Emmi Itäranta – suomių romanistė, dramaturgė, teatro kritikė, daugiau nei 10 metų gyvenanti Didžiojoje Britanijoje ir rašanti suomių bei anglų kalbomis. Jos debiutinis romanas – distopija „Vandens skonis“ („Teemestarin kirja“, 2012; „Memory of Water“, 2014) – apibūdinamas kaip skirtas jaunimui, bet dažnai pabrėžiama, kad kūrinys peržengia konkrečios auditorijos ribas dėl keliamos ekologinės problematikos, kuri šiandien, ypač Šiaurės kraštų literatūroje, yra viena dominuojančių temų. Romanas išverstas daugiau nei į 20 kalbų, apdovanotas keliomis Suomijos literatūrinėmis premijomis, pagal jį kuriamas filmo scenarijus, parašytos dvi pjesės, kūrinys nominuotas JAV Philipo K. Dicko ir Didžiosios Britanijos Arthuro C. Clarke’o premijoms. 2017 m. gruodį pasirodė knygos vertimas į lietuvių kalbą (vertė Viltarė Urbaitė, išleido leidykla „Nieko rimto“). Ta proga autorė lankėsi Lietuvoje.

Jūsų romane kuriama distopija turi daug sudedamųjų dalių. Visų pirma, tai ekologinė katastrofa neapibrėžtoje ateityje, kai dėl klimato kaitos ištirpus ledynams pakilo jūros lygis, iš pasaulio žemėlapio išnyko didelė sausumos dalis ir drastiškai sumažėjo gėlo vandens atsargos. Bet ši katastrofa taip pat ir politinė bei socia­linė – Suomijoje, tiksliau, vadinamojoje Skandinavijos Sąjungoje, įsigalėjo svetima karinė diktatūra, vanduo tapo valiuta ir galios įrankiu. Kaip jūsų vaizduotė sudėliojo šiuos aspektus į priežastinę grandinę?

Rašydama knygą daug apie tai galvojau. Kuriant fantastinę literatūrą labai svarbu, kad jos pasaulis būtų įtikinamas, nuosekliai paklustų savo vidinei logikai. Naudojausi tuo, ką žinome apie karus, diktatūrų praktikas. Vis dėlto mane inspiravo jau šiandien kai kuriose šalyse egzistuojantis vandens stygius. Knygos užuomazga prasidėjo nuo vaizdinio: mergina rengiasi virti arbatą iš paskutinio jai likusio vandens lašo. Iš to išaugo visa istorija, taip pat iš hipotetinės minties, lėmusios visus mano, kaip rašytojos, pasirinkimus – kas nutiktų, jei geriamojo vandens pradėtų visur trūkti, kaip tai keistų pasaulį, visuomenę, kurioje gyvename, kaip tuo būtų pasinaudota siekiant kontroliuoti kitus.

Romaną „Vandens skonis“ vadinate moksline fantastika. Kiek jums svarbus žanras?

Stebina, kai žanras tampa literatūros vertinimo matu. Juk galima sukurti prastų ir puikių kiekvieno žanro tekstų. Kita vertus, viena svarbiausių, mano manymu, literatūros funkcijų – parodyti pasaulį naujoje šviesoje, kvestionuoti tai, kas atrodo savaime suprantama. Fantastikos žanrai tam puikiai tinka: paraleliniai pasauliai, alternatyvios istorijos, ateities visuomenės leidžia atkreipti dėmesį į nusistovėjusius dalykus, klausti, ar negali būti kitaip nei dabar. Jie parodo, kokia beribė mūsų vaizduotė ir kad gebame susidoroti su problemomis net pačioms ekstremaliausiomis sąlygomis. Kaip rašytoja taip pat galiu pasakyti, kad žanrinės konvencijos ‒ svarbus kūrybos įrankis: gali jas pasitelkti, gali peržengti, gali jomis žaisti ir taip manipuliuoti skaitytojo lūkesčiais. Romane „Vandens skonis“, pavyzdžiui, sąmoningai atsisakiau meilės linijos, nes ji nebuvo reikalinga istorijai, kurią norėjau papasakoti, be to, tai distopinės jaunimo literatūros klišė.

