Mes braižome feminizmo maršrutus žymėdamos svarbias feminizmo stoteles, asmenybes ir iniciatyvas. 1995 m. buvo išleista jūsų sudaryta antologija „Feminizmo ekskursai“. Kur dabar, po trisdešimties metų, esame ir kur einame?

 

Vertėja, menininkė Karla Gruodis

Tai labai platus klausimas, į kurį sunku atsakyti be grubių apibendrinimų ar banalybių. Esminis dalykas, kurį mačiau prieš trisdešimt metų, buvo tas, kad lyčių vaidmenų klausimas (kultūroje, visuomenėje, šeimoje, darbe, politikoje), kaip ir kiti tautos raidos klausimai atgavus nepriklausomybę, pagaliau galėjo grįžti į savo natūralią – kaip vakarietiško ir europietiško pasaulio dalies – trajektoriją. Feminizmo, lyčių santykių pokyčiai per tris dešimtmečius irgi buvo stulbinantys.

Kai bendrauju su jaunesniais žmonėmis, tais, kurie augo jau nepriklausomoje Lietuvoje (ypač jei jie yra gyvenę ar studijavę užsienyje), kartais beveik pamirštu, kad okupacija išvis buvo. Jų mintys apie save, darbą, šeimą atrodo labiau suformuotos europietiškos kultūros nei vietinės. O kur einame, gal geriausia paklausti jų pačių. Labai džiugu stebėti, kaip jaunos moterys, apskritai žmonės, eina visomis kryptimis, skina naujus takus, kuria naujus santykius, tapatybės, gyvenimo būdo modelius.

 

Lietuvos feminizmo ištakos: kuo svarbi „Klėtis“?

 

Religijų istorikė Aušra Pažėraitė

Tai buvo eksperimentas, ieškojimas buvimo ir veikimo būdų, kurių struktūra nebūtų perimta iš „vyraujančių“ organizacijų. Bent jau taip tada suvokėme. Mūsų (Karlos Gruodis, Solveigos Daugirdaitės, Zitos Čepaitės ir kitų) susiėjimai, diskusijos feministinėmis temomis, leidžiamas laikas kartu vyko kaip mąstymo, savimonės, pasaulio matymo laisvinimas iš sovietinio kolonializmo. Labai intensyviai bandėme įsisavinti, suvokti, perprasti (bent jau aš) tai, kas vyko Vakarų pasaulyje per tą laiką, kol Lietuva buvo okupuota. Svarstėme apie kolonializmą, veikiantį visuomenės įpročius, mąstymą, kasdienes ir kultūrines praktikas, kurios dažniausiai nereflektuojamos, bet istoriškai susiformavo hegemoninę poziciją turėjusios (dažnai ir tebeturinčios) „vyraujančios“ žmonijos dalies interesų ir savimonės pagrindu.

Man tai buvo giluminė emancipacinė patirtis, tarsi prikėlusi iš gilaus miego ir nesąmoningos egzistencijos, kai tarsi varžteliai sukamės didžiuliame mechanizme, mąstome iš anksto paruoštais šablonais, giname vertybes, kurios ardo mano pačios pamatus. Gaila, kad toji patirtis buvo trumpa.   

Laisvydė Šalčiūtė, „Orlando“, 2011; šilkografija ant popieriaus, 57 x 40 cm

 

Jūsų pastangomis 1992 m. Vilniaus universitete įkurtas Lyčių studijų centras. Kas paskatino imtis šio svarbaus žingsnio?

 

Literatūrologė, politikos ir visuomenės veikėja Marija Aušrinė Pavilionienė

VU Lyčių studijų centrą paskatino įkurti Vakarų Europos ir JAV moterų judėjimai už moters teises ir laisves, už socialinę lyčių lygybę, lyčių stereotipų šeimoje ir visuomenėje panaikinimą. 1991 m. nepriklausomoje Lietuvoje atkūrus Lietuvos universitetų moterų asociaciją, kaip pagrindinį tikslą iškėlėme tiriamojo tarpfakultetinio lyčių studijų centro įkūrimą, kuriame būtų skaitomos paskaitos, rengiamos konferencijos apie biologinės ir socialinės lyties sampratos kaitą istorijoje. Centro įkūrimo tikslas – šviesti tradicinę posovietinę Lietuvą, vaduoti valstybę iš šeimos, lyčių vaidmenų joje ir visuomenėje dogmatiškų sampratų, sulyginant moters ir vyro asmenybių vertę, kuriant lyčių darną demokratinėje visuomenėje. Pirmas Baltijos posovietinėse respublikose įsteigtas Lyčių studijų centras įkūrė ir pirmąją feministinę biblioteką, ėmė megzti tarptautinius mokslinio ir švietėjiško bendradarbiavimo ryšius, leisti pirmąjį Lietuvoje lyčių studijoms skirtą mokslinį žurnalą „Feminizmas, visuomenė, kultūra“.  

