Minios žmonių Kongreso ir Vaclavo aikštėse

1918 m. – likus dviem savaitėms iki nepriklausomos Lenkijos įkūrimo ir vos kelioms dienoms iki lenkų ir ukrainiečių tarpusavio kovų pradžios Lvive – susikūrė Čekoslovakija ir Jugoslavija. Spalio 28 d. Prahos Vaclovo aikštėje Nacionalinė taryba, vadovaujama Tomášo Garriko Masaryko ir Milano Rastislavo Štefániko, paskelbė apie bendrosios čekų ir slovakų valstybės sukūrimą, o spalio 29 d. Liublianos Kongreso aikštėje buvo perskaityta Nacionalinės tarybos deklaracija dėl naujos bendrosios Austrijos pietų slavų – slovėnų, kroatų ir serbų – valstybės sukūrimo.

 

Stanislovas Žvirgždas. „Civilizacijos metamorfozės 3“, 1986

 

Taip šiuos įvykius iš Kongreso aikštės Liublianoje esė „Prisiminimai apie Jugoslaviją“ aprašė slovėnų rašytojas Drago Jančaras („Literatūra ir menas“, 2019, Nr. 1, 2, 3). Tekstas parašytas 1991 m. sausio 13 d., kai sovietų tankai judėjo Vilniaus gatvėmis. Nepaisydamas, kad Jugoslavijos Socialistinė Federacinė Respublika de facto ir de jure vis dar egzistavo, slovėnų rašytojas tekstą parašė kaip atsiminimus apie jau neegzistuojančią šalį. Tai savotiška Jugoslavijos istorijos santrauka, kurioje autorius tiksliai apibrėžia ir analizuoja jos subyrėjimo priežastis: „1918 m. spalio 29 d. Kongresų aikštėje, Liublianoje, susirinko nesuskaičiuojama daugybė žmonių, nešinų vėliavomis ir transparantais, aidėjo šūkiai, dalyvavo visų Slovėnijos kampelių atstovai, dėmesį traukė vyrai austriškomis karinėmis uniformomis. Iš Krajinos rūmų balkono perskaityta Tautos Tarybos proklamacija apie slovėnų pasitraukimą iš Austrijos ir prisijungimą prie naujos Slovėnų, kroatų ir serbų valstybės. Susirinkusi minia džiaugsmingai sveikino tautų apsisprendimo teisę, aidėjo šūkiai Wilsono išlaisvintojo, istorinio teisingumo, slovėnų, kroatų ir serbų valstybės garbei. Kongresų aikštėje buvo šlovinama ir respublika, ir slavai, gyvenantys nuo Gdansko iki Triesto, ir daktaras Korošecas, kurio balkone nebuvo. Jis viešėjo Šveicarijoje, su kitais diplomatais jau aktyviai dirbo naujos valstybės labui. Tautos Taryba dokumente pranešė apie Slovėnijos pasitraukimą iš Austrijos bei naujos valstybės sukūrimą, tačiau nė žodžiu neužsiminė, kad Slovėnija nebėra monarchija. Minia reikalavo pasakyti daugiau, ir tuo metu atsitiko kažkas nenumatyta. „Šią akimirką, – rašo laikraščio „Slovenec“ žurnalistas, – prie baliustrados priėjo jaunas leitenantas, daktaras Mihajlo Rostoharas su nuogu kardu rankoje ir visų aikštėje susirinkusių Austrijos kariuomenės slovėnų karininkų vardu pareiškė atsisakantis vykdyti Austrijos įsakymus ir prisiekė Tautos Tarybai. Minia džiūgavo, ją užplūdo emocijos, nes kiekvienas žinojo, kad būtent dabar vyksta perėjimas nuo senosios Austrijos prie naujosios Jugoslavijos.“

Slovėnai entuziastingai prisijungė prie sukurtos Slovėnų, kroatų ir serbų valstybės su laikinosios vyriausybės sostine paskelbtu Zagrebu. Austrijos „tautų kalėjimo“ jau nebuvo ir labai trumpą akimirką pasaulis atrodė laimingas ir idealiai sutvarkytas. Bet tik tą trumpą akimirką.“

Abu valstybiniai dariniai – Čekoslovakija ir Jugo­slavija – buvo drąsūs ir vizionieriški, nes tokio pavidalo valstybių istorijoje dar nebuvo: abi valstybes, kurios po karo tapo federacijomis, sudarančios tautos šimtmečius nebuvo sukūrusios bendrų valstybinių organizmų, o gyvendamos kitose valstybėse išvystė savitas ir skirtingas tradicijas. Visgi jas vedė tikėjimas, kad bendras projektas pavyks. Čekams ir slovakams buvo lengviau: nors šimtmečius jie buvo veikiami vokiečių (čekai) ir vengrų (slovakai) kultūros, į XX a. įžengė kartu toje pačioje civilizacinėje erdvėje – dualistinėje Austrijos-Vengrijos imperijoje.