Knygos pavadinimas verčiamas labai įvairiai: suomiškai ji vadinasi „Arbatos meistro knyga“, angliškai „Vandens atmintis“, prancūziškai – „Vandens duktė“ („Fille de l’eau“), daniškai ir norvegiškai – „Vandens / šaltinio sergėtoja“ („Vandets vogter“, „Kildens vokter“). Ar jūsų atsiklausiama, kai vertimuose keičiama pavadinimo prasmė?

Paprastai vertimui pavadinimą parenka leidėjas kartu su vertėju. Mano pradinis pavadinimas suomiškai buvo „Vandens atmintis“, bet leidėjai manė, jog pavadinimas, kuriame yra žodis „vanduo“, ‒ klišė. Todėl pasiūlė pavadinti knygą „Arbatos meistro knyga“. Buvau debiutantė, be galo laiminga, kad mano kūrinys bus leidžiamas, todėl sutikau su viskuo. Ironiška, bet visuose vertimuose žodis „vanduo“ figūruoja, ir visi jie man patinka. Su suomišku pavadinimu buvo ir kuriozinių situacijų – kai kas manė, kad tai arbatos ruošimo vadovėlis.

Kaip nutiko, kad rašote dviem kalbomis?

Niekada to neplanavau. Bet buvau ką tik persikrausčiusi į Didžiąją Britaniją, įstojusi į kūrybinio rašymo magist­rantūros programą Kento universitete, taigi pradėjau rašyti angliškai. Norėjau gauti komentarų ir iš savo kūrybinės grupės Suomijoje, bet mano kolegoms nebuvo patogu skaityti anglišką tekstą, todėl teko išversti jiems kelis pradžios skyrius. Toliau jau rašiau dviem kalbomis vienu metu ir man tai patiko. Jaučiau, kad dėl to tekstas tampa labiau nušlifuotas, nes atidžiai rinkdavausi kiekvieną žodį. Rašymas dviem kalbomis tapo tarsi redagavimo įrankiu. Antrąjį romaną „Audėja“ („Kudottujen kujien kaupunki“, 2015, „The City of Woven Streets“, DB, ir „The Weaver“, JAV, abi 2016) taip pat parašiau dviem kalbomis.

Ar kurdama angliškai tebesijaučiate esanti suomių rašytoja?

Be abejonės esu suomių rašytoja. Gyvenu Didžiojoje Britanijoje 10 metų, bet su šia šalimi artimai nesusisaisčiau. Gal būtų kitaip, jei turėčiau vyrą britą, čia būtų gimę vaikai. Bet mano vyras ispanas, vaikų neturime, taigi esame du Europos piliečiai, pasirinkę gyventi Didžiojoje Britanijoje. Nesijaučiu esanti brite. Anglų kalba yra mano darbo kalba, man ji labai patinka, visų pirma dėl to, ką leidžia su savimi daryti, taip pat patinka, kaip man rašant sąveikauja suomių ir anglų kalbos. Vis dėlto save identifikuoju kaip Didžiojoje Britanijoje gyvenančią suomių autorę, rašančią dviem kalbomis.

Ar angliškai rašanti E. Itäranta yra kita autorė, nei E. Itäranta, rašanti suomiu kalba?

Tai įdomus klausimas, dažnai jį aptariame su kitais dvikalbiais autoriais. Dauguma tapatinasi su tomis kalbomis, kuriomis rašo, ir jaučia, kad tampa tarsi kitu asmeniu, jei pradeda rašyti kita kalba. Man taip nėra, rašydama visada jaučiuosi esanti tas pats žmogus, bet tapatybė dvikalbė, taigi abi kalbos dalyvauja kuriant mano, kaip rašytojos, tapatybę. Būčiau kitas žmogus, jei vartočiau tik vieną kalbą. Mano knygos būtų kitokios, jei rašyčiau jas tik viena kalba.

Ką dar jums, kaip rašytojai, suteikia gyvenimas kitokioje, globalesnėje kalbinėje aplinkoje nei jūsų įprastinė?