 

Jūsų knyga „Parašyta moterų“, išleista 2001 m., apima laikotarpį nuo Žemaitės iki 2000-ųjų. Kas svarbaus parašyta moterų XXI amžiuje?

 

Literatūrologė, kritikė, rašytoja Viktorija Daujotytė

Ne šimtmečių ribos žymi giliuosius meno, literatūros pokyčius. Tai, kas lėmė XX a. lietuvių moterų literatūrą, prasidėjo XIX a. pabaigoje.

Panašiai ir su XXI a. – jo šaknys XX a. pabaigoje. Bet gali būti, kad tai, kas bus atskirai būdinga XXI a., ima ryškėti tik dabar, po pandemijos, ekologinių, politinių ir egzistencinių krizių akivaizdoje. 

Vandos Juknaitės „Šermenys“ (1990) – ribos romanas, o „Stiklo šalis“ – jau XXI  amžiaus. 

Nijolės Miliauskaitės „Sielos  labirintas“ (1999) natūraliai priklauso ir poezijos dabarčiai. 

Danutės Kalinauskaitės romanas „Baltieji prieš juoduosius“ gali ženklinti XXI a. lietuvių moterų pirmųjų dešimtmečių prozą.

Giedros Radvilavičiūtės eseistika, suprobleminusi grožinės ir negrožinės kūrybos skirtį. 

Dalia Staponkutė, „Motinų  tylėjimu“ įvardijusi sunkiausią emigracijos patirtį.

Giedrė Kazlauskaitė, kurianti kintančio moteriškumo ir motinystės kalbą.

Lina Buividavičiūtė, Jurgita Jasponytė, Virginija Kulvinskaitė, Jurga Tumasonytė, Agnė Žagrakalytė. 

Paskutinė eilutė yra ir pirmoji. 

 

Kaip per nepriklausomybės metus pasikeitė feministinis diskursas lietuvių literatūroje?

 

Literatūrologė Violeta Kelertienė

Beveik neįmanoma sekti lietuviškų feminizmo pėdsakų iš Amerikos Vakarų pakrantės, nepasiekiant Lietuvoje leidžiamos spaudos, bet pabandysiu paminėti savo įspūdžius iš to, ką teko nugriebti. Nors feminizmas iš pradžių rėmėsi senesnės literatūros studijomis, pastaruoju metu atsirado socialinių, LGBT temų, „MeToo“ atgarsių, šiek tiek smurto, šiek tiek sekso, – Lietuva niekuo neatsilieka nuo Vakarų pasaulio reiškinių. Atsirado galimybė įvairesnėms temoms, kurios anksčiau būtų atmestos kaip nepadorios. Man atrodo, kad taip pat atsirado tam tikras laisvės jausmas. Nebevaržomi rašytojai, ypač poetai, rašo nebe tokius gražius, ilgus naratyvus, pasikartojančius siužetus, jie ieško niuansuotų, nebuitiškų, impresionistiškų, naujoviškų priemonių, kaip be baimės ir gėdos atnarplioti savo vidų ir juo pasidalinti. Ateina į galvą įvairūs, bent mane dominantys, autoriai, be tvarkos mane pasiekiantys kūriniai: Sandros Bernotaitės, Linos Buividavičiūtės, Virginijos Kulvinskaitės. Žinau, kad yra daug daugiau panašių pavyzdžių, bet tokie šį vakarą ateina iš lentynos į galvą.

 

Kaip keičiasi požiūris į moteris kūrėjas žvelgiant iš jūsų su Ramune Bleizgiene sudarytos knygos „Moterų istorijos eskizai“ perspektyvos?

 

Literatūrologė, vertėja Birutė Avižinienė

Žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos, atrodo, kad kurianti moteris galų gale nustojo būti išimtis ir jai nebereikia dėl to aiškintis. Tą liudija ir jai skiriamas augantis tyrėjų dėmesys – moteris kūrėja suvokiama kaip tyrinėti vertas objektas. Sakyčiau, kad akcentas nuo vieno sando pereina prie kito: šį žodžių junginį perskaitome nebe kaip nusakantį moterį, kuri kuria, o kaip nusakantį kūrėją, kuri yra moteris.

 

Moters balsas literatūroje ir mene – (ne)girdimas, (ne)slopinamas, (ne)laisvas? Tiesiog kitoks?

