Gabija Grušaitė: „Užuot svarstę, ką jie mums padarė, bandykime suprasti, ką patys sau darome“

× Andrius Jakučiūnas

Su įdomių romanų ir idėjų autore Gabija Grušaite, garsėjančia nenuolankumu bei kritišku požiūriu į Lietuvos kultūros procesus, vėsią pavasario dieną prisėdome pasikalbėti, kaip tąsyk sutarėme, „ne apie literatūrą“ ir „ne apie grybą“. Tai apie ką? Apie traumų padarinius jaučiančią visuomenę, išmoktą kultūrą, autentiškumą, mąstymo totalitarizmą ir, žinoma, apie gyvenimą Neringoje, kūrėjos nuomone, tapusioje visuomenės lūkesčių bei stereotipų įkaite.

Gabija, pradėsiu nuo keistesnio klausimo, kurį seniai norėjau užduoti: tavo draugė bei redaktorė Ūla Ambrasaitė jos vadovaujamos leidyklos „Lapas“ jubiliejinėje puotoje, kurioje man irgi teko dalyvauti, viešai pareiškė, esą leidykla įsteigta dėl tavęs? Ar tai tiesa?

Ne, leidykla įsteigta tikrai ne dėl manęs. (Juokiasi.) Bet taip, kartais ir man pačiai ima atrodyti, kad turiu energijos prišaukti reikalingus žmones. Pavyzdžiui, pirmas mano kuruotas projektas Penange sulaukė 12 mln. peržiūrų. Ir tai per vieną mėnesį keleriems metams pakeitė mano finansinę padėtį. Panašiai netikėtai įvyko ir mūsų su Ūla pažintis, vėliau virtusi draugyste ir partneryste.
Nemistifikuoju šio gebėjimo – turbūt tai irgi yra išgyvenimo strategijos ir simpatinės nervų sistemos (kuria nemažai domėjausi ir kurios veikimo principus aprašiau romane) dalis.

 

Gabija Grušaitė. Pauliaus Staniūno („All Is Amazing“) nuotrauka

 

Esi žinoma rašytoja, skaitomų romanų autorė. Ar laikai save sėkmingu žmogumi?

Byung-Chul Hano „Nuovargio visuomenėje“ neseniai perskaičiau, kad mums būdingas smurtas prieš save ir gebėjimas galėti. Gebėjimas galėti – tai vidinė individo fantazija nuveikti dalykus, kuriuos jis užsibrėžęs. Apie save pasakysiu taip: sugebėdavau įveikti visuomenės socialinius, finansinius ir kitus suvaržymus, kad jie įgalintų mano fantaziją. Tad jei apibrėžiame sėkmę kaip šiuolaikinės visuomenės mitologiją išgyventi, klestėti, kuri ateina didžiulės kainos individui sąskaita, tada taip.
Esu suformuota kapitalistinės aplinkos, todėl mano išgyvenimo strategija labai orientuota į pinigus ir išorinę sėkmę. Perfekcionizmą ar darboholizmą visuomenė priima daug palankiau nei, tarkim, orientaciją į savidestrukciją, nors iš tikrųjų kokybiškai tai tie patys mechanizmai. Tai saugumo paieška pasitelkiant išorines priemones, kurios anksčiau ar vėliau žlunga arba atsiremia į galimybių sieną.
Beje, sėkmė – vienas iš mano tyrimo objektų, kuris atsispindi visuose romanuose. Įdomu tiek tai, kaip individas konstruoja sėkmės sąvoką, tiek tai, kas nutinka jam ją pasiekus ir susidūrus su iliuzijų žlugimu.

Vis dėlto naujausiame romane svarbesnė (turbūt svarbiausia) tema – trauminės patirties įveikimas. Kaip atėjai iki šios temos ir kodėl ji tau svarbi?

