Farshad Abbasabadi: „Mūsų visų esmė yra ta pati“

Dora Žibaitė

Iš Teherano šurmulio į Klaipėdos rimtį Farshadas Abbasabadi atvyko dirbti prieš pusantrų metų. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre jis yra operos solistas ir dainuoja chore, taip pat laisvu laiku komponuoja muziką. Vienoje Klaipėdos kavinėje pasikalbėjome apie Lietuvą, Iraną, žmones ir kultūrą.

 

Tony'o Tonchevo nuotrauka
Tony'o Tonchevo nuotrauka

 


Ar buvai girdėjęs apie Lietuvą prieš atvykdamas?

Galimybę dirbti Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre radau visai atsitiktinai internetu. Tuo metu gyvenau Irane, o pasaulį buvo ištikusi pandemija, taigi negalėjau vykti į perklausas. Vienintelis kelias gauti darbą už Irano ribų – teikti paraiškas internetu. O Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras kaip tik ir siūlė tokį variantą. Tačiau apie Lietuvą žinojau jau anksčiau. Buvau girdėjęs apie jos krepšininkus.


Kokios pirmos patirtys čia, pirmi įspūdžiai? Ar patyrei kultūrinį šoką?

Vos tik atvykęs kurį laiką turėjau praleisti izoliacijoje, tačiau pirmas man į akis kritęs dalykas buvo žmonių ūgis – visi čia labai aukšti. Nepasakyčiau, kad Irane esame žemi, tačiau lietuvių ūgis pranoko mano vaizduotę. Taigi iš pradžių stengdavausi kuo labiau pasitempti ir stovėti tiesiai, kad neatrodyčiau toks žemas. Savo šalyje save laikiau aukštu.

Anksčiau gyvenau Teherane, kuriame gyventojų tankis – 12 mln., taigi Klaipėda gerokai ramesnė, be to, ir žalesnė – joje gerokai daugiau gamtos. Atsimenu, pradžioje, vos atvykęs, prieš užmigdamas per jutubą užsileisdavau kelių eismo garsus, nes tokioje tyloje negalėdavau sudėti bluosto.


Į Klaipėdą atvykai prieš pusantrų metų. Kaip pasikeitė tavo požiūris į Lietuvą pagyvenus čia tiek laiko? Ar užsieniečiui lengva gyventi Lietuvoje?

Prieš kelionę nebandžiau pernelyg smarkiai įsivaizduoti, kas manęs laukia. Man žmonės visur yra žmonės, gal tik gerai būtų mokėti vietinę kalbą, kurios tada nemokėjau ir vis dar nesu įvaldęs, tačiau gyvenimas man čia klostosi gerai. Žinoma, žinojau, kad viskas bus kitaip, nes Klaipėda – mažas miestas, o aš atvykau iš megapolio, be to, ir kultūra skiriasi, tačiau nepatyriau didelio kultūrinio šoko. Po pusantrų metų jau esu susidraugavęs su vietiniais, galiu su jais susišnekėti, nors Klaipėdoje tai ne visada pavyksta, nes laisvai nekalbu nei lietuviškai, nei rusiškai, o daugelis, ypač vyresnių, kalba tik šiomis kalbomis ir angliškai nemoka, tačiau išmokęs lietuviškų frazių jau šiek tiek susigaudau. Užtrunka, kol prisitaikai svečioje šalyje, nes vis dėlto išlieka kalbos barjeras, o ir biurokratija dažnai yra kliūtis kelyje, vis dėlto nemanau, kad Lietuvoje užsieniečiui sunkiau gyventi nei kitose šalyse.


O esi gyvenęs tik Irane ar ir kur nors kitur?

Esu gyvenęs tik Irane, bet Iranas – didelė šalis. Iš pradžių gyvenau Vakarų Irane, ten šnekame šiek tiek kitokia kalba (nors oficiali valstybinė kalba yra persų), mūsų kitokia kultūra ir esame nutolę nuo Irano centro. Būdamas 17 ar 18 metų su šeima persikrausčiau į Teheraną, taigi tai tam tikra prasme buvo persikraustymas į visiškai kitokią aplinką. Žinoma, Teherane galėjau suprasti vietinę kalbą, tačiau kraustymasis į kitokią terpę man ne naujiena.


Kokių panašumų ir skirtumų matai tarp iranietiškos ir lietuviškos kultūros?