 

Menininkė, rašytoja Paulina Pukytė

Moters balsas literatūroje ir mene gali būti visoks, bet, deja, jo neretai tikimasi būtent moteriško. Tai labiau pasakytina apie literatūrą, nes meno laukas šiuo klausimu vis dėlto daug pažangesnis ir neutralesnis. Tas tikėjimasis (expectation), arba, tiksliau, nesitikėjimas iš moters rašytojos ko nors įdomaus ar reikšmingo, išankstinis nusistatymas apie moters balsą (būtinai prilyginamą „moteriškam“) ir sukuria tą negirdėjimą, slopinimą, nelaisvę, taip pat gali net pasąmoningai nuvesti į tam tikrą prisitaikymą.

 

Jaunieji poetai ir poetės – kaip skiriasi jų balsai ir laikysenos?

 

Poetė, literatūros kritikė Giedrė Kazlauskaitė

Kaip šiandien veikia feminizmas, geriausia tikrinti paprašius jaunesnių žmonių įvertinti Mykolo Saukos romaną „Kambarys“. Feminisčių daugumai protagonistas atrodo amoralus. Kitaip pasukčiau klausimą: ar mes, LGBT, kartais neįpratome heitinti heteroseksualių vyrų tiesiog iš inercijos ir mažumėlę dėl to, kad, turint bendruomenės palaikymą, tai malonu? Bet juk vyrai skirtingi, kai kurie patys feministai. Be to, mes ne taip linkusios reikalauti moralumo iš, pvz., Undinės Radzevičiūtės personaž(i)ų; o jeigu pareikalautume, ar tai neatrodytų pernelyg teisuoliška? Ar literatūra privalo moralizuoti?

Dauguma jaunesnių poetų (Vytautas Stankus, Mindaugas Nastaravičius, Nerijus Cibulskas, Simonas Bernotas ir kt.) savo knygose jau kitaip vaizduoja moterį negu mūsų bendraamžiai ir vyresni (Sigitas Parulskis, Aidas Marčėnas, Rimvydas Stankevičius, Valdas Daškevičius ir pan.). Literatės taip pat iš principo skiriasi savo laikysenomis pagal amžių: Greta Ambrazaitė, Austėja Jakas, Patricija Gudeikaitė versus Indrė Valantinaitė, Zita Mažeikaitė, Ramutė Skučaitė ir kt. – pastarosioms autorėms netrukdo tradiciniai lyčių vaid­menys. Čia tik poezijoje: prozoje feminizmas siauste siaučia, net ir populiariuosiuose romanuose (Patricija Tilvikaitė, Ignė Alė). Žinoma, jis turi ir vyresnių antagonisčių: U. Radzevičiūtė, Laura Sintija Černiauskaitė, Giedra Radvilavičiūtė ir kt.

 

Esi pirmoji „Žemaitės tašės“ premijos laureatė. Ar ši premija vis dar aktuali?

 

Rašytoja, literatūros kritikė Virginija Kulvinskaitė

Turime labai daug įvairių literatūrinių premijų, tačiau iki poetės ir menotyrininkės Laimos Kreivytės įsteigtos „Žemaitės tašės“ premijos neturėjome tokios, kuri būtų skirta poetėms (galbūt kada nors bus įteikta ir vienam kitam poetui, kas žino), rašančioms apie moterų patirtis, savo eilėraščiuose aktualizuojančioms moterišką žiūrą, ieškančioms unikalios poetinės raiškos specifinėms patirtims, būsenoms perteikti. Taip pat neturime nė vienos leidyklos, kuri pirmenybę teiktų moterų autorių kūriniams, – dėl šito gerokai gėda.

„Žemaitės tašės“ premija Lietuvos literatūros lauke unikali, o kuo toliau, tuo labiau tampa iš tiesų prestižine. Literatūrinės premijos prestižą lemia apdovanotų knygų kokybė ir, be abejo, aiškūs, skaidrūs premijos skyrimo kriterijai. Didžiuojuosi, kad gavau Žemaitės premiją už savo debiutinę eilėraščių knygą „Antrininkė“ ir kad priklausau nuostabių vėliau apdovanotų poečių, kurios mane įkvepia ir žavi, bendrijai.

Šios premijos tikslas nėra vien išskirti vertingas poe­čių knygas. Mes taip pat siekiame edukuoti poe­zijos skaitytojus ir vertintojus: paaiškinti, parodyti moterų poezijos vertę, jos skaitymo, interpretavimo specifiką.

 

Žvelgiant iš filosofinės ir feministinės teorijos perspektyvos – kaip šiandien matome Žemę ir gyvybę? Koks būtų įsivaizduojamas tiltas nuo Marijos Gimbutienės per Gajos hipotezę iki „Į organizmus orientuotos ontologijos“?

