Julia Encke

Thomas Mannas jau emigravo, o jo dienoraščiai vis dar Miunchene. O jei jie atiteks naciams? Su Florianu Illiesu kalbamės apie Mannų gyvenimą Pajūrio Sanari ir apie tai, kas naujoje jo knygoje „Saulei leidžiantis – Mannų šeimos gyvenimas Sanari“ („Wenn die Sonne untergeht – Familie Mann in Sanary“) išgalvota, kas ne.

Florianas Illiesas. Ramono Lehmanno nuotr.

 

Kada sužinojote, kad 1933-iaisiais, sprukdami nuo nacių, visi Mannai vienas po kito atvyko į Pajūrio Sanari Prancūzijoje?

Prieš penkerius metus, per kovido epidemiją, tada rašiau knygą „Meilė neapykantos laikais“. Ištikdavo tokių trumpų tarpsnių, kai galėdavau išjudėti, tada ir nuvykau į Pajūrio Sanari pažiūrėti tos legendinės emigrantų gyvenvietės.

Dėl Mannų vykote?

Taip, ir dėl jų. Tada ir paaiškėjo, kad tas viešbutis, apie kurį žinojau iš Klauso Manno dienoraščių, vis dar stovi, tad registratūroje paklausiau, gal galėčiau apsigyventi Klauso kambary. Gavau 17-to kambario raktą – sėdėjau Klauso Manno kambaryje, žvelgiau į prieplauką...

Tai „Hôtel de la Tour“?

Taip, ir pro saulės nutviekstus langus skaitinėjau tai, ką Klausas Mannas tada, 1933 m., pro tą langą žvelgdamas matė. Tris dienas ten išbuvau, vaikštinėjau palei namus, kuriuose gyveno Thomas ir Katia Mannai, Franzas Werfelis, Alma Mahler, Lionas ir Maria Feuchtwangeriai, kur Bertoltas Brechtas sėdėdamas ant krantinės mūro dainavo balades. Tai buvo pagavu, kaip tik to, kad pradėčiau rašyti, man ir reikėjo – tos aplinkos, tos gyvos senų laikų dvasios. Manfredas Flügge daugelyje puikių knygų aprašė, kaip jie visi gyveno šioje vietoje; deja, jis mirė kaip tik tada, kai pradėjau rašyti savo knygą apie Sanari.

Bet knygoje „Saulei leidžiantis“ dėmesį telkiate ne į emigravusius rašytojus, o į Mannų šeimą.

Man pasirodė keista, kad 1933-iųjų vasara, kurią Mannai praleido Prancūzijoje, labai menkai aprašyta ir ištirta. Mannų emigracija dažniausiai minima nuo Šveicarijos, o tie keli mėnesiai Prancūzijoje nutylimi, tarsi tai būtų koks šalutinis dalykas. Mane, kaip rašytoją, būtent tai ir įjautrina: ten, kur kiti praeina pro šalį, aš sustoju. Taip buvo ir su mano knyga „1913“ – tie metai mane domino kur kas labiau nei 1914-ieji. Tad ėmiausi apie tą laiką skaityti ir lankyti atitinkamas vietas.

Ar Thomo Manno namas Sanari yra atviras visuomenei?

Ne, tai privati nuosavybė, beje, istoriškai jis toks pat svarbus, kaip ir namas Pasifik Paliseide Kalifornijoje. Atminimo lenta ten yra, tas tiesa, bet šalia jau įrengtas baseinas – atgrasus, betonu apkraštuotas. Vargiai gali atpažinti. Pamatęs pamaniau: jei čia, kai liudininkų nebeliks, tie pastatai irgi sunyks, gal nuo to ir derėtų pradėti pasakojimą.

Skaitant atrodo, kad prie šios „savotiškos šeimos“ artėjate labai iš tolo. Ir Thomą Manną minėdamas pirmiausia pabrėžiate – dažniausiai gan smagiai – keistybes. Ar priartėjate tik pasakodamas?

Prie šios didžios asmenybės artėjau jausdamas, labiausiai iš pagarbos, tam tikrą vidinį atstumą. Nors atsajumo vis dėlto yra, nes kai kurie Thomo Manno bruožai man nepriimtini – savęs sureikšminimas, miesčioniškas jautrumas sau. Kaip rašytojas, žinoma, džiugiai perteikiu tokius juokingus aspektus. Ilgai dirbau su šiuo personažu, tad garbusis Nobelio literatūros premijos laureatas bėgant mėnesiams man tapo vis žmogiškesnis.

Pradedate nuo 1933-iųjų vasario ir mėnuo po mėnesio plėtojate pasakojimą.

Šitaip pamatau, kaip jis, tuomet penkiasdešimt septynerių, visiškai praranda savitvardą: jis jau nebežino, kas jo tėvynė, ko jam stvertis, ką daryti.