Panaši situacija susiklostė ir slovėnams, kurių beveik visos žemės, išskyrus Vengrijos Prekmurję, priklausė Austrijos daliai, kroatams (daugiausia Šv. Stepono karūnos, t. y. Vengrijos, bet ir Austrijai priklausančių Hercegovinos ir Istrijos pavaldiniai) bei Bosnijos, Likos, vadinamojo Kroatijos karinio pasienio ir Voivodinos serbams. Tačiau čia situacija buvo sudėtingesnė, nes karą laimėjusi Serbijos ir Juodkalnijos karalystė beveik iš karto absorbavo susikūrusią Austrijos-Vengrijos slavų valstybę, todėl liberalios ir Apšvietos konstitucinės Dunojaus monarchijos bei katalikiškos tradicijos patirtis susiliejo su absoliutizmu, orientalizmu ir stačiatikybe.

Tarpukario iššūkiai

Čekoslovakijos atveju centrinei valdžiai pirmiausia teko spręsti itin didelės vokiečių mažumos Sudetų krašte problemas, slovakų emancipacijos siekius ir mažiau industrializuotų bei urbanizuotų slovakų žemių civilizacinio atsilikimo problemą. Taip pat Karpatų Rusios, kuri tarpukariu atiteko Čekoslovakijai ir kurioje gyveno rusėnų (vis didesnė jų dalis jautė esantys ukrainiečiai) dauguma ir didelė vengrų mažuma (kaip ir pietų Slovakijoje), administravimo klausimą.

Serbų, kroatų ir slovėnų karalystėje, kuri de facto tapo serbų iš Belgrado administruojama valstybe, problemos buvo daug didesnės. Valstybė įkurta civilizacijos lūžio sankirtoje: čia kirtosi lotynų ir bizantiškosios tradicijos, katalikybė ir stačiatikybė (su dideliu musulmonų gyventojų skaičiumi), kirilica ir lotyniškas raštas. Kroatai jautėsi neįvertinti, slovėnai piktinosi dėl prarasto Triesto ir Primorjės, taip pat dėl, jų manymu, neteisingo Štirijos ir Karintijos padalijimo, makedonai reiškė vis didesnį nusivylimą Belgrado vykdoma Didžiosios Serbijos kultūrinės asimiliacijos politika. Administracinis karalystės suskirstymas į vadinamąsias banovinas ne visai atitiko etnines, kalbines ar konfesines ribas, o tai tik aštrino vidinius konfliktus.

Tarpukariu abi slavų valstybės viena nuo kitos labai skyrėsi – klestinti ir ekonomiškai išsivysčiusi Čekoslovakijos Respublika buvo viena iš nedaugelio demokratinių šalių visoje Europoje, o Jugoslavijos karalystė (taip vadinama nuo 1929 m.) – ekonomiškai nevienalytė monarchija, vis labiau linkstanti į griežtą valdymą. Tačiau jas siejo du dalykai: vienos tautos (nors ir dėl visiškai skirtingų motyvų ir aplinkybių) – čekų Čekoslovakijoje ir serbų Jugoslavijoje – viršenybė ir nuolatiniai vidiniai konfliktai su pavaldžiomis tautomis – slovakais bei kroatais (taip pat slovėnais ir makedonais) – ir mažumomis – vokiečiais Čekoslovakijoje, italais, vokiečiais Jugoslavijoje.

Abi valstybės neatlaikė Antrojo pasaulinio karo išbandymų: tautos patyrė itin tragiškų įvykių ir nusiteikė viena prieš kitą. 1938 m., žlugus Čekoslovakijai, įkurta „nepriklausoma“ Slovakija – Trečiojo Reicho satelitinė valstybė, kurią autoritariškai valdė profašistinė Liaudies partija, vadovaujama kunigo Josefo Tiso. 1941 m. balandį žlugus Jugoslavijai, su Hitlerio pritarimu sukurta vadinamoji Nepriklausoma Kroatijos valstybė (Nezavisna Država Hrvatska), kuriai vadovavo profašistinės ustašų partijos lyderis Ante Pavelićius.

