Radvilė Rimgailė-Voicik. Augalo vienatvė ir ryšiai

Ji pati iš savęs žino, kaip ramina gamtos balsas, vėjo ūžavimas klevo viršūnėje, kapinaičių medžiuose. Ypač rudens naktimis, pavasario vėtrose: esi vienas savo troboj, aplinkui siautėja baisingos jėgos – naktys, tamsos, lietūs, perkūnijos, o vis tiek žinai, kad niekas tavęs nepalies: gina medžiai, užstoję būstą, jie grumiasi, girgžda ir traška, bet jie neišduos tavęs, gyvenančios virš jų šaknų, po jų viršūnėmis: tu jiems – savo žmogus, jie – tavo medžiai.

Romualdas Granauskas, „Gyvenimas po klevu“ (1999)

 

Gyvybė kasryt prasideda iš naujo nuo poreikių. Man – nuo rytinės kavos. Žaliajam pasauliui – nuo tinkamo bangos ilgio šviesos pliūpsnio. O gal rasos? Ar tuose žaliuose stiebuose ir lapuose yra norų generavimo mechanizmai? Kai kurie senovės graikų filosofai gana įdėmiai žvelgė į augalus ir matė juos kaip jutimus turinčias, aktyvias būtybes. Pavyzdžiui, Empedoklis labai domėjosi augalais. Tačiau populiarumą įgavusi Aristotelio filosofija įtvirtino idėją, kad augalai yra pasyvūs, į aplinką nerea­guojantys organizmai. Šis mokymas gajus ir šiandien. Tik XVI a. botanikai pradėjo abejoti Aristotelio teorija. Ryškiausias iš jų – Erasmus Darwinas, Charleso Darwino senelis. Ch. Darwinas turėjo kitokį, novatorišką ir, galima sakyti, neurobio­loginį požiūrį į augalus, skyrė nemažai laiko ir jėgų fiziologiniams eksperimentams bei augalų elgsenos priežasčių analizei.

Vienas dažniausių tradicinių fitologijos (taip, taip, čia ta pati botanika, tik kiek mažiau girdėtas pavadinimas) tyrimo būdų – aprašyti augalus: kiek, kokių, kur augo, ar žydėjo ir t. t. Dar galima nupiešti ar nufotografuoti, galbūt ir labiau pasigilinti: padaryti pjūvį, pažiūrėti, kokios nukleotidų sekos kartojasi augalo genome. Dėl sunkiai suvokiamo augalų kitoniškumo mėginame bent lingvistiškai juos kontroliuoti – sudėlioti į taksonominius stalčiukus (rūšis, gentis, šeima...), begalinę formų įvairovę aiškiname vartodami metonimijas, apibendrinančius mokslinius terminus. Visa tai telpa aprašomojoje botanikoje, kuri, anot botaniko Jono Dagio, turėtų būti vadinama fitografija (gr. phyton – augalas, grapho – rašau). Johno Charleso Ryano teigimu, literatūroje fitografija – autobiografijos forma. Tai galimybė ne tik rašyti apie augalus, bet ir leisti jiems patiems papasakoti savo gyvenimą, savo likimą. Mums galimybė geriau suvokti augalinę išmintį, elgseną, jų kūniškumą ir laikinumą. J. Ch. Ryanas išskiria du autobiografijos tipus: rašymas kartu ir atsakymo rašymas. Pirmu atveju biografija rašoma žmogaus bendraujant su augalais, o antru atveju patys augalai rašo savo istoriją – jutimine ir materialia išraiškomis – nepriklausomai nuo žmogaus dalyvavimo.

Julieno Offray de La Mettrie („Žmogus – augalas“, 1748) mintyse žmogus ir augalas – tai juoda ir balta, bet perėjimas nuo juodos prie baltos turi daug atspalvių. Tad jei egzistuoja ryšiai tarp žmogaus ir kitų gyvų padarų, taip pat ir augalų, jei yra bendras protėvis, turime matyti ir žmogaus bei augalo fiziologinius panašumus. Žmonės, kaip augalai, turi šaknis, kuriomis organizmas gauna maistingųjų medžiagų – tai kraujotakos sistema. Ją dengiantys audiniai – lyg žmogaus žievė. Jei lygintume žmogaus piršto ir augalo ūglio pjūvius, iš tiesų galėtume tai pamatyti. Augalo apytakos audinius (karnieną ir medieną) stiebo centre dengia parenchimos (arba žievės) sluoksnis. Žmogaus kraujotakos sistemą taip pat dengia jungiamieji audiniai, raumenys. Tik nereikia sakyti, kad augalo šakelės pjūvyje nematome kaulų. Jų yra, tai ramstinis audinys. Kitas J. O. de La Mettrie palyginimas: žmogaus plaučiai – lyg medžio laja, kupina lapų. Kuo daugiau šakų – tuo didesnis medžio plaučių tūris. O kur širdis? Tai saulės šviesa, šilumos ir žemės ugnis, varinėjanti panašiai kaip mes prakaituojančių augalų stiebais syvus. Moters gimdoje auga kūdikis, o žiedo mezginėje esančiuose sėklapradžiuose po apvaisinimo formuojasi gemalus saugančios sėklos.