Thomas Mannas nė nežada būti rašytoju emigrantu, nors vaikai, Klausas ir Erika Mannai, jam sako, kad iš Šveicarijos, kur 1933-iųjų vasarį jis apsistojo su žmona Katia, į Vokietiją grįžti jau nebegalima.

1933-iųjų vasarį ir kovą jis vis dar tiki, kad jam, turinčiam tokias padorumo nuostatas, tokią simbolinę svarbą, šlovę, tas Adolfas Hitleris, tas nacionalsocializmas, nieko nepajėgs padaryti. O paskui jis patiria sukrėtimą, tai kuo aiškiausiai paliudija faktas, kad tais metais, be dienoraščio, jis jokio literatūros kūrinio nesukuria, nes tam darbui reikia svarbaus korseto: „suveržiančios“ egzistencijos, tvirtos formos.

Kaip rašoma tokia knyga? Juk neišsigalvojote to, ką knygoje pasakojate apie Mannus. Dėliojate visa iš citatų, archyvinės medžiagos, išlikusių nuotraukų, pašnekesių. Ar yra koks didis konstravimo planas? Kriminalinis žemėlapis? Dokumentų kaupimas aiškinantis baltas dėmes?

Išties, ant sienos kabo didžiulis popieriaus lapas, jame susižymiu įvairias 1933-iųjų vasaros akimirkas, nes pirma reikia susivokti, kada ir kur iš tikrųjų buvo kiekvienas iš Mannų. Tai sudėtinga, daug prieštarų. Viena gydytoja iš Berlyno, Charlotte Wolff, atvykusi į Sanari su Helena Hessel, Franzo Hesselio žmona, sakėsi sutikusi Golo ir Klausą Mannus. Bet dienoraščiai paliudijo, kad Klauso Manno tuo metu ten jau nebuvo. Taigi atsiminimų apie 1933-iuosius knygose, kurios rašytos tik septintuoju ir aštuntuoju dešimtmečiais, kuriamos legendos – sąmoningai ir nesąmoningai. Dar kyla toks klausimas: o kur duktė Monika? Dienoraščio tekstuose jos lyg ir nėra. Kur ji gyvena Berlyne? Kada išvyksta? Užtruko išsiaiškinti. Ir gan vėlai, jau rašydamas, apsisprendžiau pradėti nuo 1933-iųjų vasario. Knyga turėjo prasidėti nuo atsisveikinimo su Vokietija.

Iš pradžių taip nė neketinote?

Iš pradžių knyga turėjo būti tik apie Sanari praleistus mėnesius. Bet susivokiau, kad pirma reikia perteikti tos griūties mastą, tai, ką jie prarado. Teko aiškintis, ko Mannai gedėjo, ko neteko. Svarbus šaltinis man buvo Elisabeth, mylimiausios Thomo Manno dukters, pokalbiai su Heinrichu Breloeriu jam kuriant filmą „Mannai“. Ten, namuose skambant fortepijonui, paaiškėjo, ką ir kada jie valgė. Man visa tai labai svarbu.

Kodėl detalės tokios svarbios?

Pavyzdžiui, lemtingas Klauso ir Erikos Mannų skambutis, kai tėvams Arozoje pasako, kad tie niekada nebegalės grįžti į Vokietiją. Tai buvo tikras šokas, Thomas Mannas paskui verkė ir naktį ieškojo „prieglobsčio“ Katios Mann lovoje. Kad telefonas Arozos viešbutyje – apačioje, registratūroje, aišku, bet kur telefonas stovėjo Mannų namuose, to nežinojau.

Pošingerio gatvėje Miunchene?

Taip. Visų klausinėjau, nežinojo net Heinrichas Breloeris, nors tuos namus atkūrė filmuodamas. Tikėtina, jis buvo garsiajame vestibiulyje, kuriame tiek daug visko įvyko, bet išliko nemažai nuotraukų, kurios liudija: jokio telefono ten nėra. O paskui viename vėlyvųjų Monikos Mann straipsnių aptikau sakinį: „Suskambo telefonas, ir mes nuėjome į mamos kambarį.“

Kodėl jums būtina žinoti, kur jis stovėjo?

Kitaip negalėsiu nupasakoti pašnekesio telefonu. Šiuo atveju tai dvejopai svarbu, nes paaiškėja ir tai, kad Katia Mann tvirtai laikė suėmusi visą šeimą, rikiavo ją ir tvarkė, ta moteris Mannų šeimoje – man didelė balta dėmė, nes apie motiną nerašoma kaip apie kitus. Jos kambaryje, akivaizdu, stovėjo telefonas.