Sunku atsakyti. Visų pirma, vis dar nelabai gerai pažįstu vietinę kultūrą šičia. Antra, netgi negalėčiau pasakyti, kad jau iki galo pažinau Irano kultūrą, kadangi, kaip minėjau, tai labai didelė šalis, tad sunku daryti bendras išvadas. Tačiau jei vis dėlto kokias nors išvadas daryti reikia, man kultūra Irane ir Lietuvoje atrodo labai panaši. Žinoma, Irano kitokia istorija, be to, greičiau užmezgame stiprius ryšius (lietuviams tai užtrunka ilgiau), bet mūsų esmė ta pati.


O kas panašu?

Sistemos yra skirtingos, todėl būtų naivu tikėtis, kad viskas čia ir ten bus taip pat, tačiau pirmiausia pastebėjau, kad čia, kaip ir Irane, gerbiami vyresni žmonės, vertinama šeima, taip pat mane nustebino, kad lietuviai gana religingi, o tai galioja ir Iranui, tik pačios religijos skiriasi. Dar galiu pridurti, kad lietuviams, kaip ir iraniečiams, svarbus išsilavinimas. Taigi matau daug panašumų. Žinoma, kai kas iraniečiams yra primetama ir tai neįeina į kultūros apibrėžimą, – režimas nusprendžia, kad tas ir anas bus iraniečių kultūra, tačiau tai nekyla iš pačių žmonių, taigi kaip tai galima vadinti mūsų kultūra? Žmonės priprato viešumoje rodyti vienokį veidą, kad nebūtų nubausti valdžios, o privačioje erdvėje gyventi taip, kaip jiems patinka. Nenoriu kalbėti vien negatyviai apie savo šalį, bet visko ten pasitaiko.


Ar nemanai, kad kalbant apie bet ką svarbu abi obuolio pusės – ir geroji, ir blogoji?

Taip, svarbu, bet svarbiausia turėti argumentų. Paprastai žmonės, kuriuos sutinku, yra puikūs ir elgiasi su manimi maloniai, o visos kultūrinės problemos kyla dėl netinkamos sistemos. Aš net nemanau, kad išvis egzistuoja kultūrinės problemos. Mano manymu, problemas kuria sistemos, pasinaudodamos religijos institucija. Tiek Irane, tiek Lietuvoje, tiek kur nors kitur. Tarkim, girdėjau iš kolegų darbe, kad jei nori nutraukti santuoką, Bažnyčia tam nepritaria. Kaip galima versti du žmones būti kartu, jei jie nebenori būti kartu? Panašių problemų yra ir Irane. Nors galime nutraukti santuoką, yra kitų negerovių, susijusių su religija. Religinės institucijos ir ne vien jos primeta savo nuostatas žmonėms ir pavadina tai kultūra.


Ką manai apie nacionalines tapatybes? Kokią įtaką mums daro kultūra, kurioje gimėme, ir kokią įtaką Iranas padarė tau?

Kai buvau vaikas, t. y. maždaug prieš 20 metų, mano regione buvo labai svarbu pagarba vyresniesiems. Tarkim, jei sėdėdavai būryje žmonių ir tame būryje pasitaikydavo senolių, turėdavai elgtis pagal griežtą elgesio kodą – nemaskatuoti kojomis ir tuščiai neplepėti. O jei būdavai pakviestas į svečius pažįstamų, su kuriais nesi labai artimas, tuomet save varžyti reikėdavo dar labiau. Būdavo nemandagu valgyti tiek, kiek nori, privalėdavai palikti šį tą lėkštėje. Ypač jauni žmonės privalėdavo besąlygiškai gerbti vyresniuosius. Viena vertus, išauga visuomenė, kurioje santykiai grįsti pagarba ir tarpusavio supratimu, kita vertus, neišmokome išreikšti savo poreikių ir pirmenybę teikiame kitų žmonių poreikiams, taip nuskriausdami save. Vis dėlto reikia pabrėžti, kad taip buvo mano vaikystėje (o man dabar 30). Šiuo metu situacija pasikeitusi ir vis dar keičiasi.

O Lietuvoje žmonės man pasirodė konkretūs. Tačiau dar pastebėjau, kad lietuviams sunkiai sekasi reikšti savo jausmus. Iraniečiai mėgsta atvirai dalintis savo jausmais, tačiau čia žmonės slapukauja.


Taigi, tavo nuomone, kultūra, kurioje užaugome, daro didelę įtaką mūsų asmenybei?