Šaltojo karo šešėlyje

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, abi valstybės tarsi feniksas pakilo iš pelenų, tik dabar jau tikrų federacijų pavidalu. Jugoslavijos atveju naujasis komunistų lyderis Josipas Brozas Tito atsižvelgė į visas pirmosios Jugoslavijos klaidas ir naująją socialistinę federaciją grindė ją sudarančių tautų apsisprendimo ir vadinamojo savivaldos socializmo principais. Būdama vienintelė Europos šalis, kuri de facto savo jėgomis išsivadavo iš Vokietijos (ir jos sąjungininkių) okupacijos, Jugoslavija išvengė kitų Vidurio ir Rytų Europos šalių, patekusių į Sovietų Sąjungos įtakos sferą, likimo, o po 1948 m. išsiskyrimo su Stalinu socialistinė Jugoslavija tik 7 dešimtmetyje de facto tapo šalimi su atviromis sienomis ir gana veiksmingu laisvosios rinkos elementais grįstu ekonomikos modeliu.

Socialistinė Čekoslovakija, kurioje nebeliko tarpukario mažumų problemų, taip pat stengėsi atkurti demokratijos ir ekonomikos standartus, jai būdingus iki Antrojo pasaulinio karo. Tačiau čia sutrukdė sovietai. Nepaisant to, kad ši valstybė buvo vienintelė Raudonosios armijos „išlaisvinta“ Vidurio Europos šalis, kurioje po karo vyko laisvi ir demokratiniai rinkimai, į koalicinę vyriausybę patekę komunistai greitai įvykdė valstybinį perversmą ir pavertė šalį SSRS vasale. Tačiau per Prahos pavasarį 1968 m. čekai ir slovakai akimirką patikėjo, kad gali sukurti valstybės modelį, kurio esmė būtų socializmas su žmogiškuoju veidu, kitaip tariant, atkartoti J. Brozo Tito Jugoslaviją. 1968 m. rugpjūčio 9 d. – likus vos kelioms savaitėms iki sovietų agresijos – Prahoje viešėjo J. Brozas Tito, kurį čekoslovakų lyderis Alexanderis Dubčekas, o ir minios žmonių priėmė itin svetingai. Jugoslavija, tuo metu buvusi Neprisijungimo judėjimo priešakyje, čekams ir slovakams buvo raidos siekis ir pavyzdys. Tačiau Šaltojo karo laikų pasauliui antrosios Jugoslavijos nereikėjo.

Paskutinį XX a. dešimtmetį žlugo Rytų blokas, Sovietų Sąjungos pavergtos tautos atgavo laisvę, prasidėjo demokratizacijos procesai, tačiau žlugo ir abiejų bendrų slavų valstybių idėja – tiek Čekoslovakijoje, kurioje čekams ir slovakams pavyko taikiai sukurti nacionalines valstybes, tiek Jugoslavijoje, kurios subyrėjimas baigėsi kruvinais karais ir etniniais valymais.

Hej Sloveni, još ste živi duh naših djedova¹...

Pirmas visuotinis slavų suvažiavimas įvyko 1848 m. Prahoje, jame pirmą kartą paviešinti slavų bendrystės šūkiai ir tikėjimas, kad skirtumus nugali tai, kas vienija. Būtent tada slovakas Samuelis Tomášikas sukūrė dainą „Ei, slavai“. Sutarta, kad ši daina taps oficialiu visų slavų himnu, todėl buvo išversta į visas slavų kalbas. Vėliau kūrinys tapo Slobodano Miloševičiaus sukurtos Jugoslavijos Federacinės Respublikos himnu, o 2003–2006 m. – Serbijos ir Juodkalnijos valstybinės sąjungos himnu, kol šioji galiausiai suskilo į dvi nepriklausomas valstybes.

1848-ųjų suvažiavimo dalyvių iškeltais idealais ciniškai pasinaudojo carinė Rusija, panslavizmą ėmusi naudoti savo imperiniams tikslams. Rusijai panslavizmas šiuo laikotarpiu buvo tarsi vėlesnė sovietinė „tautų brolybės“ ideologija, ja siekta sukurti komunizmą visame pasaulyje – panašiai ir šiandien Vladimiro Putino Rusija, teisindama agresiją Ukrainoje ir faktinę Baltarusijos aneksiją bei pavergimą, bando propaguoti antivakarietiškos koalicijos, sudarytos iš tradicinių vertybių šalininkų, ir vientisos Rytų slavų tautos naratyvą.