 

Filosofė Audronė Žukauskaitė

Manau, kad šiuolaikinis feminizmas turi ieškoti kaitos ir tapsmo galimybių, judėti naujomis kryptimis ir atsižvelgti į platesnius kontekstus. Nors moterų lygiateisiškumo reikalavimas vis dar yra svarbus, turime nepamiršti, kad esama žmogiškų ir nežmogiškų būtybių, kurios neturi jokių teisių, – tai migrantai, užmarščiai pasmerkti Gazos Ruožo gyventojai, seksualinės mažumos. Tačiau, be teisių atėmimo, esama dar ir pasyviai agresyvaus apleidimo: žmogaus sukeltas rūšių išnykimas, gyvenamųjų terpių sunaikinimas, Žemės paviršiaus ir atmosferos suniokojimas.

Būtent todėl šiuolaikiniam feminizmui svarbu kurti naujus pasakojimus, atsiremiant tiek į M. Gimbutienės archeologiją, tiek į skirtingas Gajos teorijas. Taip pat svarbu kurti tokias filosofines teorijas, kurios būtų ne hierarchinės ir klasifikuojančios, bet atskleidžiančios visų gyvų būtybių sampynas ir sąsajas. Savo knygoje „Į organizmus orientuota ontologija“ teigiu, kad svarbu suteikti ontologinį statusą visoms gyvoms būtybėms ir taip kurti gyvybei palankesnes ateities sąlygas.    

 

Sovietmečiu kinas buvo „pasaulis, kuris priklausė vyrams“. Kaip tas pasaulis pasikeitė?

 

Kino ir kultūros istorikė Lina Kaminskaitė

Jei pokytį matuosime vertindami moterų atsiradimą ar jų daugėjimą srityse, kuriose anksčiau jų nebuvo, tuomet pokytis yra. Pavyzdžiui, 1981 m. Jadvyga Janulevičiūtė sukūrė filmą „Eglė“ ir Lietuvos kino istorijoje tapo pirmąja moterimi, režisavusia vaidybinį filmą. Po daugiau nei trisdešimties metų Janina Lapinskaitė sukūrė antrą vaidybinį filmą („Stiklo šalis“, 2004), dar po trejų metų Inesa Kurklietytė – trečią („Varnų ežeras“, 2007).

Atrodytų, jog šiandien moterims nebereikia laukti trisdešimt metų, kad galėtų kurti. Tačiau lyčių lygybės procesų tyrėjos paskaičiavo, kad, bent jau kino režisūroje, vienodas moterų ir vyrų skaičius geriausiu atveju bus pasiektas tik po daugiau nei penkiasdešimties metų, t. y. 2080-aisiais. Pasaulis gal ir nebepriklauso tik vyrams, bet mąstymo režimai vis dar priklauso jų teritorijai.

 

Šiuolaikinės Lietuvos kompozitorės, dirigentės, atlikėjos skina tarptautinius laurus. Kokios ryškiausios šios naujos bangos kūrėjos ir tendencijos?

 

Muzikos kritikė Rasa Murauskaitė-Juškienė

Susiklostė taip, kad mūsų muzikos istorijos puslapiuose moterų muzikių istorija papasakota tik labai fragmentiškai, tačiau šiuolaikinei Lietuvos muzikos kultūrai tarptautinėje scenoje šiuo metu rimčiausiai atstovauja būtent moterys.

Ryškiausiai tarptautinėje scenoje šviečia mūsų operos solistės Asmik Grigorian, Vida Miknevičiūtė ir Aušrinė Stundytė. Šalia jau dešimtmetį dirigentų elite esančios Mirgos Gražinytės-Tylos būtinai noriu paminėti dirigentę Giedrę Šlekytę, kuri pastaraisiais metais debiutais šturmavo svarbiausias koncertų sales ir operos teatrus. Puiki tarptautinė perspektyva numatoma ir vos 26-erių dirigentei Izabelei Jankauskaitei. Na, o kompozitorių scenoje po fenomenalios operos-performanso „Saulė ir jūra“ sėkmės neblėsta susidomėjimas Linos Lapelytės, tiesa, daugiau veikiančios tarpdisciplininio meno srityse, kūryba. Bendradarbiavimu su svarbiausiais orkestrais ir prestižiniais užsakymais džiaugiasi kompozitorės Justė Janulytė ir Žibuoklė Martinaitytė, iki šiol pasaulio scenose Lietuvos muziką reprezentuoja Ramintos Šerkšnytės ir Onutės Narbutaitės kūriniai.

Visgi čia miniu tik pačius žymiausius vardus – muzikos pasaulis dalijasi į mažesnes nišas, kuriose netrūksta sėkmingai veikiančių lietuvių muzikių. Galų gale garso kūryba vis dažniau atmeta žanrų ribas, kompozitorės virsta režisierėmis, atlikėjos – kompozitorėmis, o kūrybinių formatų susiliejimas tampa natūraliu muzikinio lauko reiškiniu.