Pasaulis išsiplečia, kai moki daugiau kalbų, pažįsti daugiau kultūrų. Jaučiu, kad kūrybai tai suteikia visai kitą tūrį.

Ką labiausiai vertinate pasaulinėje literatūroje?

Dabar esu didelė Margaret Atwood gerbėja, taip pat labai svarbios Kazuo Ishiguro, šių metų Nobelio premijos laureato, knygos, ypač romanas „Neleisk man išeiti“. Skaitau daug ir įvairių žanrų knygų, bet daugiausia fantasy ir mokslinę fantastiką.

Ar smalsumą kitoms literatūroms patiriate ir Didžiojoje Britanijoje?

Kai pirmą kartą čia atvykau kaip mainų programos studentė, buvau šokiruota. Lankiau dramos kursą, grupėje buvau vienintelė ne britė ir vienintelė žinojau apie skandinavų dramaturgus, tokius kaip Henrikas Ibsenas, Augustas Strindbergas. Supratau, kad taip yra todėl, kad jie nepaprastai išsamiai studijuoja savo šalies literatūrą, tarkim, puikiai išmano Elžbietos epochos dramą. Jiems tarsi nebūtina išmanyti nieko daugiau, nes jų kalba ir kultūra milžiniška ir pasaulyje labai įtakinga. Būdama mažos kalbos atstovė, negaliu sau leisti domėtis vien suomių literatūra, privalau mokytis naujų kalbų, pažinti kitas literatūras, turiu būti smalsi, kad mano pasaulis neliktų mažutis. Kitų literatūrų pažinimas neužkerta kelio branginti savo literatūros, tai vienas kitą papildantys dalykai. Turiu prisipažinti: anksčiau, ypač mokykloje, nebuvau labai entuziastinga suomių literatūros gerbėja, man daug įdomesnė buvo verstinė literatūra. Bet atsidūrusi kitoje šalyje turėjau iš naujo apmąstyti, ką man reiškia mano tautinė tapatybė ir nauja kultūra, kurioje apsigyvenau. Pajutau, kad ilgiuosi suomių kalbos, todėl ėmiau skaityti gerokai daugiau suomių literatūros, atidžiau sekti Suomijoje leidžiamas knygas.

Ar knygos redagavimo procesas daug sudėtingesnis, kai reikia leisti tekstą, parašytą ne gimtąja kalba?

Man taip nebuvo. Pirmąją knygą pirmiausia išleidau Suomijoje laimėjusi vienos leidyklos skelbtą mokslinės fantastikos ir fantasy knygų konkursą. Leidėjams ji pasirodė parašyta labai sklandžiai, todėl būta tik nedidelių keitimų, kuriuos paskui perkėliau į anglišką variantą. Kai po gerų metų pasirašiau kontraktą su britų leidykla, viskas buvo suredaguota Suomijoje, todėl anglišką rankraštį taisyti reikėjo minimaliai, visas procesas buvo greitas ir visai neskausmingas. Ir didžioji antros knygos dalis redaguota Suomijoje, kur turiu puikų redaktorių, dirbantį su daugeliu autorių ir gebantį pastebėti, ką autorius daro ar nori padaryti, ir padedantį tai įgyvendinti geriau, užuot liepus nerašyti to ir to, o daryti taip ir taip.

Koks jūsų santykis su šiuolaikinėmis technologijomis?

Naudojuosi jomis kaip įrankiu. Kurdama „Vandens skonio“ pasaulį, pasitelkiau programą, kurią radau internete ir kuri leido pamatyti, kaip atrodytų žemė, jei jūros lygis pakiltų ne keliais, o keliasdešimčia metrų. Skaitau knygas elektroninėje skaityklėje – daug keliaujant tai labai patogu. Taip pat klausausi audioknygų. Bet rašydama blokuoju internetą kelioms valandoms.

Į Lietuvą atvykote per patį Suomijos nepriklausomybės šimtmečio jubiliejų, o netrukus ir mes švęsime savąjį, mums tai labai svarbi sukaktis. Ką jums reiškia Suomijos istorija, ypač anų laikų?

