausiam fanbase) sakė N. Jaaro albumo klausęsis įrašinėdamas savąjį (greta Marvino Gaye‘aus ir „Massive Attack“). Dėl to ir aš dabar rašydama jų klausausi – Palubenkos ir Jaaro. Švietimas pavyko.
Kitą vakarą, 22 val., „Loftas“ dar buvo tuštutėlis, lietuvių grupių desantas –­ „Without Letters“, „Rasabasa“ ir „Fusedmarc“ – vėlavo bene pusantros valandos, o kada pasirodė latviai „Instrumenti“, jau net nebežinau. Tačiau vieni buvo geresni už kitus. „Loftui“ priekaištauk nepriekaištavęs (nepatogi vieta, brangu, nėra kuo kvėpuoti), bet dabar tai karščiausia muzikinė vieta Vilniuje, ir niekur nesidėsi.
„Vilnius Music Week“ rėmėsi Kanados, Talino ir kitų šalių tokių „savaičių“ organizavimo patirtimi. Tai viena iš muzikos asociacijos M.A.M.A. projekto dalių. L. Lučiūnas kėlė tikslą Vilnių paversti Rytų ir Vakarų muzikinės komunikacijos vieta, asociacijos pirmininkas M. Tyla – paversti muziką ūkio šaka, kuri duotų Lietuvai pelno. Anot jo, „Loftas“ yra pavyzdinė vieta, nes „nebijo komercinio požiūrio“. Tarp kultūros ir meno žmonių, ypač vyresnių, vis dar yra gero tono ženklas baisėtis žodžiais „vadyba“, „marketingas“, „produktas“ ir pan. Tiesą sakant, ir man oda pašiurpsta, kai M. Tyla pasako, kad „andergraundą irgi galima parduoti“. Bet, kai geriau pagalvoji, juk nuolat verkšlename, kad užsienis mumis nesidomi, kad iš muzikos pragyventi galima iki 25-erių, kad nei radijas, nei televizija geros muzikos negroja, o liaudis neišprususi. Uždari ratai, kuriuose keberiojantis, parengus „verslo planą“, gal pavyktų bent jau uždirbti?