Ilgus metus Johannas Wolfgangas von Goethe ieškojo archetipinio augalo, iš kurio išsivystė visi kiti fenotipiniai variantai. Vėliau jo dėmesį patraukė lapai – jis pirmasis knygoje „Bandymai išaiškinti augalų metamorfozę“ („Versuch die Metamorphose der Pflanzen zu erk­lären“, 1790) pastebėjo, kad žiedo ir vaisiaus sandaros skirtumas – lapų pakitimai. Nuolat kintančios augalų formos pažadino J. W. Goethe’s suvokimą, kad jos nebuvo sukurtos tą pačią akimirką. Anot J. W. Goethe’s, žmogus, kuris nedalyvauja evoliucijos procese, negalės pripažinti evoliucijos. Tokia yra pagrindinė tyrimų problema. Akivaizdu, kryptingos kaitos idėjos apraiškos negali būti pastebėtos aplinkoje, jei žmogus nepajunta evoliucijos savyje.

Per pastaruosius 15 metų atsirado daugiau anglakalbės literatūros, kurioje naujos žinios apie augalų elgseną ir komunikaciją siejamos su fitografiniu pasakojimu. Miškininkas Peteris Wohllebenas knygoje „Paslaptingas medžių gyvenimas“ („Kitos knygos“, 2018, vertė Zita Baranauskaitė-Danielienė) kelia medžių bendravimo – kalbos, draugystės, meilės – hipotezes. Biologas Davidas George’as Haskellas knygoje „Medžių dainos“ („The Songs of Trees“, 2017), pasakoja apie 12 medžių asmenybių skirtingose pasaulio vietose. Jis parodo, kaip biologinę įvairovę puikiai atspindi garsų gama, kad kiekvienos šakos, kiekvieno lapo ji unikali. O jei liūčiažaliame miške pasikeli į 40 metrų aukštį, visas pomiškio šnaresys lieka žemiau tavo kojų ir gali girdėti epifitinių orchidinių ir bromelijinių muziką, kai fitotelmose pliuškenasi mažos medvarlės. D. G. Haskellas, kviesdamas skaitytoją įsiklausyti ir sumąstyti, siekia ugdyti ekologinę estetiką – gebėjimą būti gamtoje visu kūnu ir protu, išgyventi šį patyrimą visais pojūčiais. Įdomu, kad tiek P. Wohllebenas, tiek D. G. Haskellas, kalbėdami apie atskirus individus ir jų patirtis, labiau nagrinėja ekologinius ryšius bendrijoje, mišką kaip vieną superorganizmą, didesnę, visa apimančią išmintį.

 

Radvilė Rimgailė-Voicik. Augalo vienatvė ir ryšiai
J. W. Goethe. Archetipinis augalas

 

Šiandien įprasta žmogaus santykį su flora grįsti ekonominės botanikos principu: biologija, kultūra ir augalų bei augalų produktų naudojimas. Anot J. C. Ryano, užuot riboję augalų galimybes skirstydami juos pagal šiandienį jų pritaikymą bei išorinius požymius, galime pasitelkti fitografiją ir suteikti galimybę grožinės literatūros autoriams ją naudoti kaip botaninės vaizduotės šaltinį. Jeigu augalus įsivaizduosime kaip autobiografinius objektus, galbūt jie taip pat įsivaizduos mus ir mūsų vaizduotės sąveikaus tarpusavyje.

Tam, kad fitografiškai aprašytume augalą, būtų neblogai žinoti, kur – jo nosis, o kur – uodega. Klausimas, kur iš tiesų yra augalo priekinė, o kur – užpakalinė dalis, nedavė ramybės ir Ch. Darwinui. Po žeme išsiraizgiusios šaknys gali būti protingiausia augalo dalis, augalo nosis, ypač sėkmingai reaguojanti į besimainančias aplinkos sąlygas, keičianti augimo kryptį, susikalbanti su grybais ir kitais dirvožemio gyventojais. O žiedai? Tai dauginimosi organai. Daugumos gyvūnų jie yra arčiau uodegos. Medžių, krūmų, žolių ir kitų augalų sudėtingumas gali būti vertinamas įvairiai. Galime skirti dėmesį konkretiems augalo požymiams, jų aplinkos suvokimui, kūniškumui, floros kaitai laike, supančiai aplinkai ir, atvirkščiai, nagrinėti komunikacijos būdus, būdingus augalinei gyvybei, susipynusias žmogaus ir augalo gyvenimo istorijas ir augalo mirtį kaip reikšmingą įvykį, sukeliantį žmonių gedulą, augalų atminimo įamžinimą ir elegiją. Augalai ir žmonės kartu jau tūkstančius metų. Pirmykščiai žmonės kapavietes puošė gėlėmis, jos turėjo sociokultūrinę reikšmę. Izraelyje, 13 700–11 700 metų senumo Natufo kultūros laidojimuose Rakefeto urve, žemdirbyste dar nesiverčiantys žmonės savo mirusiesiems klojo patalus iš vietinių lūpažiedžių (Lamiaceae) ir bervidinių (Scrophulariaceae) šeimų atstovų. Stebėdami jų ir kitų gyvų organizmų santykius matome bendradarbiavimo, apgavystės pavyzdžius. Nebėra aišku, kas ką prisijaukino.

Žiūriu į medį pro kambario langą ir galvoju, kas gi tai. Gal kelionės maršrutą žyminti trajektorija, viso gyvenimo dienoraštis, kurio nemokame perskaityti? Kai sudygo sėkla, kažkas atsiskyrė, pajudėjo priešinga kryptimi ir taip nutiko bent prieš pusę šimto metų. Atėjus pavasariui ir saulei išsprogdinus pumpurus kelionė vėl tęsis. Ūglis šaus į viršų kaip kylantis lėktuvas. Tik nematome, kas slypi po šaligatvio plytelėmis. Ten – ilgi keliai ir pokalbių užrašai.

Draugai