„Šioje šalyje vis dar yra Sovietų Sąjunga. Ji reali, tikra", – į diktofoną sako Baltarusijos roko grupės Sang Sattawood būgnininkas. „Ar galiu taip ir parašyti?" – klausiu. „Taip, gali rašyti viską."
Dalyvaudamas nepriklausomo baltarusiškos muzikos portalo „Experty.by" apdovanojimuose kaip vienas iš užsienio kritikų (taip, nekomercinis muzikos portalas Baltarusijoje yra įsteigęs užsienio kritikų prizą geriausiam Baltarusijos metų albumui. Po vieną atstovą iš visų kaimyninių šalių perklauso visus įrašus, išleistus Baltarusijoje per metus, kiekvienas pristato labiausiai patikusiųjų dešimtuką ir, susumavus balsus, išrenkamas nugalėtojas. M.A.M.A., T.Ė.T.E., kodėl nepabandžius išeiti iš savo nacionalinio kiemo ir padaryti ką nors panašaus?) perklausiau daugiau nei 60 pernai išleistų Baltarusijos grupių ir atlikėjų albumų. „Sang Sattawood" įrašui „Tree" skyriau pirmąją vietą.
Garsus, gaivus, saikingai purvinas, laviruojantis tarp „The White Stripes" bliuzroko ir ankstyvųjų „Yeah Yeah Yeahs" garažinių gitaros rifų – toks šis albumas. Be galo vakarietiškas skambesys, mažiausiai tikėtinas šiandienos Baltarusijoje – šalyje, kurioje nėra nė vienos roko muzikai skirtos radijo stoties, kur norint surengti koncertą pirma reikia gauti Kultūros ministerijos leidimą, kur bet koks aštresnis muzikinis žodis politikų atžvilgiu gali pasibaigti „juoduoju sąrašu", kas reikštų, jog muzikantas praktiškai dings iš viešosios erdvės, mat paskutinio – tikėkimės – Europos diktatoriaus režimas reguliuoja didžiąją jos dalį.
Palikti šią sistemą ir bent trumpam ištrūkti į išsvajotus Vakarus sudėtinga visų pirma dėl ekonominių priežasčių: viza į Šengeno erdvę kainuoja 60 eurų (207 Lt). Vidutinis atlyginimas šalyje – apie 500 litų.
Kovo pabaigoje, apdovanojimų dieną atvykęs į Minską, susitikau su „Sang Sattawood". Būgnininkas Kidas, gitaristas Antonas, vokalistė Katie – trys jauni, žavūs ir nusivylę muzikantai. Tik tądien sužinojau, kad jie nusprendė atsisveikinti su grupe. Kartu groję nuo 2010-ųjų, jie pavargo koncertuoti tiems patiems žmonėms vietiniuose klubuose, įsitikino, kad tokiai muzikai Baltarusijoje nėra vietos, o patekti į Vakarų rinką jie tiesiog nežino kaip.
Lėtai dėliodami angliškus žodžius, nesistengdami nieko užglaistyti, jie papasakojo, kokia alternatyvių grupių situacija Lietuvos Rytų kaimynystėje. Mūsų muzikantai jų bėdas supras puikiai.
Ką reiškia būti muzikantu šiandienos Baltarusijoje?
Katie. Tai ir dangus, ir pragaras. Dangus, nes į muziką įdedi visą savo sielą. Pragaras, nes nėra pinigų, klausytojų, perspektyvos. Muzikai atiduodi visą save, tačiau į koncertą ateina šimtas žmonių. Daugiau taip negalėjome.
Antonas. Kurti muziką čia daug sudėtingiau negu kitose šalyse. Norėdamas judėti į priekį, turi užsidirbti pinigų, o tai padaryti iš muzikos praktiškai neįmanoma. Vadinasi, turi turėti kitą darbą. Bet jis atima per daug laiko – visą darbo dieną. Dirbdamas pusę etato, neuždirbsi pakankamai pinigų, kad galėtum išgyventi, bent jau Minske.
