Graikijoje jau prabėgo visi metai, kai gyvenama ritmu: izoliacija namuose, lockdown¹ padėtis ir karantinas. Kaip gyvena rašytojas?

Būti vienam namie tapo įprasta. Tai ne pasirinkimas. Ne noras. Tai pareiga. Daug žmonių su tuo susiduria pirmą kartą. Daugelis to nėra patyrę. „Esu vienas“ suvokiama kaip „esu pavojuje“, „prarandu vidinius orientyrus“, „esu neapsaugotas nuo gąsdinančios tuštumos, kuri grasinasi mane praryti“. Net ir tada, kai esame su artimaisiais, mus užvaldo vienat­vė. Vienatvė, melancholija yra neteisingai suprantamos sąvokos. Turėtume jas atsieti arba, jei norite, išgelbėti nuo psichopatologijos. Jos turi ne tik sunkiąją, bet ir naudingąją pusę.

„Susimąstau, ar iš tikrųjų noriu išvengti šių melancholijos priepuolių, – rašo dienoraštyje Virginia Woolf, – nusileidžiu į šulinio dugną, niekas manęs neapsaugo nuo tiesos antpuolio, ten apačioje negaliu nei skaityti, nei rašyti, bet vis dėlto egzistuoju, esu.“ Tačiau mūsų kultūra tokių patyrimų bijo kaip velnias kryžiaus. Užaugome ir gyvename laikais, kai beveik mechaniškai atmetama viskas, kas mums primena trūkumą, liūdesį, sielvartą. Gyvename epochoje „be liūdesio“. Koks gražus Homero pavartotas senosios graikų kalbos žodis nepenthes (νηπενθές). Jis sudarytas iš neiginio „ne“ ir žodžio „liūdesys“. Neliūdnas. Tas, kuris nuveja liūdesį. Taip vadinasi tas saldus augalas, kurio gražioji Helenė įmaišė Telemachui į gėrimą, kad palengvintų jo sielvartą, pasaldintų jo skausmą². Mūsų visuomenę esu pavadinusi šiuo žodžiu – neliūdinčia. Taip mes prarandame progą krizę, katastrofą paversti galimybe.

Ne, liūdesio aš negarbinu. Tiesiog sakau, kad būnant vienam atsiveria kitokio santykio su savo vidiniais ištekliais galimybė. Bemaž maniakiškai, visais įmanomais būdais, bet kokiomis priemonėmis vengiame vienatvės ir už tai labai brangiai sumokame: tai apvagia mūsų kūrybingumą. Tas pats nutinka ir neigiant savo pažeidžiamumą. Nepaskelbtas karas su mirtinu virusu atėjo ir sudrebino mūsų tikėjimą savo visagalybe, suvedė mus su nesaugumo jausmu. Kad primintų tai, ko žūtbūt stengiamės išvengti: jog esame neatsiejami nuo eižėjimo, nykimo ir mirtingumo.

Liūdni, lengvai pažeidžiami žmonės, net ir psichikos ligoniai, kurie atsidūrė mano gyvenimo kelyje ar kurių pati ieškojau ir suradau, mane daug išmokė apie gyvenimo vertę, apie aistrą ir troškimą gyventi. Išmokė atsparumo, tokio, kuris ne tik nekovoja, bet ir neatmeta pažeidžiamumo. Tokio atsparumo, kurio mums taip reikia šiandien, išgyvenant šią suirutę. Šioms liūdnoms būtybėms esu išties skolinga, skolinga už įkvėpimą rašyti romanus. Skolinga ir už išmoktą didžiulę gyvenimo pamoką: žmogaus egzistencija – tai netekties patirtis ir gyvybiškai svarbus gebėjimas ją įveikti ir žengti pirmyn.

Gal, palyginus su kitais žmonėmis, mes, rašytojai, šiandien užimame išskirtinę padėtį? Gal tie, kas pasirinko rašymą kaip savo paties tąsą, mėgaujasi kokiomis nors privilegijomis? Sakykim, gal pandemijos metu tas kitas rašytojo „aš“ yra geras bičiulis, nes kartais nuvertina „kitų“ reikšmę? Gal mums vienatvė teikia atsparumo? Gal ji veikia kaip dirgiklis? Trūkumas, kaip žinome, motyvuoja kurti. Gal rašytojai, kitaip nei daugybė žmonių, kurie negali pakelti vienat­vės, būdami vieni yra privilegijuoti?

Stoka kaip motyvuojantis kūrybos dirgiklis. „Tai, ko man trūksta, skatina mane gyventi“, – teigia vienas mano romano herojus. Taigi, gal mes turėtume būti dėkingi už nepaliaujamą trūkumą ir stygių mus supančioje užsitęsusioje ir stresą keliančioje aplinkoje? Man sunku prisipažinti, tačiau rašymas veikia kaip magiškas narciziškas gelbėjimosi ratas. Tai truputėlį panašu į vampyrizmą. Vampyras maitinasi krauju, nelaime ir tamsa.

