1. Ko pasigendate (jei pasigendate) Lietuvos mene (literatūroje, dailėje, teatre, kine ir kt.) plačiąja prasme? Ar nūdienos menas (pa)tenkina Jūsų lūkesčius?

Lietuvoje meno kūrinių sukuriama tikrai nemažai, tačiau kol kas matau didelį atstumą tarp kūrėjo ir žiūrovo. Menas Lietuvoje dar gana uždaras ir menininkai dažnai kuria pačiam menui, tiksliau patiems kultūros atstovams. Trūksta menininko ir visuomenės dialogo, apmaudu, kad meno kūriniuose sukurtos reikšmės iššifruojamos tik labai nedidelei visuomenės daliai. Juk dialogui reikia laiko, o pašėlęs gyvenimo tempas neleidžia sustoti ir leistis į apmąstymus. Nors pastaruoju metu šiuolaikinio meno, fotografijos ir teatro srities atstovai vis dažniau kuria interaktyvius meno projektus, skatinančius aktyvų visuomenės dalyvavimą, tačiau atotrūkis nuo socialinio konteksto vis dar labai didelis.

Lietuvos menas yra gana įdomus ir prasmingas. Menininkai daug eksperimentuoja ir reflektuoja šiandienines aktualijas, sukuriama nemažai konfrontuojančio ir nepatogius klausimus keliančio meno. Manau, kad mūsų kasdienybės, tikrovės tyrimas mene yra reikalingas ir net būtinas, tad visiškai tenkina mano pasaulėjautą ir lūkesčius.

2. Koks meno kūrinys, kultūros įvykis jus pastaruoju metu sukrėtė, įsiminė? Kokio menininko (rašytojo, režisieriaus etc.) darbų nekantriausiai laukiate?

Negaliu pamiršti šiemet Vilniaus kino festivalyje „Kino pavasaris“ matyto lietuviškų šaknų turinčio amerikiečio Joshua Oppenheimerio filmo „Tylos žvilgsnis“ („The Look of Silence“). Iki šiol nebuvau mačiusi tokio sukrečiančio dokumentinio filmo, kuris atvertų tiek daug naujų patirčių apie žmogaus prigimtį, jo moralę. Šiuolaikinėje visuomenėje kaltės neigimas ir nuolatinis savęs apgaudinėjimas yra opi problema, apie kurią reikia ir net būtina kalbėti. Šis filmas parodo galimą sergančios visuomenės gijimo scenarijų, tad labai rekomenduočiau jį pažiūrėti.

3. Knygynuose gausu lietuviškų knygų, galerijose vis naujos parodos, teatruose nuolatinės premjeros, muzika grojama ir rūmuose, ir gatvėse, netgi filmai pilasi kaip iš gausybės rago. O kultūros žmonės nenustoja dejuoti: „Mūsų nevertina...“ Bet streikuoti kaip mokytojai nė nemano. Kaip pakomentuotumėte tokią situaciją?

Pilasi iš gausybės rago, tik iškyla klausimas, ar viskas, kas žiba auksu, yra auksas? Juk didžioji dalis „aukso“ kuriama godžiam sumaterialėjusiam vartotojui, dėl kurio visu pajėgumu paleistos visos komercinės kultūros ir pramonės mašinos. Meno žmonėms iš tiesų sunku prasiveržti pro populiariosios kultūros atstovus, viešpataujančius didžiojoje visuomenės „kultūrinėje“ arenoje ir tarnaujančius vartotojams. Masių psichologijai įtikti nelengva, tad menininkams belieka tik dūsauti ir aukotis menui. Kartoti prie Seimo rūmų anksčiau įvykusios protesto akcijos „Nukryžiuotasis menininkas“ niekas nebesiryžta.

4. Ką manote apie meno, apskritai kultūros, ir valstybinių institucijų santykius? Ar per valstybės finansuojamus projektus, paramą menui negresia tapti kontroliuojamam, „patogiam“, imitaciniam, negyvam?

Iki šiol vis dar gajus menininkų nepasitenkinimas ar įtarumas meno institucijų, finansavimo skaidrumo atžvilgiu. Norisi tikėti, kad meno ir valstybinių institucijų santykiai gerėja ir geros idėjos, alternatyvūs meno projektai, reikšmingi ir naudingi visuomenei, nenusėda valdininkų stalčiuose. Manau, kad valstybės kultūros politika nors ir lėtai, bet keičiasi į gerąją pusę. Bent jau norisi tuo tikėti.
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad kurti valstybinėms institucijoms nėra lengva, nes riboja laiko rėmai ir atsakomybė. Tačiau valstybės gauta finansinė parama yra geras postūmis pradėti kurti, nes dažnai mes (bent jau aš) linkę virti savo idėjų, apmąstymų sultyse, ir sukūrimo procesas užsitęsia žymiai ilgiau. Nemanau, kad profesionaliai į savo kūrybą žiūrinčiam menininkui valstybės gauta parama būtų pretekstas kurti neįdomų, negyvą meną.

5. Kokie reiškiniai, ženklai jus džiugina, kelia nerimą? Kodėl? „Nujausti save ateityje... baisus pažinimas!“ – tai citata iš Witoldo Gombrowicziaus 1956 m. dienoraščio. Pasidalykite savo įžvalgomis, nuojautomis.

Labiausiai džiugina tai, jog tapome laisvesni ir atvertos žymiai platesnės galimybės kurti, bendrauti su pasauliu. Be abejo, labai smagu dėl Lietuvos pasiekimų kino, teatro, literatūros, dailės ir mokslo srityse ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.

Nors tapome laisvesni, atviresni, tačiau vieni kitiems esame ganėtinai uždari. Bendraujame vis rečiau, nes tiesioginiam dialogui reikia laiko, tad nenuostabu, kad tampame apatiškesni, vis labiau tolstame vieni nuo kitų. Pamirštame, kad būtent bendraudami įprasminame savo buvimą, labiau pažįstame save. Tai man kelia didžiausią nerimą.