 

Thomas Mannas Pajūrio Sanari. Nuotraukos autorius nežinomas

 

Yra taip ir nepaaiškėjusių baltų dėmių. Dėl Monikos Mann, kaip sakėte. Apie ją visai nekalbama, tad ji iškyla tik jūsų pasakojime.

1933-iųjų kovo mėnesio Klauso Manno laiške motinai aptikau tokį sakinį: „Negalima Monikos nušalinti.“ Jei net motinai taip rašoma! Monika išties visiškai nušalinta nuo šeimos vidinio gyvenimo. Norėjau suprasti, kur tais 1933-iųjų mėnesiais ji buvo, ir sužinojau apie pinigus: Katios Mann brolis Heinzas Pringsheimas kartą rudenį iš sesers pareikalavo skolos už nuomą, nesgi Monika miegojusi pas jį svečių kambaryje; taip ir paaiškėjo, kur ji gyveno. Bavarijos aikštė, Insbruko gatvė Nr. 56. Ir tai labai įtikima, nes Pringsheimų šeimos balta varna – Katios brolis Heinzas, o Monika – Mannų balta varna. Jie be žodžių vienas kitą suprato.

Yra tokia scena, kai Klausas Mannas – kitą dieną jis išvyks į Prancūziją – pirmu numeriu pažymėtame name Pošingerio gatvėje, šeimos vadintoje „Poši“, klausosi Gustavo Mahlerio „Dainų apie mirusius vaikus“. Tuose eilėraščiuose Friedrichas Rückertas aprauda du savo mirusius vaikus. Jūs rašote: „Klausas vaikštinėjo po didelį apleistą rašytojo namą, kurio koridoriais sklido „Dainos apie mirusius vaikus“, šiaip slampinėjo, dešinėj rankoj – cigaretė, praslinko pro sibirinio rudojo lokio iškamšą pirmame aukšte...“  Ir veidrodyje apžiūrėjo savo viršugalvį. Iš apačios atsklido: „Jie tiktai aplenkė mus ir namų jau nepasiekė.“ Gal galėtumėte paaiškinti, kaip čia plėtojote pasakojimą. Ką buvote kur nors aptikęs ir ką pats pridėjote atmosferai įaitrinti?

Pradžia buvo Klauso Manno 1933-iųjų kovo 13-osios dienoraščio įrašas. Ten minimos „Dainos apie mirusius vaikus“, jis dukart jų išklausė. Aš irgi paklausiau, susiradau tekstą ir tą vietą – „jie tiktai aplenkė mus ir namų jau nepasiekė“.

Bet Klausas to juk nepabrėžia?

Ne, tai padariau aš. Aptikau šiuos žodžius ir pamaniau: neįtikima, ir jis veikiausiai tai girdėjo, nes tos dainos labai atliepė jo paties to meto būseną, juk tėvai aplenkė vaikus emigruodami. Paskui romano „lūžio taške“ iškyla autofikcinė scena su Klausu Mannu: jis prisimena paskutinę dieną šeimos viloje. Dar aptikau Wilhelmo Herzogo, irgi emigranto, pasakojimą, kaip Klausas Mannas niūriausiais emigracijos laikais dešine suėmęs cigaretę eina pro veidrodį ir apžiūri savo viršugalvį. Tad įtraukiau į šią sceną. Pats nebūčiau sugalvojęs.

O rudasis lokys?

Jis iš Mannų namų Liubeke, atsivežė jį į Pošingerio gatvę. 1937-aisiais jis buvo parduotas iš varžytinių, Elisabeth Mann su Heinrichu Breloeriu paskui aptiko jį parduotuvėje Miunchene. Dabar jis stovi Miuncheno literatų namuose. Savo skaitytojoms ir skaitytojams, taigi ir jums, nebūčiau lokio minėjęs. 

Bet knygoje yra dar vienas kitaip svarbus objektas, kurio nebeliko, – Thomo Manno dienoraščio tomelis, užsilikęs namie Miunchene. Rašytojas emigracijoje būgštavo, kad nacionalsocialistai aptiks ir pamatys tuos erotiškus įrašus. Šeimos vairuotojas juk jau perėjo į SA, nusavintais Mannų automobiliais važinėjo aukšti nacių pareigūnai. Dienoraščius žūtbūtinai reikėjo parsigabenti iš ten, ir tai istorijai suteikia įtampos.

Tos įtampos aš dirbtinai nestiprinau ir nekūriau. Thomas Mannas išties ją išgyveno visą 1933-iųjų pavasarį. Dėl jos neįstengė užmigti. Dėl jos neįstengė dukrai padėkoti už į Šveicariją atsiųstą „Juozapo ir jo brolių“ rankraštį. Jam reikėjo tų prie sienos įstrigusių dienoraščių. Jį buvo apėmusi tikriausia panika, jis be perstojo rašė apie tai dienoraštyje, nesgi nuvokė, kaip naciai reaguotų į jo reiškiamą homoseksualumą. Katiai jis tik „vos vos“ galėjęs užsiminti, kodėl taip nerimauja, kaip pats rašė. Jam stigo oro, tai kone vedė jį iš proto. Puiki yra Michaelio Maaro knyga „Mėlynbarzdžio kambarys“, kurioje jis samprotauja, kas gi ten galėjo būti.