 

Kodėl svarbu į vyrišką senosios dailės ekspoziciją įterpti šiuolaikinių menininkių kūrinius? Koks feminizmo ir queer studijų vaidmuo (post)kuratorinėje praktikoje?

 

Kuratorė, rašytoja Monika Kalinauskaitė

Konkrečiai mano atveju – kuruojant parodą „Visa tai, ko negalima daryti“ – tai buvo dvilypis sumanymas. Man rūpėjo ne tik rekontekstualizuoti tas menines praktikas, kurios atrodė negaunančios deramo dėmesio Lietuvos meno istorijoje, bet ir sukurti kontrastą vyriškam senosios dailės autorių sąrašui. Bet, galvojant plačiau, tokie įterpimai turbūt svarbiausi tam, kad nebereikėtų „įterpinėti“ ir moterų kūryba tiesiog būtų kanono, gyvenimo, sveikos muziejinės apykaitos dalis.

Ruošdamasi parodai esu išgirdusi ir tokią pastabą: feminizmas nėra vienintelis būdas būti politiškai. Man asmeniškai tai tapo natūraliausiu būdu būti politiškai. Įvairiose feminizmo pakraipose ir queer studijose dažnai ieškoma ne tik kitokių sprendimų, bet ir metodų: takesnių, lankstesnių, daugiau aprėpiančių nei klasikinėse, labiau hierarchiškose sistemose. Kuruojant parodą, atsidūrusią erdvėje tarp kitų eksponuojamų darbų, tie metodai gali plėstis kaip gerybinis grybas, aprėpdamas daug galūnių iškart ir išjudindamas viso organizmo dinamiką.

 

Žvelgiant iš religijų ir lyčių studijų perspektyvų – kur nukeliavome nuo 1990-ųjų?

 

Religijotyrininkė, sociologė Milda Ališauskienė

Kadangi tiek religijų, tiek lyčių studijos turėjo iš esmės kurtis beveik tuščioje vietoje ir atrasti save per santykį su kitomis mokslo šakomis, nenuostabu, kad šis procesas užtruko beveik tris laisvės dešimtmečius. Tuo laikotarpiu religijų ir lyčių studijos ilgą laiką keliavo savo keliais, kol kartu su kolegėmis maždaug prieš penketą metų pradėjome ieškoti šių studijų sąveikos moksliniuose tyrimuose. Šiuo metu jau yra publikuota straipsnių tarptautiniuose mokslo žurnaluose, o praėjusiais metais išleista ir tarptautinė kolektyvinė monografija kartu su Latvijos bei Estijos kolegomis – „Religion and Gender Equality around the Baltic Sea: Ideologies, Policies, and Private Lives“ (sudarytojos Milda Ališauskienė, Eglė Aleknaitė ir Marianne Bjeland Kartzow, „Routledge“, 2024). Baigiama rengti Mortos Vidūnaitės disertacija apie Lietuvos Romos katalikių bei evangelikių liuteronių lyderystės bruožus bendruomenėse ir už jų ribų.

Minėtoje monografijoje pateikiami mokslinių tyrimų duomenys leidžia kalbėti apie kartų kaitą, apie tai, kaip moterys mato savo vietą ir vaidmenį visuomenėje, religinėje bendruomenėje ar šeimoje. Viena vertus, ryškėja moterų lyderystė kai kuriose religinėse bendruomenėse, tačiau taip pat išlieka kritika primestos sovietinės lyčių lygybės modeliui ir šių dienų lyčių lygybės iniciatyvoms. Gal nuskambės paradoksaliai, bet galime matyti ir egalitarinių praktikų populiarėjimą mūsų tyrimuose dalyvavusių religingų moterų šeimose, kur jos linksta dalintis vaikų priežiūros ir namų ruošos darbais su savo partneriais, renkasi derinti šeimą ir darbą.

Per pastaruosius daugiau nei tris dešimtmečius lyčių ir religijų studijos ieškojo savo vietos sparčiai kintančioje visuomenėje. Viena vertus, religija grįžo į viešąją erdvę, religijos ir politikos santykiai tapo neatsiejami, ir tai galime matyti įvairiose valstybės reguliuojamose srityse: sveikatos, švietimo, socialinės apsaugos ir pan. Antra vertus, moterų vaidmuo visuomenėje ir šeimoje taip pat buvo perkonstruojamas atsižvelgiant į naujas neoliberalias socialines reformas, kai atsivėrė galimybė rinktis: nuo neopatriarchalizmo ir tradicinių šeimos vaidmenų iki įvairesnių šeimos ir darbo derinimo formų arba dar kitokių individualių pasirinkimų.

