Eugenijus Laurinaitis: „Vilnių savyje reikia auginti“

× Lina Laura Švedaitė

 

Įvairiausi Vilniaus pavidalai, gausybė istorijų, slapti užkaboriai. Mitai, kuriais vis dar aiškiname iki galo nepažinų pasaulį. Miestas, kurį įsileidžiame į save, kad augintų. Nepaprastai reikšminga tapatybės formavimosi vieta. Dabartyje atgyjanti prisiminimų jėga. Apie tokį Vilnių pasakoja žodį ir garsą jungiančio projekto „Vilniaus sekretai“ dalyviai. Šįkart miestą kuria ir liudija psichiatras psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis.

 

Eugenijus Laurinaitis: „Vilnių savyje reikia auginti“
Eugenijus Laurinaitis. Asmeninio archyvo nuotrauka.

 

Kokios Vilniaus istorijos turi išliekamąją vertę?

Su Vilniumi reikia ieškoti labai asmeniško, bet vis dėlto istorinio ryšio. Ne per save, bet per jį, ir kaip jis prieina prie tavęs, o ne kiek tu įžengi į jį. Pavyzdžiui, Sapiegų parkas dabar daugeliui yra Sapiegų parkas. Mažai kas žino, kad tai pirmoji Vilniaus universiteto ligoninė, nepaprastai moderni net Europos mastu, statyta pagal Josepho Franko projektą, kur kiekvienai organų sistemai gydyti buvo įrengtas atskiras paviljonas. Čia gydyti 1863-iųjų sukilimo dalyviai ir pasveikusiesiems buvo tik du keliai: arba į Sibirą, arba į kartuves. Be to, čia yra Vilniaus Išganytojo bažnyčia, apie kurią gana mažai kalbama.

Rekomenduočiau neseniai į lietuvių kalbą išverstą Marijos Znamierowskos-Prüfferowos knygą „Vilnius, miestas arčiausiai širdies“. Ši autorė – lenkė, etnografė, dirbusi VU. Ji aprašinėjo miestą, su kuriuo atsisveikino, nes po Antrojo pasaulinio karo tiems Vilniaus gyventojams, laikiusiems save lenkais, iki 1952 m. leista išvažiuoti į Lenkiją. Taigi, M. Znamierowska-Prüfferowa aprašinėjo paskutinę kelionę po Vilnių – atsisveikinimą su gatvėmis, aikštėmis, bažnyčiomis, skverais. Kai kurių iš jų jau nežinome... Pavyzdžiui, kas žino, kur yra Šv. Stepono bažnyčia? Ogi prie stoties, bet ilgai – nes stovėjo paauglių kolonijos teritorijoje, o vėliau virto sandėliu – buvo uždaryta. Labai įdomi vieta, verta nueiti.

Apie Vilnių tokių asmeniškų, gilių ir turinčių išliekamąją vertę prisiminimų parašyta išties daug. Man labai įstrigo garsaus Vilniaus gyventojo Stanisławo Cat-Mackiewicziaus darbai. Jis buvo rusų literatūros vertėjas į lenkų kalbą, stiprus monarchistas ir drauge vilnietis visa širdimi. S. Cat-Mackiewiczius pasakoja: „...kai buvau mažas vaikas, tuometinėje Vyskupų rūmų aikštėje (dabar Prezidentūros aikštė) stovėdamas pamačiau balkone vyrą, ir tada motina man uždengė akis... Pasirodo, tai buvo Michailas Muravjovas-Korikas.“

 

Česlovas Milošas apie Vilnių rašė: „Vilnius man yra debesų miestas. Nejuokauju, bet dangus virš Vilniaus iš tiesų yra scena nuolat besikeičiančio debesų teatro, kuris harmoningai dera su barokine miesto architektūra.“ Gal irgi turite kokį vaizdinį?

Pradėkim nuo atsitiktinumo: man teko 19 metų gyventi name, kuriame 1938–1939 m. kambarį nuomojo Č. Milošas. Tai Pakalnės gatvės 13-asis namas. Atvažiavusi lenkų kinematografininkų grupė bandė filmuoti „Milošo langus“, bet niekas tiksliai nežinojo ir neprisiminė, kuriame aukšte jis gyveno. Tasai pastatas buvo Šopeno alaus daryklos inžinierių namas. Šopeno gatvė Vilniuje – ne pianisto ir kompozitoriaus, bet Vilhelmo Šopeno, Vilniaus Šopeno gatvė. Jis buvo aludaris, o „Tauro“ gamyklos pastate, kurį planuojama perstatyti, iš tikrųjų veikė Vilniaus bravoras. V. Šopenas – didis Vilniaus mecenatas: išlaikė našlaičių namus, rėmė senus, skurdžius gyventojus. Tai verta prisiminti.