Bet juk visur tas pats: iš pradžių iš savo muzikos neuždirbi, eini į nepatinkantį darbą, kad turėtum už ką nusipirkti instrumentus ir pasidaryti įrašus. Galiausiai išaugi tiek, kad gali mesti pašalinį darbą ir užsiimti tik muzika. Argi ne?
Katie. Kitur – galbūt. Bet Baltarusijoje iš muzikos įmanoma užsidirbti nebent studijoje garso režisieriui, įrašinėjančiam kitų grupių dainas, ką ir daro Kidas. Tačiau jei esi grupės vokalistas – niekaip.
Antonas. Problema ta, kad pas mus nėra muzikos industrijos, kuri leistų realiai tokiu karjeros keliu eiti. Be to, pasirinkimo būti muzikantu nepalaiko aplinkiniai – muzika čia nėra vertinama kaip rimtas užsiėmimas. Galiausiai sukuriamos šeimos, gimsta vaikai ir muzikantai nustoja groti.
Kidas. Dažnai nustoja ir klausytis kitų.
Antonas. Prieš savaitę buvome Briuselyje, vietiniame bare susipažinome su penkiasdešimtmečiu vyriškiu. Jis turi šeimą, dirba draudimo kompanijoje, bet vis tiek groja būgnais dviejose grupėse. Niekam ten dėl to nekyla problemų.
Kidas. Baltarusijoje tai būtų sunkiai įmanoma. Visiems būtų labai keista, jei būdamas 50-ies žmogus vis dar grotų grupėje.
Katie. Į jį žiūrėtų kaip į nieko nepasiekusį nevykėlį.
Kidas. Šioje šalyje vis dar yra Sovietų Sąjunga. Ji reali, tikra. Dėl to bent jau tokiai muzikai kaip mūsų čia nėra ateities.
O kokiai yra?
Katie: Daug grupių groja linksmą, nepretenzingą muziką. Jie turi daugiau klausytojų.
Ar nebandėte pakeisti situacijos? Kad ir savo pačių muzika, kaip protesto forma. Nemažai Baltarusijos grupių tai daro, tiesa, sulaukia sankcijų.
Katie. Taip, politiška muzika Baltarusijoje labai populiari, nes, kaip turbūt girdėjai, mūsų šalis turi nemažai problemų. Bet, mano nuomone, muzika yra menas ir ji neturėtų būti sujungta su politika. Laikau save apolitiška ir manau, kad dabartinėje Baltarusijos muzikoje politikos jau yra per daug.
„Sang Sattawood" nedainavo apie politiką, bet grojo gana agresyvią, vakarietišką muziką anglų kalba. Ar dėl to neturėjote problemų?
Katie. Ne, jei nedainuoji apie politiką, gali daryti ką tik nori. Paskutinį kartą koncertavome pristatydami savo albumą. Turėjome vaizdo instaliaciją su pentagrama. Ir nieko, niekas mūsų neuždarė. Visi sakė, kad buvo įdomu.
Daug lemia ir tai, kad žmonės dažnai nesupranta, apie ką dainuojame. Pavyzdžiui, mūsų daina „Preacher" yra apie žmonių ir bažnyčios santykius. Tai labai rimti dalykai, bet publika į juos neįsiklauso.
Ar gyvendami Baltarusijoje nesijaučiate izoliuoti? Kaip gaunate informacijos apie naujas grupes, bendrą muzikos situaciją Vakaruose?
Katie. Didžiausią įtaką mes darome vieni kitiems.
Antonas. Bet apskritai viską sužinome per internetą.
Internetas Baltarusijoje nėra ribojamas?
Kidas. Jis laisvas, naršyti gali be jokių apribojimų. Kol kas (juokiasi).
Kur internete dažniausiai ieškote muzikos?
Antonas. Žiūriu mėgstamų įrašų kompanijų naujienas. Pavyzdžiui, seku, ką išleidžia „Domino Records". Taip pat skaitau muzikos tinklaraščius, žiūriu, kokios grupės groja didžiausiuose festivaliuose Europoje ir JAV. Pamatau, kad grupė man nežinoma, bet gros dideliame festivalyje – pasiklausau jos.
Ar žmonės Baltarusijoje apskritai domisi muzika? Ar turite su kuo apie ją pasikalbėti?