 

Žvelgiant iš už Atlanto – koks Nacionalinės emancipacijos dienos vaidmuo kuriant demokratinę Lietuvą?

 

Medicinos antropologė, rašytoja Rima Praspaliauskienė

Nacionalinės emancipacijos diena, įprasminanti moterų teises, pradėta minėti 2016 m. (2023 m. įtraukta į atmintinų dienų sąrašą). Tuo metu demokratiniame pasaulyje prasidėjo lūžis (įvyko „Brexit“ referendumas, o Donaldas Trumpas tapo JAV prezidentu), kurio pasekmes tik pradedame apčiuopti. Vadinamųjų tradicinių vertybių nostalgija išsiveržė į paviršių nupūtusi dulkes ir ištraukusi tradicinius moters-žmonos vaidmenis. Emancipacijos dienos reiškinys man yra idėjų laboratorija, palaikanti ir kurianti demokratišką bendruomenę. Nesinorėtų, kad liberalios demokratijos laikotarpis su moterų ir LGBTQ teisėmis taptų praeitimi.

 

Lyčių lygybė viešojoje ir privačioje erdvėje – pasiekta, priartėjusi, nepasiekiama?

 

Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė

Lyčių nelygybė yra gili kompleksinė problema. Tvarių pergalių sunku tikėtis, kol neįvyko sisteminiai pokyčiai. Kokie trapūs yra lyčių lygybės pasiekimai, gerai iliustruoja pastarųjų metų pasaulio įvykiai. Bet tai nereiškia, kad turime nuleisti rankas. Priešingai, šiandien kaip niekad svarbu prisiminti – teisių, laisvių ir lygybės turėsime tiek, kiek išdrįsime pakovoti.

 

Tos pačios lyties asmenų partnerystė – misija (ne)įmanoma? O santuoka?

 

Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė Jūratė Juškaitė

Viena vertus, mūsų visuomenė inertiška, pokyčius šioje srityje priimanti sunkiau nei, pavyzdžiui, Estija, kurioje tos pačios lyties poros tuokiasi nuo 2024 m. pradžios. Latvijoje jau kurį laiką galioja įstatymų paketas, leidžiantis sudaryti partnerystę. Kita vertus, nenuvertinčiau visuomenės transformacijos spartos: dar prieš penkiolika metų Lietuvoje tik kas dešimtas gyventojas palaikė partnerystę, šiandien jau daugiau nei pusė sutinka, kad būtina spręsti problemas, iškylančias tos pačios lyties poroms, kas trečias palaiko partnerystės idėją. Ar tuoksis tos pačios lyties poros Lietuvoje? Tuoksis, galbūt ne taip greitai, kaip norėtume, tačiau tikiu, kad subręsime ir tam.

 

Aktyvizmas, archyvas, saugi erdvė. Kodėl svarbu rinkti ir pasakoti LGBTQ istorijas?

 

„Išgir̃stì“ queer archyvo kuratorė Viktorija Kolbešnikova

Rinkti ir pasakoti LGBTQ+ istorijas – tai priešintis užmarščiai ir ištrynimui. Suteikti prasmę gyvenimams tų, kurie ir kurios netilpo, nepaisė, trikdė, o kartais ir skausmingai tylėjo. Archyvai susieja skirtingas kartas, stiprina tęstinumą ir kuria priklausymo jausmą. Queer archyvavimas svarbus ne tik klibinant praeities pasakojimus, bet ir kuriant ateities utopijas.

 

Ar keičiasi požiūris į marginalizuotų grupių – moterų, LGBTQ, žmonių su negalia kūrybą?

 

Menininkė Gabrielė Gervickaitė

Labai norėčiau tikėti, kad keičiasi. Dar pridurčiau – kitataučių... Ir skaudina, ir piktina būti „marginalizuotųjų“ grupėje. O gal visai smagu? Margų ir organizuotų žmonių grupė. Tikriausiai čia kažkoks nesusipratimas. Statistikos patvirtinti skaičiai. Klausimas kyla iš pačios grupės, noras pasitikrinti tarpusavyje – ar dar vis, o gal nebe?

Manau, kad požiūris tikrai keičiasi. Daugėja renginių, kino festivalių, parodų, menininkų rezidencijų, literatūros kūrinių, teatro ir šokio spektaklių... Pavyzdžiui, jauni (ir ne tik) parodų kuratoriai, grįžę iš užsienio, parsiveža ne tik žinių, bet ir kitokį žvilgsnį, kuris ne skirsto, o jungia.