Vienas vaizdinys išnyra iš vaikystės. Atvažiavau į Vilnių 4-erių, 1955-aisias. Apsigyvenome vietoje, kurios nebėra – senojo Dramos teatro kieme. Visą Senamiestį išvaikščiojau, vienas iš ypatingų dalykų man – Vilniaus kiemai, kuriuose buvo daugybė balkonėlių, sandėlių laikytos vištos, kiaulės, džiuvo skalbiniai. Vyko ūkiškas gyvenimas – ne tas žodis! Vilniaus veidas man buvo būtent toks. Dabar kiemai „sulaižyti“, labai gražūs – vis dar brangūs, bet jau kitaip.

 

Papasakokite apie Dramos teatro kiemą – apie vietą, kurios nebėra.

Jeigu atsistotumėte prieš Valstybinį banką ir pažiūrėtumėte į pusrūsio langus, išeinančius kairėn nuo centrinio įėjimo, pamatytumėte, kad jie užmūryti. O mano laikais visi buvo su stiklais, pusrūsis funkcionavo, čia įrengtuose bendrabučiuose gyveno banko tarnautojai. Kadangi mama dirbo buhalterijoje, turėjo ten kambarėlį. Vienas pusrūsio langas buvo į prospektą (kai atvažiavau, jis vadinosi Stalino prospektu, 1955 m. pervadintas į Lenino, o dar anksčiau – Adomo Mickevičiaus – turbūt garsiausio Vilniaus gyventojo, kad ir kaip žiūrėtume). Taigi dar du mamos kambario langai buvo į Dramos teatro kiemą, kuriame žaisdavau, vaikščiodavau į užkulisius, pažinojau visus aktorius. Labiausiai masindavo stalių dirbtuvės: medžio kvapas ir nežinau, ar galima tai pajusti – verdamų kaulų klijų kvapas... Kažkas poetiška.

 

Mieste atsirado sovietinio modernizmo architektūros: miegamųjų rajonų, visuomeninių ir reprezentacinių pastatų. Kai kurie gyventojai šį architektūrinį paveldą vadina miesto žaizda, šiandien užsieniečiams ji dažnai pristatoma kaip egzotiškas sovietinio periodo reliktas. Ar prisimenate savo pirmąjį įspūdį ar jausmą išvydus modernistinį rajoną?

Pirmasis tipinis daugiabučių rajonas buvo Žirmūnai, ten neturėjau draugų ar giminių, todėl lankydavausi retai. Aiškiai pamenu, kad namai ir kiemai man atrodė kažkokie bedvasiai ir tušti – nepalyginsi su Senamiesčio įvairove. O vėliau atsiradę Lazdynai visai gražūs, bet kadangi niekad ten ilgiau nesilankiau – tai buvo pašaliečio žvilgsnis.

 

Esate minėjęs, kad Lukiškių aikštė ir jos apylinkės – jūsų vietos.

Istorijų čia būta visokių. Viena iš vietų, traukos centras mums dar mokantis buvo kavinė „Rūta“, kurios jau nebėra. Ten būta išties įsimintinų pokalbių, pajuokavimų. Prie staliuko, skirto 4-iems, sėdime 10, geriame kavą po 7 kapeikas, ateina 11-as – būsimas režisierius Algimantas Puipa. Prie jo atskuba padavėja, o Algutis ir sako: „Puodelį kavos ir bliūdą vandens kojoms pasišildyti.“ Įdomu, ar kas dabar drįstų kavinėje taip pajuokauti.

Buvo trys Vilniaus mokyklos, kovojusios dėl šauniausios vardo: Salomėjos Nėries, mūsiškė – 23-oji – ir 15-oji vidurinė. Atsimenu, nuėjus į 15-ąją vieną kartą baigėsi nekaip, nes nuo kalnelio nusileido vietinė kompanija... Svarbus man ir Kernagio suoliukas. Jis buvo mano klasiokas, iš tiesų čia sėdėdavo ir grodavo. Jo dainas mokėjom visi. Mes su būsima žmona ant vieno Lukiškių suoliuko vis kalbėjomės, kaip gyvensim. Abu sakėm, kad taip, kaip mūsų tėvai, negyvensim. Dabar galiu drąsiai sakyti – ir negyvenom. Čia, prie kampo, buvo Vilniaus miesto vykdomasis komitetas, kabėjo laikrodis, po kuriuo skirdavome pasimatymus. Kartą laukiu būsimos žmonos, tarėmės šeštą, o jau pusė aštuonių. O ji, pasirodo, pamiršo. Taip ir gyvenam, jau greit 50 metų...

 

Ar palaikote kurią nors pusę dėl dabartinės Lukiškių aikštės paskirties?

Nuvažiuokit į Paryžių vasarą – ten kiekvieną sezoną Senos krantinėse yra pliažas. Baigiasi vasara, smėlį surenka ir vėl normalios krantinės pasivaikščioti. Dabar įrengti takeliai dviračiams ir paspirtukams, o anksčiau šie takai buvo iš skaldytų raudonų plytų ir jais važinėtis šiukštu nebuvo galima. O štai turime ir suoliukus, ant kurių miega Vilniaus benamis, ką tik praeidamas mačiau jį, ten sėdintį ir rūkantį, – dabar laisvė, kurios negalėjome įsivaizduoti sovietmečiu. Lukiškių aikštė, jos įvairovė yra mūsų laisvės simbolis. Turime džiaugtis, kad galime leisti sau būti skirtingi.