Tarkim, persų poezijoje daug rašoma apie meilę ir ji išreiškiama visais įmanomais žodžiais. Taigi gal tai ir lemia, kad ir iraniečiai, kaip tauta, yra linkę reikšti savo jausmus. Nieko nežinau apie lietuvišką poeziją, tačiau lietuviai nereiškia savo emocijų tiek daug. Nesakau, kad viena ar kita yra gerai ar blogai, vis dėlto šį skirtumą pastebėjau.


Kaip manai, kodėl Artimuosiuose Rytuose kyla tiek daug problemų? Ar, tavo manymu, situacija gerėja?

Gal reikėtų pradėti nuo to, kad esu muzikas, todėl visa, ką apie tai galiu pasakyti, bus tik mano asmeninė nuomonė. Gyvenime tiesiog stengiuosi gerai kurti ir atlikti muziką. Tačiau jei reikia pasakyti nuomonę, manau, šiais laikais viskas pasaulyje susiję, verdame viename katile. Taigi problemos yra ne tik Artimųjų Rytų problemos, bet ir viso pasaulio – pasaulis neabejotinai atlieka svarbų vaidmenį šiame reikale.

Tačiau pastaruoju metu pastebiu , kad, mano šaliai kovojant dėl laisvės, o kitoms valstybėms, pavyzdžiui, Afganistanui, susiduriant su sunkiomis humanitarinėmis krizėmis, Lietuvoje nelabai kas nors tuo domėtųsi. Pasaulis abejingas. Nesakau, kad tai tik jo atsakomybė, – ir patys žmonės, susiduriantys su problemomis, turi prisiimti atsakomybę už savo likimą, tačiau likęs pasaulis nelabai ir rūpinasi, kas nutiks krizę išgyvenančioms tautoms, nebent tos tautos gyventų kaimynystėje. Vis dar viliuosi, kad situacija pasikeis.


Esi operos dainininkas ir kompozitorius iš Irano. Kokios sąlygos užsiimti šia profesija Irane? Ar menas ten labai vertinamas?

Valdžia Irane menkai remia menininkus ir jų kūrybą. Kaip operos dainininkui, man reikia darbo operos arba muzikiniame teatre. Tačiau Irane, kuriame gyvena daugybė milijonų žmonių, neturime nė vieno veikiančio operos teatro. O Lietuvoje, bent jau mano žiniomis, yra bent 5 teatrai, kurie samdo žmones dainuoti chore ir duoda jiems nuolatinio darbo. Komponuoti muziką netgi sudėtingiau, kadangi sunku gauti nuolatinį darbą.

Tačiau verta pridurti, kad Iranas turi gilias poezijos tradicijas ir poezija yra be galo vertinama. Paprasti žmonės moka poetų kūrinius mintinai ir netgi Koranas yra parašytas poetine kalba.


Kas daro įtaką tavo kūrybai?

Pagrindinė mano kūrybos mintis ta, kad, nepaisant nedidelių skirtumų, visi žmonės panašūs, ir jei mokėtume kalbėti ta pačia kalba, neturėtume sunkumų susidraugauti su bet kuo iš bet kurio pasaulio kampelio. Komponuodamas muziką būtent tai ir siekiu išreikšti. Tarkim, esu sukūręs muzikinių kūrinių ciklą keliomis kalbomis. Jis kalba apie mintis ir vaizduotę – du dalykus, kurie mums visiems gerai pažįstami. Bandau pabrėžti mūsų panašumus per kultūrinius skirtumus, kurie vienaip ar kitaip žavūs. Juk būtų nuobodu, jei išeitume į gatvę ir aplinkui matytume vien savo pačių kopijas.

Ar pasiilgsti namų? Norėtum kada nors grįžti gyventi į Iraną?

Žinoma, pasiilgstu. Iš pradžių pasiilgdavau tik šeimos, artimųjų ir draugų, tačiau vienu momentu pradėjau pasiilgti netgi gatvių ir vietų, į kurias mėgdavau nueiti. Pasiilgstu kalbėti gimtąja kalba, kadangi tik ja galime perteikti visus kalbos niuansus. Pasiilgstu visko. Norėčiau pagyventi daugelyje pasaulio vietų, o tada galiausiai grįžti namo, turėti savo šeimą šalia. Tačiau viliuosi, kad į namus galėsiu grįžti tada, kai situacija Irane pagerės.


Dora Žibaitė – efemeriška būtybė, darbo metu kurianti kultūrą Klaipėdoje, o laisvalaikiu rašanti eskizus ir švenčianti gyvenimą.