Mano mintys vis dėlto krypsta į edukacijos sritį ir politikų sprendimus. Kol kas vangiai priimamos lyčių studijos, ką ir kalbėti apie neįgalumo studijas, kurios išplėstų supratimą ir paskatintų dar labiau burtis bendraminčius saugiose erdvėse. Saugios ar saugesnės erdvės, pavyzdžiui, mokyklos, universitetai, akademijos, kur būtų įmanoma pasirinkti norimas studijas, jaustis gerbiamam, kur nebijotum pasakyti savo nuomonės, kur mokytų kritinio mąstymo ir pan. Alternatyvių erdvių ar švietimo programų atsiranda vis daugiau, bet jos negali aprėpti visų poreikių. Galiausiai dėl kažkokių politinių priežasčių joms yra nutraukiamas finansavimas.

Rimta bėda yra bendruomenių uždarumas, bet tai lemia visuomenės primetama stigmatizacija. Kartais atrodo, kad patys nenorime keistis, bet taip gali pasirodyti žvelgiant iš išorės. Sunku ką nors daryti ir kurti bandant apskritai išgyventi, sumokėti mokesčius, nes dažniausiai bendruomenės (kalbu apie įvairias grupes ir jų veiklas) kuriasi savanorystės principu, todėl žmonės dažnai perdega ir nebeturi jėgų toliau plėtoti veiklos.

Vis svarstau, kiek tam tikrų grupių atmetimą galima priskirti sovietmečio paveldui. Turbūt tiek, kiek jo bus, kol pasikeis švietimo sistema, kol atsiras daugiau saugių erdvių skleistis ir išsiskleisti. Neleiskime, kad požiūrio kaita užtruktų per ilgai.

 

Stambulo klausimo ratifikavimas – kodėl trypčiojama vietoje?

 

Religijos ir politikos antropologė Gražina Bielousova

Dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo Lietuvoje trypčiojama vietoje, mano galva, dėl trijų esminių priežasčių. Pirmoji ir svarbiausia yra ta, kad politinės partijos nenori prisiimti atsakomybės už (labai nepelnytai, bet tikslingai) kontroversiškai vertinamo dokumento patvirtinimą, kuris jiems galėtų kainuoti rinkėjų balsus. Antroji priežastis – mūsų visuomenėje giliai įsišaknijusios patriarchalinės nuostatos, kurios, kaip rodo tyrimai, vis dar pateisina smurtą prieš moteris, todėl žmonės nesugeba vienareikšmiškai pasmerkti smurtautojo. Trečioji yra dezinformacija ir moralinė panika, kai politikai bijo prarasti rinkėjus, o argumentai už moterų teises ir už įsipareigojimus jas ginti sunkiai skinasi kelią net tarp pačių moterų. Džiaugiuosi, kad turime aktyvisčių ir nevyriausybinių organizacijų vadovių, kurioms moterys ir jų saugumas yra prioritetas, – šio reikalo jos ramiai nepalieka. Jei ratifikuosime konvenciją, laikysiu tai jų nuopelnu.

 

Feminizmo maršrutai Vilnius–Budapeštas–Viena: lankytini objektai.

 

Lyčių studijų mokslininkė Rasa Navickaitė

Budapešto šiomis dienomis į jokį feministinį maršrutą neįtraukčiau. Gyvenau čia iš viso ketverius metus. Savo akimis mačiau, ką „neliberalus“ režimas gali padaryti stipriai, aktyviai feministinei ir queer bendruomenei, kaip galima iš esmės pakeisti pačią visuomenę – ją apvalant nuo nepageidautinų elementų. Kaip tik neseniai vėl lankiausi Budapešte ir nuėjau apžiūrėti savo alma mater – kadaise klestėjusio, filantropo George’o Soroso įkurto Vidurio Europos Universiteto (CEU).

Pačiame sostinės centre esantys pastatai atrodo kaip vaiduokliai, pro kuriuos vaikšto grupės nieko neįtariančių turistų. Buvęs pagrindinis įėjimas dabar įleidžia į „brunchą“ siūlančią kavinę. Studentai dingo. Kadaise visoje Europoje žinomas Lyčių studijų fakultetas, kuriame apsigyniau daktaro disertaciją ir kuris išugdė ne vieną Lietuvos žmogaus teisių aktyvistę ar aktyvistą, buvo viena iš pirmųjų Viktoro Orbano aukų. Programos migrantams ir lyčių studijos labiausiai erzino Vengrijos valdžią. Bet iš tikrųjų – erzino erdvė laisvai minčiai, alternatyva nacionalistiniam diskursui. Galiausiai visas universitetas buvo „ištremtas“ iš šalies, šitaip be precedento suvaržant akademinę laisvę Europos Sąjungos šalyje. CEU priglaudė kaimyninė Viena.