 

O dar visai neseniai Vilniaus atmintį ir savastį bandyta sunaikinti – LSSR Vilnius buvo kuriamas kaip socialistinis miestas be praeities. Ši kolektyvinė trauma itin juntama kalbantis su šiandienos sostinės gyventojais, klausantis jų istorijų. Nuo ko reiktų atsispirti ieškant Vilniaus tapatybės?

Pasakojama, kad po 1863-iųjų sukilimo Vilniaus gyventojai visiškai pasikeitė. Sukilime dalyvavę bajorai buvo sušaudyti arba išvežti į Sibirą, į miestą suvažiavo kaimas ir jo gyventojams teko tapti miestiečiais. O tas mokymasis tapti miestiečiais labai sunkus, nes svarbiausias dalykas šito miesto tapatybei yra jo kultūra, kultūrinis paveldas – kokio lygio architektai, dailininkai, filosofai čia gyveno. Vilnius – daugiatautis miestas. Šią miesto briauną veik praradome, pavyzdžiui, žydiškąjį paveldą. O juk apie 40 proc. tarpukario Lietuvos gyventojų buvo žydai. Kokia kalba rašyti pirmieji raštai apie Vilnių? Baltarusių. O kokia kalba viduramžiais kalbėta gatvėse? Vokiečių. Sunku patikėti, kad dabar Vilnius yra lietuviškiausias per visą savo istoriją. Prisimenu Profsąjungų rūmų statybas. Iš tų statybviečių nešdavomės namo kaukoles, nes rūmai buvo pastatyti ant kapinių. O antkapiai buvo naudojami naujiems laiptams... Reikia prisiminti viską.

 

Kokio Vilniaus jums nesinori prisiminti? O kokiam jaučiate nostalgiją?

Galbūt labiausiai įstrigęs vaikystės Vilniaus vaizdas – oficiozinės Spalio švenčių arba Gegužės 1-osios demonstracijos. Šioms iškilmėms ruošiantis, vakare visas į prospektą vedančias gatveles užtverdavo sunkiasvoriai statybiniai sunkvežimiai – tik daug vėliau supratau, kokia baimė kaustė valdžią... O ta pati baimė kaustė ir kiekvieną tos šalies pilietį, tad jei norėdavome su patikimais draugais laisviau pasišnekėti, telefono aparatą apmuturiuodavome antklode.

Nostalgiją jaučiu savo svarbioms, tačiau išnykusioms gyvenimo vietoms: Dramos teatro kiemui, Jaunimo stadionui, itališkiems Senamiesčio kiemeliams.

 

Sostinė greitai keičiasi – dygsta nauji rajonai, namai, dingsta paminklai, atnaujinami parkai, skverai, viena kitą keičia kavinės.

Šis procesas – natūralus, neišvengiamas. Todėl dabar itin svarbu po miestą vaikščioti pėsčiomis, nes Vilnius – kaip kaleidoskopas. Vieną kartą praeini ir atrodo vienaip, antrą – jau kitu kampu pasuktas.

 

Vilnius yra kryžkelėje tarp Rytų ir Vakarų. Dabar tarsi labiau gręžiamės į Vakarus. Galbūt dabartinė karta nebemoka, o gal net nemato prasmės auginti tą „kryžkelės Vilnių“ savyje? Galbūt tampame tiesiog dar vienu Europos miestu?

Jeigu taip yra iš tikrųjų – man labai gaila, nes mūsų turtas buvo daugiatautiškumas, daugiakultūriškumas ir tolerancija. Jei nustosime šitai branginti ir puoselėti – prarasime savo unikalumą.

 

Vienas jūsų pasirinktas objektas Vilniuje. Koks jis būtų ir kodėl?

Vilniaus universiteto Sarbievijaus kiemelis. Mano žmona tuose rūmuose baigė kalbos ir literatūros studijas. Nepaisant to, kad studijavau mediciną, vaikščiojau ten klausytis įdomių paskaitų. Man ši vieta – rimties, klasikinės tvarkos, o kartu fantazijos simbolis.

 

Kokias žaizdas, šešėlius matote Vilniuje? Ką reikėtų padaryti, kad sveiktume?

Manau, pagrindinė liga, kuria gali sirgti miestas ir visuomenė, yra netolerancija. O svarbiausias vaistas, kurį galėtume išrašyti visai tautai, – knygos. Reikia skaityti, ir kuo daugiau perskaitom, tuo daugiau suprantam, kiek nežinom. Būtent: knygas reikia skaityti ne (tik) tam, kad sužinotume faktus, bet tam, kad suprastume, kiek dar nežinom, kiek gali būti kitokių žmonių, kurių galbūt nesuprantam. Dar turėtume išmokti dažniau šypsotis.

 

Projektą remia Vilniaus miesto savivaldybė ir Lietuvos kultūros taryba

Draugai