„Aš nelaimingas. Man trūksta draugų, aš noriu būti liečiamas ir liesti, man trūksta judėjimo laisvės, trūksta jausmo, kad ir to plastikinio tikrumo dėl rytojaus dienos, trūksta net ir to plastikinio nerūpestingumo mirties akivaizdoje.“ Pandemija paleido vėjais kiekvieno žmogaus įprastą pasaulį. Rašymas minta trūkumu. Tam tikra prasme rašymas priklauso trūkumo sričiai. Dievas niekada nerašytų romano, yra sakęs Ernesto Sabato. Romanus rašo būtybės, susiduriančios su trūkumais, būtybės, kurios įsivaizduoja, kad per savo kūrybą atras ar atgaus tai, ko joms stinga. Stoka tampo rašymo virveles. Kiekvienas žodis yra stokos prisikėlimas.

 

Grafitis Atėnuose „Kankinuosi“. Elžbietos Banytės nuotrauka.

 

Tai kokias gi privilegijas turi rašytojas izoliacijos laikotarpiu? Gal tai, kaip rašytojas išnaudoja izoliaciją, ją įveiksmina, šiek tiek trikdo? Aš neieškau atsakymų, tiesiog keliu mane kamuojančius klausimus. Į galvą ateina mintis apie kaltę, tokią kaltę, kokią jautė jaut­rūs žmonės, likę gyvi po Holokausto.

Paskutinę knygą „Ponios Fi keistos istorijos“ baigiau rašyti prieš pat pandemijos pradžią, neseniai pati išgyvenusi didelę egzistencinę krizę, kai vienas iš mano artimiausių žmonių buvo atsidūręs per žingsnį nuo mirties. Tuomet sukūriau ponios Fi personažą. Ponia Fi neegzistuoja. Ji mano fantazijos vaisius. Tačiau jei tikėsime Proustu, mūsų romanų personažai vieninteliai yra tikri. Tai turėdama omenyje per pandemiją vis atsigręžiu į ją, į ponią Fi. Bandau atskleisti, kaip meistriškai ji geba žongliruoti tarp realybės ir fantazijos. Man tiesiog reikia, kad ji išmokytų mane atjausti žmones ir atskleistų savo įtarų požiūrį į reiškinius. Ieškau jos patarimų, nors ponia Fi nemėgsta jų dalinti. Nenori rodyti kelio. Vieną dieną ji man prisipažino: „O kad galėčiau kitam žmogui įskiepyti noro ir valios kurti save. Taip, aš to norėčiau. Kurti save, negalintį egzistuoti be kito žmogaus, yra procesas, nuolat dovanojantis nuostabą ir niekada nesibaigiantis.“ Ji kartais tampa nepagydoma graikų pasaulio mylėtoja ir vis man kartoja poeto Andrėjo Embiriko eilutę „šlovė graikams, nes čia, žemėje, jie patys pirmi, man regisi, pavertė baimę mirties į aistrą gyvenimui“. O kai mato mane nuliūdusią, net sielvartaujančią, kai mato mane ištisas valandas sėdinčią ir nepraveriančią burnos, atkakliai kartoja: „Nėra jokios rimtos priežasties, dėl kurios žmogus neturėtų tikėti stebuklu.“

Taigi prisipažinsiu. Mane, nepatiklią ir racionalią, ji paskatino tikėti stebuklu. Netgi tvirtinti, kad tai nėra naivu, kad tai jokia metafizika, kad tikėti stebuklu – visiškai logiška ir racionalu. Prisiminkime kad ir Pascalio dilemą. Jei tikėsime Dievu ir lažybas laimėsime, tuomet laimėsime viską, o jei nelaimėsime – ar ką turėjome, ar ką prarasime?

Štai kokių privilegijų turi rašytojai per pandemiją: jie gali tikėti literatūros personažais, kuriuos kuria. O paskiau nelieka nieko kito, kaip į juos įsiklausyti, pasiduoti jų traukai ir žavesiui, svajoti kartu su jais, kad kita realybė yra galima.

 

¹ Graikijoje kalbininkams, inicijavusiems diskusijas siekiant uždrausti vartoti anglišką žodį lockdown griežto karantino sąlygoms įvardyti, nepavyko įrodyti savo tiesos. Esant tokiai padėčiai taikomi griežti suvaržymai, iš namų leidžiama išeiti tik į darbą arba trumpam konkrečiu tikslu ir tik deklaravus telefonu apie kelionės tikslą.

² Vėliau Carlas von Linné Nepenthes pavadino vabzdžiaėdžių augalų ąsotenių gentį.

 

Iš graikų kalbos vertė Kristina Svarevičiūtė

 

Mikela Chartoulari. „Grafičiai Atėnuose – tai krizės poezija“ ČIA