Dzūkijos kaimas yra mano sąžinės opa. Ta, kuri graužia. Net nežinau, kada ta graužatis stipresnė: ar tuomet, kai esu toli, ar tuomet, kai esu jame. Dzūkijos kaimas yra nykstanti rūšis. O su tuo reikia arba susitaikyti, arba dėti pastangas išsaugoti. Taip atsiduriu tarp dviejų ugnių. Ar išsaugoti reiškia perdažyti trobos sienas, uždengti naują namo stogą, užtverti naują segmentinę tvorą, išlyginti bobcatu sklypą ir užsėti ryškiai žalią žolę? Savęs klausiu, ar reikia kaimą paversti sodyba. O gal priešingai – nedaryti nieko. Užsūdyti prisiminimus, kaip močiutė sūdydavo lašinius svirne: sudėdavo juos į dėžę ir užvoždavo dangčiu. Prisiminimus, kurie vienaip ar kitaip susiję su tuo, kaip viskas atrodė, kaip viskas buvo, kai buvo močiutė ir kai buvo dziedulis. Kai čia leisdavau tas kelias vasaros savaites ar savaitgalius. 

 

 

Mariaus Eidukonio nuotr.

 

Tada buvimas kaime vaikui, skirtingai nei dabar sodyboje, reikšdavo darbą. „Važiuosim kaiman per išeigines, ba reikia padėc močiutei nupurkšč kolorado vabalus“, – sakydavo mama. Kolorado vabalų naikinimą galėdavo keisti bet kokia kita priežastis iš ūkio darbų sąrašo: reikia išmėžti tvartą, reikia sukasti daržus, reikia pasodinti bulves, reikia suvežti šieną, reikia ravėti daržus, reikia ganyti karves, reikia važiuoti, nes savaitgalį pjaus kiaulę. Tiesiog reikia... Tačiau šalia to reikia ir žemės ūkio darbų enciklopedijos patyriminių studijų yra maudynės Merkyje, grybavimas ar uogavimas miške. Yra pirmieji savarankiškai užsidirbti pinigai, kuriuos gauni pririnkęs pilną kašiką lepeškų ir pridavęs grybų supirkėjams. 

Jeigu grybavimą, uogavimą ir maudynes Merkyje, kaip perduotą tradiciją, išsaugoti nėra sunku, tai visa kita tręšta atmintyje. Tręšta kaip tvartas, kurio viename gale buvo gardas kiaulėms, kitame – karvėms ir kelios laktos vištoms. Tręšta, kaip tie kluono rąstai, kuriuos reikėjo sutvarkyti, kai senas kluonas neatlaikė naujų laikų sniego svorio. Užgriuvo ir prisiminimus, kuriuos saugojo. 

Kluonas – tai finišas. Po stogu sukrautas iš laukų atvežtas vežimas šieno reiškė tos dienos darbų pabaigą. Spėjome atvežti, kol lietus neužlijo, kol nesutemo. Spėjom atvežti, o va kaimynų šienas dar ne kluoni, o kūgiuose. Darbai mano Dzūkijos kaime buvo susiję su lenktynėmis. Kas pirmas pasodins, kas pirmas nukas, kas pirmas parveš. Tik niekas nelenktyniaudavo, kas pirmas atsidurs ant kalno šlaito, gale kaimo esančiose kapinėse.  

Bet laidotuvės buvo savotiškos varžytuvės. Pas ką daugiau žmonių an pagrabo suviajo, kiek kas ir kokio maisto ant stalų buvo sudėjęs, kaip velionis aprėdytas, kokiam grabi paguldzytas. Laidotuvės Dzūkijos kaime kvepėjo eglių šakomis, samagonu, verdamais balandėliais ir kepamais kotletais. Laidotuvės Dzūkijos kaime man skamba močiutės rauda. Tokia, kurią išgirsi, o gal reiktų sakyti išgirsdavai, tik Dzūkijoje. Rauda, kurios tavęs niekas nemoko, rauda, kuri gimsta tik kam nors mirus. „Kam gi tu palikai mani vienų? / Kam gi tu palikai, nešč man šitų slyvų? / Oi mano dukrela, mano užvadėla / kū dar mes darysim...“, – dar ir šiandien galvoje skamba močiutės rauda, skirta jau išėjusiam dzieduliui. Rauda, kuri pasitikdavo kiekvieną artimesnį močiutei žmogų, peržengusį kambario slenkstį. Rauda, kurios klausiausi aš, dešimtmetis, rauda, kurios klausėsi visi namai. Rauda, kurios kūrybos principus norėčiau mokėti ir aš. Tik klausimas, kur ją panaudosiu aš. Ar rauda ne kaimo pirkioj, o šarvojimo salėje skambės taip pat, kaip velionio įgyventose sienose?