Man vienodai įdomūs tiek sėkmingi, galintys įvykdyti, ką užsibrėžę, žmonės, tiek ir žmonės, turintys trauminių patirčių. Kažkuria prasme tai byloja apie mane. Esu ir sėkmingas žmogus, ir, – nors ir nereflektavau savęs kaip turinčios traumų, – traumuotas žmogus. Nesigėdiju savo, kaip individo, pažeidžiamumo.
Kai augau, vienas iš šeimos narių sirgo sunkia psichikos liga, tai padarė didžiulę įtaką mano nervų sistemos formavimuisi – pastebiu, kad stresinėse situacijose dažnai disocijuoju, man būdinga gana sunki perfekcionizmo forma, tikriausiai dėl to romanus parašyti trunka tiek daug metų.
Trauma yra vienas labiausiai nesuprastų terminų šiuolaikiniame soc. medijų žargone. Dažniausiai jis referuoja į kažkokį įvykį, kuris individui palieka gilią žaizdą. Aš jį vartoju kiek kita prasme, man svarbus fiziologinis aspektas, ne istorinis įvykis – tai, kaip jis gyvena dabartiniame žmogaus kūne ir kaip pasireiškia elgesyje ir mąstyme. Dažniausiai tai veikia pasąmonės lygmenyje ir pasireiškia per tam tikrus elgesio modelius – disociaciją, people pleasing, nejautrą, empatijos stoką arba kaip tik perdėtą jautrumą, liguistą obsesiją, ką žmonės pagalvos, ar nuolatinį nerimą, kad atsitiks kažkas negera. Visi šie veiksmai atrodo neracionalūs tik iš pirmo žvilgsnio, iš tikrųjų tai mechanizmas, padedantis prisitaikyti nesaugioje aplinkoje, kuris dažniausiai susiformuoja vaikystėje ir suklesti suaugus.
Tai viena pagrindinių „Grybo sapno“ temų, nes manau, kad traumos kontinuumas būdingas didžiajai daliai Lietuvos visuomenės. Net jei nėra jokio pavojaus, mes ginamės – pavojus užkoduotas mūsų epigeniniame kode. Norėčiau, kad diskusija apie psichinę sveikatą keistųsi: užuot svarstę, ką jie mums padarė, bandykime suprasti, ką patys sau darome.

Gerai, prie visuomenės dar grįšime, o dabar norėčiau paklausti, kodėl tu, įvairiapusė asmenybė, pasirinkai save išreikšti būtent per literatūrą.

Dabartiniame gyvenimo etape nesieju savo išraiškos tik su literatūra, o žvelgiu į save kaip į pasakotoją platesne prasme. Rugsėjį kaip tik pradedu šiuolaikinio meno studijas Londone, Royal College of Art. Man įdomu perkelti savo istorijas į kitas menines kalbas, traukia daiktiškumas, vizualumas ir kūniška patirtis. Neketinu palikti literatūros, bet noriu savo meninę praktiką išplėsti, nes į romaną sutalpinu tik labai nedidelį kiekį ilgamečių tyrimų medžiagos, norėčiau daugiau jos panaudoti.
Projektas „Pasimatymas su aštuonkoju“, kurį pristačiau Knygos mugės metu Bokšto gatvėje kaip tik ir atliepė platesnį mano tyrimo lauką. Tai audiovizualinis kūrinys, kurio metu kviečiau žiūrovus atsigulti ir susipažinti su aštuonkoju, kartu su tam tikromis savo proto ribomis. Iracionalumas ir Vakarų visuomenės taip garbinamo racionalumo kritika yra pagrindinės mane šiuo metu dominančios temos, norėjosi jas atskleisti ne tik per kalbą, bet ir kūnišku patyrimu.

Nuo aštuoniolikos, kai viena išvažiavai į Londoną, daug laiko praleidai užsienyje. Ir dabar daug keliauji. Kaip gyvenimas užsienyje ir keliavimas prisidėjo prie tavo asmenybės formavimosi?

Kelionės man yra vienas svarbiausių pasaulio pažinimo būdų, kuris padeda neužsimarinuoti vienoje vietoje.
Tik gyvendama vertybiškai kitokioje aplinkoje pradėjau suprasti, kokia iš tikrųjų mane suformavusi kultūra. Atsitraukus dauguma dalykų liovėsi buvę savaime suprantami, pradėjau matyti prieštaravimus, vidinius konfliktus, dalykus, kuriuos iš jos paveldėjau.
Vilnius – patogus burbulas, gali apsupti save panašiais žmonėmis ir niekada gyvenime nesutikti tų, kurie balsavo už Vaitkų. Vis dėlto jie yra, ir pasaulis daug sudėtingesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Santykis su Kitu man visada buvo aktuali tema, turbūt todėl ir pasirinkau studijuoti antropologiją. Kitas – nebūtinai egzotiškas čiabuvis, Kitas gali būti šešėlinės mūsų tapatybės dalys ar projekcijos.

