Amanda Gorman, trapi juodaodė mergaitė geltonu apsiaustėliu, raudonu lankeliu, per Joe Bideno inauguraciją perskaitė savo eilėraštį. Viskas apgalvota: ir apsiaustėlis, kokio iškart po transliacijos internetinėse parduotuvėse ieškojo tūkstančiai naujųjų lyrikės gerbėjų, ir plaukuose nimbu švytintis raudonas lankelis. Eilėraštis, irgi gerai apgalvotas, pasaulio žiniasklaidoje sulaukė didžiulio atgarsio. Žinomos Vokietijos kultūros pasaulio veikėjos pokalbiuose radijo eteryje liejo eilėraščio sukeltas reakcijas, viena kitą pralenkdamos superliatyvais, emocijomis („oda pašiurpo“, „gumulas gerklėje“ etc.). Pasigirdo tik vienas kitas kritiškas balsas, išdrįsęs suabejoti teksto menine verte ir apgailestaujantis dėl meno tarnystės politikai. Tai mūsų naujas puikusis pasaulis, kuriame menas, mokslas, ekologija tampa politikos įrankiais (vasario pradžioje 70 Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos mokslininkų paskelbė apie steigiamą Mokslo laisvės tinklą (vok. Netzwerk Wissenschaftsfreiheit), siekiant mokslą apsaugoti nuo ideologinių ribojimų, nuo meinstrymo paveiktų studentų ir kolegų spaudimo). Bet šįkart A. Gorman eilėraštis, tiksliau, jo vertimo istorija. Apie tai Floriano Wernerio, Amerikos kultūros žinovo, rašytojo ir vertėjo, straipsnis.

Vilma Mosteikienė

 

Amanda Gorman per Joe Bideno inauguraciją 2021 m. sausio 20 d. Navy Petty nuotrauka iš wikipedia.org

 

Afroamerikietės poetės Amandos Gorman eilėraščius į nyderlandų kalbą turėjo išversti baltaodė vertėja. Tačiau po kritikos bangos ji versti atsisakė. Šis atvejis parodo, kad kadaise poststruktūralizmo laidota autoriaus institucija vėl prisikelia. Tačiau kokia kaina?

„Argi svarbu, kas kalba?“ Tokiu klausimu filosofas Michelis Foucault baigia esė „Kas yra autorius?“ Tada, 7 dešimtmetyje, atsakymas daugeliui buvo aiškus: niekieno. Autorius – miręs, autorė – passé, teksto autorių teisės – nesvarbu. Šiandien gi tikriausiai nuskambėtų atsakymas: visų. Klausimas, kas kokia tema turi teisę reikšti nuomonę, netgi kas tuos svarstymus gali versti į kitą kalbą, kaip niekada jautrus. M. Foucault, Roland’o Barthes’o ir kitų poststruktūralizmo teoretikų mirusiu paskelbtas autorius šiuo metu vėl tampa svarbus. Akivaizdus pavyzdys – sujudimas dėl A. Gorman lyrikos rinkinio vertimo į nyderlandų kalbą.

Visiems tikriausiai žinoma, kodėl staiga amerikietės eilėraščius prireikė išversti į palyginus negausią kalbą: jauna poetė A. Gorman per Joe Bideno inauguraciją perskaitė įspūdingą eilėraštį „The Hill We Climb“ („Mes kopiam į kalvą“). Po kelių dienų jai atstovaujanti leidykla paskelbė apie to paties pavadinimo knygos leidimą. Leidybos teisės buvo parduotos visame pasaulyje, taip pat ir Amsterdame. Meulenhoffo leidykla sudarė vertimo sutartį su žinoma autore Marieke Lucas Rijneveld. Tačiau po kritinio straipsnio „De Volkskrant“ ir jį lydėjusių aštrių debatų socialiniuose tinkluose M. L. Rijneveld vertimo atsisakė. Ne rašytojos literatūriniai gebėjimai tapo kritikos objektu, o jos etninė ir lytinė tapatybė: kodėl vertimui nepasirinkta sakytinės poezijos atstovė, kuri, be to, būtų „moteris, jauna ir – be išlygų – juodaodė“?

Nesiaiškinsime, ar šis faktas rodo etapinę pažangaus lygiateisiškumo ir tapatybės politikos pergalę, ar, priešingai, kultūrinio totalitarizmo aktą. Aišku viena: tai griauna dešimtmečius nusistovėjusį autoriaus vaidmens supratimą. Šiojo išnykimas buvo gerokai daugiau nei akademiniai žaidimai: atsisakius autoriaus institucijos, prasiplėtė interpretacijų laukas. Jei tekste nebelieka centrinės perspektyvos, vienvaldžio prasmės savininko, tada įmanomos skirtingos perskaitymo galimybės. Visa postkolonijinė ir postfeministinė literatūros teorija grįsta šiuo metodu, anuliuojančiu autoriaus, dažniausiai baltojo senyvo vyro, galias.

Žinant šias aplinkybes atrodo keista, kad centralizuojančią instituciją siekiama sugrąžinti keliant debatus būtent dėl jaunos pažangios afroamerikietės teksto. Juo labiau kad aptariamasis A. Gorman eilėraštis prieštarauja tokiems diskursams. Jame atskleidžiama ne specifinė afroamerikietės moters patirtis (apie tai užsimenama puse sakinio), o siekiama aprėpti, suvienyti, kalbama apie pažadėtąją žemę, kurioje visi bus lygūs. Utopija atskleidžiama universaliomis metaforomis: šviesa, šešėliai, slėnis, kalva...

Apskritai argumentas, kad baltoji vertėja nesugebės deramai išreikšti A. Gorman patirčių pasaulio, liudija keistą vertėjo amato supratimą. Juk vertėjų darbo tikslas – perteikti iki tam tikro lygio svetimų žmonių patirtis, mąstymo ir kalbėsenos būdus. Būtent tas skirtumas yra esminė kalbas ir kultūras sujungiančio vertimo prielaida. (...)

 

Iš vokiečių kalbos vertė Vilma Mosteikienė

„Philosophie Magazin“, 2021 03 05

 

Gorman eilėraštis „Mes kopiam į kalvą“ („The Hill We Climb“; vertė Dovilė Kuzmickaitė) skelbtas ČIA