Kidas. Ne. Žmonės tiesiog klausosi muzikos per radiją ar per televiziją. Jie žino Rihanną, ir tiek.
Antonas. Dauguma tiesiog klausosi muzikos savo malonumui.
Katie. Bet Rihanna yra šauni!
Kidas. Kartais jautiesi, lyg būtum savotiškoje juodojoje skylėje. Pavyzdžiui, muzikos tendencijos pas mus ateina labai vėluodamos. Nežinau, kodėl. Internetas nepadeda.
Katie. Kita vertus, nežinome, kaip internetą sėkmingai išnaudoti savo kūrybos sklaidai. Mes galime įrašyti dainą ar albumą, bet nežinome, ką su jais daryti. Tai vadybos problema. Baltarusijoje praktiškai nėra gerų vadybininkų.
Kidas. Visi vadybininkai mums sako: „Jūs dainuojate angliškai, dėl to mūsų šalyje neturite ateities. Dainuokite rusiškai ar baltarusiškai."
Kidai, kelis kartus esi grojęs Vilniuje su kita savo grupe „Yellow Brick Road". Ar Vilniuje viskas pasirodė kitaip nei Minske?
Kidas. Vilnius mums yra artimiausias posovietinis miestas. Skirtumai tarp jo ir Minsko yra labai dideli. Įspūdis toks, kad jūs turite daug daugiau vietų, kur galima klausytis gyvai atliekamos muzikos. Žmonės Vilniuje atrodo įpratę eiti į koncertus po darbo ar studijų. Minske turime tik vieną ar du klubus, kur galima išgirsti grojančią roko grupę. Nėra mažų barų, kur roko muzikantai galėtų groti.
Ar sunku Baltarusijos grupei atvykti koncertuoti į Vilnių ar į kitą Europos Sąjungos miestą?
Kidas. Didžiausia problema yra rasti klubą, kuris sutiktų rengti koncertą. Mes siunčiame laiškus daugeliui koncertų organizatorių, atrašo galbūt kas penktas.
Katie. Net tie, kurie atrašo, dažnai Baltarusijos grupių kviestis nenori, nes jų nežino. Vėlgi vadyba. „Sang Sattawood" neturėjo vadybininko, todėl labai mažai žmonių mus žino. „Yellow Brick Road" vadybininką turi, dėl to jiems geriau sekasi. Bet vis tiek bendras lygis – žemesnis už žemą.
Kokią matote ateitį? Ar tikite, kad galite būti laimingi kurdami muziką Baltarusijoje?
Kidas. Į grojimą grupėje galiu žiūrėti tik kaip į hobį. Turiu darbą studijoje, įrašinėju įvairių grupių muziką, prodiusuoju jas. Kuriu ir savo muziką, bandau ją parodyti Europai, bet aš tiesiog nežinau, kam ją siųsti, kad pasiekčiau rezultatą. Savo, kaip gyvai grojančio muzikanto, ateities čia nematau.
Katie. Žinau tik tiek, kad šiuo metu, iširus grupei, mano širdis sudaužyta. Turėjau svajonę, gyvenau ja, o dabar nieko nėra. Aš vis dar noriu dainuoti. Tai verčia judėti į priekį. Ieškosiu naujų muzikantų, su kuriais galėčiau dirbti, bet ar šiame mieste, ar šioje šalyje – nežinau.
* * *
Prieš kelias dienas susisiekiau su grupe. Kidas toliau dirba studijoje, Antonas ruošiasi palikti Baltarusiją ir studijuoti Vokietijoje, Katie ieško muzikantų naujam projektui ir slapta viliasi, kad „Sang Sattawood" dar atsikurs. „Tai būtų stebuklas", – rašo ji.
Jų pačių muzikos atsiradimas Baltarusijoje atrodo kaip stebuklas. Tad viskas įmanoma.
Grupės įrašų galite pasiklausyti https://soundcloud.com/sang-sattawood
K. Vyšniausko sudarytas Baltarusijos muzikantų 2012 m. įrašų dešimtukas:
www.mixcloud.com/karolish/meet-belarus-2012-120413/