Nemažai suomių autorių dabar rašo istorinius romanus – apie Žiemos karą, apie pilietinį karą, kilusį prieš šimtą metų, daug kas realistiškai aprašo karo traumas ir pokario kartą. Mano tekstuose istoriniai įvykiai nėra atvirai vaizduojami, tai tarsi povandeninė srovė. Bet ji yra. „Vandens skonio“ geo­grafine veiksmo vieta pasirinkau ateities Suomiją, kurią pavadinau Skandinavijos Sąjunga, okupuotą didesnės ir galingesnės šalies. Žinoma, ši šalis fikcinė, bet tai, ką rašau apie autoritarinį režimą, matyt, bus išaugę iš Suomijos istorijos. Suomija buvo maža šalis, tradiciškai valdoma didesnių, galingesnių. Taigi istorija daro įtakos mano kūrybai.

Atmintis jūsų romane siejama su vandeniu, svarbiausiu kūrinio motyvu. Bet ir pati atmintis, regis, jums svarbus reiškinys?

Pastebiu, kad vis prie to sugrįžtu, taip pat ir knygoje, kurią dabar rašau. Mano kūryboje nemažai epizodų, vienaip ar kitaip susijusių su atmintimi, ypač jos nepatikimumu. Mes manome ką nors prisimeną, bet galbūt prisimenam, kas buvo daug sykių pasakota ir todėl tai laikome prisiminimu. Mane, kaip rašytoją, labai traukia atminties tema – kaip veikia žmogaus atmintis, vizualioji ir kolektyvinė atmintis. Visuomenė paprastai pasirenka, ką nori prisiminti, о ką norėtų ištrinti, nuslėpti, pamiršti. Šis reiškinys egzistuoja visose kultūrose.

Ko konkrečiai Suomijos visuomenė nenorėtų prisiminti?

Nors Antrasis pasaulinis karas ištisus dešimtmečius suomių literatūroje yra labai ryški tema, kai kas tik dabar pradeda aiškėti. Kai karo pabaigoje Vokietija okupavo Laplandiją, ten nutiko dalykų, apie kuriuos dar nėra deramai rašyta, aš ir pati apie tai nepakankamai žinau. Visai neseniai pradėta kalbėti apie tai, kad per pilietinį karą Suomijoje būta kažko panašaus į koncentracijos lagerius, kad abi pusės vykdė baisius karo nusikaltimus ‒ tai labai gili žaizda šalies istorijoje. Šie dalykai labai jautrūs, visose šalyse buvo panašių nutikimų ir labai ilgai užtrunka, kol juos pavyksta iškelti į dienos šviesą. Kai tai pagaliau nutinka, dažnai nebėra tuos nutikimus patyrusių žmonių. Todėl belieka per kelias kartas perfiltruotas prisiminimo prisiminimas ir rekonst­ruoti tiesą, t. y. kas iš tikrųjų įvyko, tampa nebeįmanoma.

W. H. Audenas eilėraštyje, skirtame W. B. Yeatso atminimui, liūdnai konstatuoja: „...poezija nekeičia nieko“ („for poetry makes nothing happen“). Ar tikite, kad literatūra gali keisti pasaulį, padėti išvengti katastrofų?

Esu idealistė iki kaulų smegenų. Nemanau, kad literatūra gali tiesiogiai veikti žmones, bet tikiu, kad rašymas, istorijų pasakojimas gali atkreipti dėmesį į svarbius dalykus. Knygos sugeba priversti žmones mąstyti, įsivaizduoti alternatyvius pasaulius, kitokias ateities galimybes, kitokius elgsenos modelius ir sprendimus. Kai kas iš viso to turėtų virsti veiksmais. Nesitikiu, kad mano parašytas tekstas ką nors pakeis: tai vyksta aplinkiniais, daug sudėtingesniais keliais, bet pačia keitimo galimybe tikiu.

Kalbėjosi Ieva Steponavičiūtė-Aleksiejūnienė