Galbūt geografinė ir kultūrinė distancija – tai galimybė pamatyti realesnį Lietuvos visuomenės vaizdą? Kuo, tavo nuomone, skiriasi Lietuvos visuomenė nuo Vakarų šalių visuomenių (ar, pavyzdžiui, Malaizijos, kurioje ilgai gyvenai)?

Gana keblus klausimas, nes skirtingos visuomenės skirtingai suvokia ir apibrėžia daugelį dalykų. Kad ir tą pačią sėkmę. Tarkim, Malaizijoj sėkmė – tai pinigai. Lietuvoj kitaip. Čia žmonės apsėsti socialinio statuso ir kiekviena grupė turi savo matą, koks tavo socialinis statusas.
Žvelgiant per distanciją atrodo, kad Lietuvos visuomenei, kalbant psichologijos terminais, būdinga disociacija. Šis terminas apibrėžia būseną, kai žmogus nebeturi rezervų susidurti akis į akį su realybe, ir, kad nereikėtų tvarkytis su vidinėm problemom, energija nukreipiama į išorinius dalykus. Šia prasme mano romanas „Grybo sapnas“ yra kruopštus disociacijos fenomeno apmąstymas.

 

G. Grušaitės šunys Grožis ir Heizelis. Gabijos Grušaitės nuotrauka

 

Esi lietuvių rašytoja, tiesiogiai dalyvauji literatūros procesuose, bet susidaro įspūdis, kad į lietuvių literatūrą žvelgi tarsi iš šalies. Kuo vertinga ši pozicija? Kaip ap­skritai vertini Lietuvos kultūrinę ir intelektualinę aplinką?

Į lietuvių literatūrą žiūriu iš šalies, nes ilgai gyvenau ne Lietuvoje, mokiausi užsienio universitete, beveik trylika metų gyvenu anglakalbėje aplinkoje. Žvelgdama iš šito taško pastebiu tam tikrą homogenišką kultūrinį kodą. Įdomu, kaip jis susiformavo?! Nors redaktorių ir literatų pasaulyje jis įvardijamas kaip „gero skonio tonas ir stilius“, dauguma Lietuvos skaitytojų jį atmeta ir iš jo šaiposi. Tad kyla pagrįstas įtarimas, kad tai labai siauro žmonių rato vertybės, nutolusios nuo šiuolaikinės Lietuvos realybės. Įdomu ir tai, kad dauguma lietuvių literatūros kūrinių neatspindi šiandienos ir žvelgia į praeitį.

Kaip manai, kodėl taip yra? Ir kokios yra, bus to pasek­mės mūsų kultūrai ir savivokai?

Vis dar neradau įtikinančio atsakymo, bet laikyčiau tai rezultatu proceso, kurio metu tam tikros instancijos ir grupės žmonėms perduoda vaizdinį, kas yra literatūra, kas yra menas, kas yra kultūra. Norėdami pritapti, įsilieti į bendruomenę žmonės suvienodėja, nekvestio­nuodami priima vertybes ir įsitikinimus. Tai irgi išgyvenimo strategija. Jiems visiems būdingas tam tikras mąstymo tipas, interesų bendrumas, kyląs, sakykim, iš to paties intelektualinio židinio (dažniausiai VU); estetinio skonio preferencija vieniems dalykams, o ne kitiems; intuityviai jaučiamos taisyklės, kas yra gerai, o kas – ne. Tai vadinama išmokta kultūra.
Perskaičiusi lietuvių kalba parašytą kūrinį, net ir nepažinodama autoriaus ir nežinodama, kas redagavo, iš sakinių struktūros, tam tikrų žodžių vartojimo, lietuviškumo pajautimo paprastai jau galiu pasakyti, ar autorius priklauso „klubui“, ar ne.

Teigi, kad skaitytojas šaiposi iš primetamo (tariamai) gero skonio. Kokiu pagrindu darai tokią išvadą? Ar turi įrodymų? Juk lietuvių literatūros skaitomumo statistika gerėja.