Tačiau šiandien, praėjus daugiau nei šimtmečiui po įsimintinų deklaracijų Vaclavo ir Kongresų aikštėse, pirmiausia prisimename, kaip slaviškos idėjos praktiškai įgyvendintos būtent Čekoslovakijoje ir Jugoslavijoje.

„Nebát se, nelhat a nekrást“², – garsioji T. G. Masaryko žinia, kuria jis norėjo padėti pamatus naujai Čekoslovakijai, vis dar aktuali; šie paprasti žodžiai taip parodo esmę dabartinės Rusijos, kuri šiandien – kaip ir prieš šimtą metų – vogdama ir meluodama bando nevykusiai žaisti tariamos slavų vienybės korta.

Buvo tokia šalis

1918 m. įkurtų slavų šalių istorija liudija visai ką kita – bandymą suvienyti tautas ir sukurti šalį, kuri būtų paremta jos tautų siekiais, o ne iš viršaus primesta autoritarine valia. Tai taip pat paaiškina faktą, kad, nepaisant visų tragedijų ir abipusių skriaudų, ištikusių Jugoslaviją sudarančias tautas santvarkai subyrėjus, nemaža dalis buvusių jos piliečių gerai prisimena bendrą pietų slavų valstybę. „Buvo tokia šalis“, – taip pasakojimą apie Jugoslaviją garsiajame filme „Pogrindis“ (1995) pradeda Emiras Kusturica (beje, neseniai grįžęs prie panslavistinių ir didžiaserbiškų idėjų), o šią frazę iki šiol kartoja milijonai buvusių jugoslavų, gyvenančių nuo Triglavo kalno Slovėnijoje iki Vardaro upės Makedonijoje.

Panašiai, nors ir kiek santūriau (juk ne toks pietietiškas temperamentas), nemaža dalis buvusių čekoslovakų galvoja apie savo buvusią valstybę. Kai su draugais slovėnais, kroatais, serbais, makedonais ar juodkalniečiais kalbamės apie Jugoslaviją, jaučiu labai panašias emocijas, kaip ir kalbėdamasis su draugu Peteriu, vengrų kilmės slovaku, daugelį metų gyvenančiu Prahoje, ar su draugu Romanu iš Česky Tešyno, kuris visada ir visur stengiasi kalbėti gimtąja užolziečių sileziška tarme.

Man pritartų ir rusinų rašytojas Nikola Šanta, gyvenantis Serbijos Voivodinos kaime netoli Novi Sado ir tarnavęs Tito gvardijoje. Taip pat draugai iš Skopjės – ir makedonai, ir vietiniai Makedonijos albanai iš rytietiškos čaršijos³... Visi jie galėtų pasakyti: „Buvo tokia šalis...“

Dvi slavų federacijos, nors galiausiai ir subyrėjo, elgėsi gerokai sąžiningiau jas sudariusių tautų atžvilgiu nei utopinė ir iš esmės netikra dabartinė Rusijos Federacija, nei visos ankstesnės Rusijos valstybingumo formos, kurios faktiškai buvo ir tebėra priverstinis ne slaviškų tautų konglomeratas.

1 Serb., kroat. „Ei, slavai, dar tebegyva mūs bočių dvasia.“

2 Ček. Nebijoti, nemeluoti ir nevogti.

3 Čaršija – turkų k. žodis, kuriuo apibūdinama Osmanų laikais suformuota miesto dalis Balkanuose. Ji – vienas svarbiausių osmaniškojo miesto bruožų, beveik visada įsikūrusi pačiame miesto centre. Tai verslo, prekybos ir paslaugų zona, kurioje gyvenama, vykdoma didžioji dalis ūkinės veiklos. Žinomiausios ir didžiausios čaršijos yra Sarajeve (Baščaršija), Skopjėje, Bitoloje, Prizrene ir kituose pietinių buvusios Jugoslavijos regionų miestuose.

Nikodemas Szczygłowskis – keliautojas, vertėjas, eseistas, reporteris. Lodzės universitete baigė Viduržemio jūros regiono archeo­logijos studijas, o Prahoje – Vidurio Europos vadybos institutą, slovėnų kalbos žinias tobulino Liublianos universitete, Slovėnijos kultūros žinovas.