Jūs to nedarote.

Ne. Priešingai, aš labai daug jėgų skyriau išsiaiškinti tam, kas gi nutiko Lindau, muitinėje.

Paketas su dienoraščiais ten buvo sulaikytas, gan ilgai manyta, kad jis pradingo, Thomo Manno nervai, tada jau apsistojus Sanari, kone galutinai pairo.

Lindau archyve išsiaiškinau, kuris pareigūnas taip ilgai užlaikė Thomo Manno lagaminą. Juokingiausia, kad ten pažymima, jog praėjus keturioms savaitėms po lagamino atidarymo tas pareigūnas buvo paaukštintas – tapo muitinės viršininku. Nacius, matyt, pradžiugino tai, ką jis aptiko lagamine. Ne dienoraščių turinys juos domino, o sutartys su leidyklomis, buvusios lagamino viršuje; naciai ketino priskirti jam tuos absurdiškus pabėgėlių iš Reicho mokesčius, taigi panikavo jis visai be reikalo.

Lagaminas pagaliau pasiekė Sanari. Absurdiška, kad paskui ir vėl leidosi didelėn kelionėn: iš Prancūzijos į Šveicariją, o tada į Ameriką. Taigi įdomu. Įdomu ir tai, kad Thomas Mannas tuos dienoraščius Kalifornijoje galiausiai sunaikino, bet įrašus, kad nerimauja dėl sunaikinto dienoraščio, išsaugojo. Taigi nuoroda išliko?

1945-aisiais, kai naciai jau buvo nugalėti, jis sudegino tuos dienoraščius krosnelėje Pasifik Paliseide. Atrodytų, kam to reikėjo. Bet jam dažnai šitaip nutikdavo, ne tik slopinant homoseksualumą (Tilmannas Lahme puikiai tai perteikė šįmet išleistoje rašytojo biografijoje). Taip buvo ir samprotaujant, kaip ir kokį kūrinį jis norėtų palikti ateities kartoms. 1920-ųjų dienoraščius jis pasiliko, ketino panaudoti vėliau rašydamas romaną, ir tai buvo baisi tragedija: jam mirus trečiojo dešimtmečio dienoraščiai buvo paviešinti, šeima nusprendė, kad jų leidyba pasirūpins Michaelis Mannas. Sūnus Michaelis buvo literatūrologas. Deja, jam teko leisti dienoraščius, kuriuose pasakojama apie tą laiką, kai jis pats gimė, – jis sužinojo, kad tėvai ketino daryti abortą ir jo negimdyti. Michaelis Mannas pareigingai baigė dienoraščių leidybą, o netrukus – ir savo gyvenimą. Nusižudė. Tai sukrečianti, vidinės tragedijos smelkiama šios šeimos gyvenimo linija. Ne tik Klausas Mannas, kuris nusižudė 1949-aisiais, bet ir Michaelis neištvėrė. Taigi išryškėjo šios spindulingos šeimos juodumos. 

„Sanari leidžiantis saulei emigrantai sėdi kavinėje šalia žvejų“ – rašote jūs. Ar visi šeimos nariai suvokė, kad tai tik tarpinė stotelė?

Sanari visu kūnu jauti: tas mažas miestelis su uostu teikia saugumo. Sėdi kavinėje siaučiamas amžinojo mistralio, žvejų valtys sūpuojasi vėjyje, šitaip buvo – ir dabar yra. Tai išties lyg laikina patikima priebėga visiems pabėgėliams. Bet su uostais visada šitaip: negali užsibūti, žinai, kad vėl teks išplaukti į jūrą. Visi jie tai suvokė. Thomas Mannas čia dvi savaites dienoraščio nerašė, taip niekada nesielgė. Vasara buvo puiki, maloniais vakarais juos užliūliuodavo saugumo jausmas.

Knygos pavadinime yra užuomina ir apie kitokį saulėlydį.

Taip. „Saulei leidžiantis“ liudija ir tai, kad tėvynėje demokratija žlunga, o namas Miunchene, kuriame Mannų šeima gyveno dvidešimt metų kaitriais vasaros mėnesiais, yra grobstomas ir nusavinamas. Apie tai rašoma ir mano knygoje. 

 

Vertė Zita Baranauskaitė-Danielienė

Publikuota 2025 m. gruodžio 2 d.