Labai geras klausimas, kurį nuolat keliu sau pačiai. Susiduriu su Lietuvos skaitytojais tiesiogiai ir dažniausiai mano girdimas komplimentas: „Nustebau, kad tavo romanas toks ne lietuvių literatūra.“ Netgi knygų klubai, kuriuose renkasi tikrai aistringi skaitytojai, mūsų susitikimus dažnai pradeda paaiškinimu, kad lietuvių literatūrą skaito labai retai, bet štai dabar daro išimtį. Kaip kūrėja, kuri renkasi rašyti lietuvių kalba, esu suinteresuota, kad ši nuostata keistųsi, kad kiltų lietuvių literatūros prestižas, bet tam reikalingas požiūrio pokytis visoje literatų bendruomenėje.
Autorius, kurių kūriniai didina skaitomumo statistiką, dažnai (neteigiu, kad visada, bet tikrai dažnai) literatūros pasaulio elitas nuvertina – Kristinos Sabaliauskaitės kūryba nurašoma kaip popliteratūra, ir tai visiškas absurdas, o, tarkim, Beno Lastausko recenzentas padaro išvadą, kad čia ne didžioji literatūra, nes ji nesprendžia svarbių klausimų. Jei gerbiamam recenzentui žmonių susvetimėjimas, skausmas ir tapatybės krizė nėra svarbios temos, tenka pasvarstyti apie kažkokį gilų atotrūkį ir elitizmo formą, nes gal nesvarbu, nes tie žmonės nėra intelektualūs ir todėl nesvarbūs? Skaitytojas šaiposi iš lietuvių literatūros, o literatai – iš visuomenės. Nežinau, ar toks status quo ką nors tenkina.
Tikiu, kad tolstant nuo siauro gero skonio, niekam neįdomaus (išskyrus pačius literatus ir jų draugus) kanono įmanoma nutiesti tiltą tarp literatūros ir visuomenės, kurią ji turėtų atspindėti. Tai, kad skaitytojas išalkęs nekanoninės lietuvių literatūros, rodo populiarumas knygų, kurios kažkuo nutolsta nuo įprasto turinio – tarkim, Rimanto Kmitos „Pietinia kronikos“ išskirtinės kalbos požiūriu; Manto Adomėno „Moneta ir labirintas“ į lietuvių kalbos tradiciją įveda naują, iki šiol nuvertintą žanrą.

Kaip šis, anot tavęs, homogeniškas kultūrinis klodas veikia tave, kaip rašytoją? Kiek tau, kaip kūrėjai, apskritai svarbi kolegų, kritikų Lietuvoje nuomonė?

Jaučiu didelę netoleranciją kitoniškumui (iš dalies turbūt dėl to, kad mano kūryba skiriasi nuo vyraujančio estetinio kodo). Tarkim, mano tyrimą mokslo srityje ir sintetinę literatūros ir mokslo grybo sapno teoriją labai palankiai įvertino mokslo bendruomenė, bet literatai to net nepastebi, neanalizuoja. Gali būti, kad tiesiog trūksta išsilavinimo, kompetencijos. Tai, ką aprašiau, gana techniška ir reikalauja didelio įsigilinimo. Niekas ligi šiol to nėra padaręs – tai fundamentalus šiuolaikinės visuomenės, kurioje dabar gyvename, pjūvis.
Kalbant plačiau, Lietuva, konkrečiai Vilnius, yra mano pasąmoninis kultūrinis kodas. Čia užaugau, tad tai veikia labai giliame sąmonės lygmenyje. Kita vertus, nesu šimtaprocentinė etninė lietuvė, turiu žemaičių ir ukrainiečių kraujo ir šiame savo gyvenimo etape laikau save nacionaline ir etnine prasme nebinarine būtybe. Nors gimiau Lietuvoje, didžiąją gyvenimo dalį praleidau už jos ribų ir didelę įtaką mano formavimuisi padarė Londono ar Penango aplinka. Redukuoti tapatybę į vieną žodį (lietuvė) būtų tiesiog sunku.

Ką laikai kūryboje (ir apskritai kultūroje) autentika? Ar įmanoma jos pasiekti?

Autentiškumas, mano manymu, yra tam tikra kūrėjo orientacija ne į save, o į aplinką. Pasirinkimas, ar atspindėti savo ego idealą ir pasaulį, kokį jį norėtum matyti, kad būtų, ar tokį, koks yra. Ego filtras neišvengiamas, visada žvelgiame į realybę per savo patirties prizmę, bet galime ugdyti savirefleksijos raumenį ir būti kritiški, pastabūs sau. Autentiškumo riba visada konfliktiška ir neaiški. Tarkim, ar autentiškas yra kūrėjas, atliepiantis į visuomenės svajonę turėti gražesnę tautinę praeitį ir kuriantis saldžias praeities fabrikacijas? Nežinau.