Galvoju, kad ir Dzūkijos kaimas, toks, koks gyvena mano prisiminimuose, yra velionis. Rytą, išgenant karves į pievas ir pargenant vakare, pilnais tešmenimis ir kvepiančias šviežiu pienu, keičia rytas su juoda kava ar capuccino, pagardintu augaliniu pienu. Pievos, kurias ganoma karvių banda nugremždavo iki rudumo, dabar keičia tankiai suaugusi žolė, į kurią nedrąsu žengti, nesgi erkės. Net ir grybavimą bei uogavimą neretai pamaino stabtelėjimas Valkininkų geležinkelio stoties miško gėrybių turgelyje ar kažkur šalikelėje važiuojant nuo Druskininkų. 

Kaimas Dzūkijoje virsta atskiromis sodybomis, žemdirbystė – ūkininkavimu. Ir čia lyg ir turėtų prasidėti mano rauda, nes Dzūkijos kaimo, tokio, kuriame užaugau aš, nebelieka. Nebelieka žinančių, kad svogūnus geriausia sodinti tik per Stanislovą, o šventintas verbos šakeles iškaišyti pirkios kampuose, kad perkūnas netrenktų, kad parduoti bulvių maišą į kaimyninį namą savaitgaliui atvažiuojančiam miestiečiui galima tik tada, kai visos bulvės nukastos ir sudėtos sklepan. Bet visa ta kaimo elgesio tradicija buvo gyva tik todėl, kad ją žinojo, kad ją matė ir kad ją girdėjo, kad su ja gyveno. Visgi tam tikru metu gyvenimas kaime nelaikytas gero gyvenimo ženklu. Niekas nenorėjo, kad vaikai grįžtų į kaimą. Grįžimas gyventi į kaimą buvo prilyginamas nesėkmei. „Miesti nepasisekė, tai dartės kaimi gyvena“, – pomėcinu, sakydavo močiutė. Tad taip po truputį ta bambagyslė, siejusi kaimą ir tuos, kurie jame pradėjo gyvenimą, buvo kerpama. Vyresnieji laukė, kad grįžtum, bet dažniau tam, kad reikia nupurkšč kolorado vabalus ar atlikti darbus iš sąrašo reikia. Tad nenuostabu, kad daug kam pradėjo nebereikėti. O kai nebereikia, tai tris karves tvarte keičia viena, o ilgainiui ir nė vienos, 20 arų, užsodintų bulvėmis, keičia penki, keturi, trys, o galiausiai keli kilogramai iš krautuvės. Viecinius keicia užeiviai ar atajūnai, kuriems nieko nesako, kad šiandien eisi maudytis po busilu ar kad an apidėmių kelio pušelė nuvirto... 

Dzūkijos kaimas dabar išgyvena tapatybės lūžį. Ir kaimietišką kaimynų ryšį, varžybas, kieno bulvės bus pirmiau pasodintos, kieno šienas bus pirmiau parvežtas į kluoną, kieno pasodintų svogūnų laiškai storesni, dabar keičia matavimasis kamado bono dydžiu. Ir tame nėra nieko blogo, bet aš vis dar grįžtu į kaimą, kurio ulyčia vakare keliu pargenu bandą karvių, žinančių, kada pasukti į kairėje ar dešinėje esantį tvartą, grįžtu į kaimą, kur vasaros desertu būdavo žemuogės, pavertos ant smilgos, o pietums – lašiniai, sūdyti močiutės, iš dėžės svirne. Ir galvoje užsūdęs laikau tuos prisiminimus, nes suprantu, kad viso Dzūkijos kaimo neužsūdysiu ir į tą dėžę nesudėsiu.