Jeigu lankysitės Budapešte, nueikite į CEU pastatus, aplankykite vis dar atvirą, puikaus dizaino naujutėlę biblioteką. Pasižiūrėkite į pustuštes lentynas – knygos pamažu iškeliauja kartu su laisve mąstyti, skaityti ir rašyti, ką nori.

 

Uždraustos knygos, draudžiamos temos – ar tokių liko? Iš naujo perleista Neringos Dangvydės knyga „Gintarinė širdis“, pasirodžiusios šios autorės ir Karolio Baublio poezijos knygos – ar LGBTQ balsai girdimi?

 

Rašytoja, filosofė Aušra Kaziliūnaitė

Visuomenes pagal galios ar, tiksliau, galių įtaką tekstui galime skirstyti į dvi grupes. Negatyviosios cenzūros visuomenės – tai sistemos, kuriose kūrybą stipriai veikia bandymas išvengti temų, galinčių sulaukti „bausmės“. Pozityviosios cenzūros visuomenės – tai sistemos, kuriose kūrybą labiau veikia ne bandymas išvengti „bausmės“, o noras gauti „dovaną“, paskatinimą, įvertinimą. Nors literatūros srityje vis mažėja ką nors iš išorės draudžiančios cenzūros, tačiau vidiniai savicenzūros režimai, skatinami noro vengti konfrontacijos, nereikalingo dėmesio ar visuomenės spaudimo, vis dar veikia. Prie vidinės negatyviosios cenzūros mechanizmų intensyvėjimo neabejotinai prisidėjo ir pastangos uždrausti N. Dangvydės knygą. Ypač visuomenės reakcija į bandymą tai padaryti.

Prieš porą metų apie šią istoriją kalbėjomės su viena vengrų rašytoja. Bandymą uždrausti knygą „Gintarinė širdis“, kurioje greta kitų pasakų esama ir pasakos apie dviejų princų meilę, leido Lietuvoje tuo metu veikęs Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas. Vienintelė kita Europos Sąjungos šalis, kurioje veikia šis įstatymas, – Vengrija. Joje taip pat panašiu pagrindu bandyta uždrausti ir iš prekybos išimti autorių kolektyvo rašytą knygą, tačiau Vengrijos visuomenė masiškai pasipriešino. Lietuvoje pavieniai aktyvistai ir tam tikros grupės taip pat bandė kiek galėdami ginti autorę šioje situacijoje, bet pritrūko kritinės visuomenės masės palaikymo ir noro atstatyti teisybę. Tai galime suprasti kaip tam tikrą lakmuso popierėlį, leidžiantį spręsti apie visuomenės nuotaikas prieš gerą dešimtmetį, kai pasirodė knyga.

Tokios iniciatyvos kaip šios knygos perleidimas, jos sklaidai skirti renginiai, diskusijos ir t. t. ne tik keičia padėtį, bet ir savaime byloja, kad per pastaruosius dešimt metų įvyko ženklus mąstymo pokytis. Tačiau nereikia apsigauti, neva šių ir daugybės kitų temų mūsų viešajame diskurse nebelydi daugybė nutylėjimų. Mažėjant tiek išoriniam, tiek vidiniam poreikiui drausti (negatyvioji cenzūra), toli gražu nemažėja poreikis būti pastebėtam ir įvertintam (pozityvioji cenzūra). Tokio pobūdžio cenzūra taip pat diktuoja temas ir būdus, kaip kalbėti ar nutylėti. Šiuo požiūriu mūsų šalies demokratija niekuo nesiskiria nuo kitų valstybių vėlyvojo kapitalizmo sąlygomis veikiančių demokratijos formų. Visur egzistuoja pozityviosios cenzūros siūlomas temų ir kalbėjimo būdų rinkinys: vienoks jis Niujorke, kitoks Varšuvoje, Liublianoje, Budapešte ar Vilniuje.

 

Šiuolaikiniai menininkai ir menininkės – ar jie lygiaverčiai lauko žaidėjai, ar vis dar skirtingai vertinami kūrėjai, kai kalbame apie aukščiausius įvertinimus, dalyvavimą parodose ir kolekcijų formavimą?

 

Menininkė Agnė Jokšė

Nuo 1999-ųjų, kai Venecijos bienalėje Lietuvai pirmą kartą atstovavo Mindaugas Navakas ir Eglė Rakauskaitė, Eglė Budvytytė bus pirma mūsų šaliai atstovaujanti savarankiška menininkė. Neabejotinai reikšmingas kultūros įvykis – užtruko 26-erius metus, kol jo sulaukėme. Tai turbūt šį bei tą pasako.

 

Parengė Laima Kreivytė ir Akvilina Cicėnaitė