Dar viena svarbi mūsų pokalbio tema, beje, susijusi ir su romanu, ir žurnalo tema, yra Neringa. Esi oficiali, registruota Pervalkos gyventoja. Kodėl nusprendei įsikurti pajūryje?

Dar gyvendama Malaizijoje atostogų metu Neringoje susipažinau su būsimu vyru. Mums tai labai svarbi vieta, tad ilgainiui nusprendėm ten įsigyti namus. Pervalkoje labai gera ne vasarą, o rudenį, žiemą, kai nėra turistų. Peizažas pasikeičia, įgauna niūrumo, kažkokios laukinės jėgos – mane jis labai atpalaiduoja ir išlaisvina.
Apskritai Neringa turi labai daug sluoksnių. Mąstant apie šį kraštą man labai svarbus užmaršties aspektas. Vaizduotę žadina suvokimas, kad čia nieko nebuvo – tik smėlio tyrai, kurie pasiglemždavo ištisus kaimus. Visa tai žinom, bet iš esmės esam užmiršę. Arba, pavyzdžiui, garsi giminė, pastačiusi Juodkrantės vilas – ji tai darė tikėdamasi, kad bus prisimenama. Deja.

Beje, įdomu, kad tavo naujausiame romane veikėjai apie Neringą atsiliepia beveik išimtinai neigiamai. Kodėl?

Nesakyčiau, kad tik neigiamai. Vieniems veikėjams ji yra pragaras, kitiems – rojus. Man pačiai Neringa kelia prieštaringus jausmus, ji nėra paprasta, į šį pusiasalį telpa ir sudėtingi klausimai apie žmogaus formuojamą gamtą, ir Lietuvos tapatybės klausimai. Juk Neringa nėra lietuviška žemė, o apie repatriacijas ir kultūrinę kolonizaciją po Antrojo pasaulinio karo viešojoje erdvėje beveik nekalbame.

Kiek tau svarbios gamtos, ekologijos temos, kurias iš dalies palietei romane? (Juk pats žodis „Neringa“ brėžia tam tikrą santykio su natūra kontūrą.)

Raktinis žodis turbūt yra „natūralu“. Daug ir seniai apie tai mąstau visuomenės kontekste, ir Neringa man yra tiek tikra lokacija, tiek žmogaus santykio su natūralumu metafora. Vieta, kuri tam tikros visuomenės dalies akyse atitinka „rojaus žemėje“ vaizdinį. Žmonės nori apsigauti, mielai tiki, kad juos supa natūrali gamta. Vienas iš klausimų, kuriuos iškėliau romane: kas žmogui yra gamta? Kiek mes pajėgūs ją suprasti neidami į savo fantazijų, vertybių lauką? Pavyzdžiui, man Neringa siejasi su Botsvana, nes fiziškai, ekonomiškai tai labai brangios (pinigine išraiška) vietos ir drauge tai žmogaus fantazija, kas yra natūrali gamta. Išsiperki rezervatuose vietą gyvūnams, kad jie galėtų gyventi „natūralioje aplinkoje“. Kaip jau minėjau, tai rodo, kad nesame pajėgūs priimti tikrovės, kokia ji yra.
Taip, ateities vizija kritiška, bet juk akivaizdu, kad intencija kurti „natūralią gamtą“, pridengta mūsų interesų ir fantazijų šydu, galiausiai virsta totalitarine sistema.

Ar taip pat žvelgi ir į pagundą lokalizuoti, įnacionalinti kultūrą? „Nacionalinė kultūra“ ir „natūrali gamta“ – ar tai ne to paties lizdo paukščiai?

Taip. Nacionalizmą matau kaip tos pačios tradicijos fenomeną, bandymą perrašyti tikrovę, kad ji atitiktų tam tikrą tautinį naratyvą. Nors pritempti tikrovę iki šio supaprastinto požiūrio iš tikrųjų labai sunku. Vilnius nelietuviškas. Neringa nelietuviška. Yra du keliai: priimti istoriją tokią, kokia yra, arba pritempti, patogiai užmiršti nemalonius faktus. Todėl nelabai diskutuojame, pavyzdžiui, apie lenkų dislokaciją Vilniaus krašte ir repatriacijas po Antrojo pasaulinio karo, nes tai žeidžia nacionalistinį įsivaizdavimą, kad esame labai geri. Gera ir dora tauta. Bet žmonės visada yra visokie, negalime, net labai norėdami, pasislėpti po savo šešėliu.

Romane labai įtaigiai ir įdomiai aprašei Neringą 2051 metais – apsėstą darnaus santykio su aplinka, natūralumo (turbūt tiksliau – „natūralumo“) idėjų, netgi technologijoms suteikiant „natūralų“ vaizdą. Kiek šis vaizdinys susijęs su realiais Neringoje vykstančias procesais?

Be abejo, susijęs. Pavyzdžiui, daugybė žmonių, tiek lietuvių, tiek užsieniečių, žavisi Neringos architektūra nesusimąstydami, kad iš tikrųjų autentiškos architektūros Neringoje labai nedaug. Didžioji dalis akiplėšiškai imituoja „žvejo trobelės“ architektūrinį kodą. Taip, iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo tikra – forma, medžiaga, urbanistinė struktūra. Tačiau realiai tie namai pastatyti iš betono blokelių ir aplipdyti medžiu, kad atitiktų tam tikrą estetinį kodą. Norime prisistatyti kaip tauta, turinti senas žvejybos tradicijas. Tai yra juokinga, tačiau netgi, mano manymu, labai protingi žmonės tam pasiduoda ir instinktyviai nenori pastebėti akivaizdaus feiko. Ar kas nors reflektuoja Neringą kaip lietuvišką disneilendą?

Kaip manai, ką tai sako apie mus?

Man regis, tai atspindi mūsų emocinį ir intelektualinį pažeidžiamumą. Tau pasiūlo svajonę, ir tu ją stveri, net jei ji, ta svajonė – gal ne itin kokybiška, kažkuo aplipdyta. Nesame pajėgūs susitarti dėl paprasčiausių estetinių kriterijų.
Kartais įsiveliu į diskusijas apie Neringą su draugais, ir jie klausia: kas būtų, jei čia leistų statyti be to „žvejo trobelės kodo“? Taigi pristatytų kaip Palangoj! Kaip būtų baisu?! Tai rodo, kad mąstome ribinėmis kategorijomis ir pajėgiame įsivaizduoti tik kraštutines alternatyvas: arba totali kontrolė (tam tikras pseudoistorinis, pseudonacionalistinis ar pseudonatūralistinis simuliakras, kurį laikome atkūrimu), arba visiška anarchija.

Kaip vertini šią tendenciją?

Ji rodo tam tikrus galios santykius, kurie ir lemia „pasirinkimą“. Neringa, kurioje egzistuoja didžiulė estetinė kontrolė, tam tikro menamo elito, primetančio geresnį skonį, laikoma natūralia ir gražia; tai natūraliai sukuria ir piniginį barjerą – ten negali atvykti ir gyventi visi. O Palanga, kuri galbūt netgi demokratiškesnė, draugiškesnė visoms visuomenės grupėms, daug kam atrodo šlykšti ir atmestina, nes minėtas elitas ją tokia laiko.

Tai visgi kokia bus Neringa 2051-aisiais?

Konkrečiai prognozuoti negaliu, tačiau Neringos ateitis priklausys nuo to, koks bus mūsų santykis su kontrole: ar vis dėlto ją išlaikysime, o jei išlaikysime – kokio ji bus lygio. Ir, žinoma, labai svarbu, kokio elito vizija bus įgyvendinama kontrolės sąlygomis; koks to elito siekis. Užaugau laikotarpiu, kai elitas buvo nacionalistiškai orientuotas, daug sprendimų buvo priimama siekiant atkurti menamą lietuvių didybę. Ne tik Neringos pavyzdys. Manau, jis keisis. Galbūt ir ta mano romane aprašyta kryptimi – sureikšminant vadinamąjį natūralumą, grynumą. Iš dalies tai jau vyksta.

O kas laukia Lietuvos kultūros? Ji išsilaisvins iš kompleksų ar vis dėlto jos laukia „autentiškos žvejo trobelės“ likimas? Tavo prognozė.

Linkiu mums visiems išlipti iš žvejo trobelės, cepelinų ir mirštančios lietuvių kalbos naratyvo, nustoti matyti save kaip aukas ir persiorientuoti į kūrėjo poziciją. Turime tiek daug galimybių, tiek daug pasirinkimų, tiek daug vietos būti autentiškai savimi. Na ir kas, kad neturime imperinės didybės, juk daug svarbiau kasdienis malonumas gyventi.