Niujorkas. Iš dešimto viešbučio aukšto stebiu Manhatano stogus. Žydrame dangaus fone matau juos tarsi išstypusius graikų kupolus. Kas galėjo pagalvoti, kad dievop keliausime aukštais stačiakampiais? Bandau kilstelėti lango stiklą, jis atveria delno pločio ertmę. Ne daugiau. Net jeigu būčiau labai distrofiško sudėjimo, savižudybę tektų atidėti kitam kartui. „Amerikoje visi laimingi“, – niūniuoju susigalvotą tekstą pagal radijo imtuvu transliuojamą džiazą. Ant stalo prie sienos laukia raudonojo vyno butelis ir dvi taurės. Gaila, vyno nebegeriu. Bent jau šiame pasaulyje.

Teisingas pasirinkimas – skoningas viešbutis, kurio pritemdytos sepijos spalvos vestibiulyje trūksta tik gyvai grojančio diskžokėjaus. Iš dešinės – jūros gėrybių restoranas, iš kairės – kavinė su pyragaičiais. Turbūt visi čia apsistoję valgo tik austres ir užsigeria kava be pieno, galvoju leisdamasi į apačią. Viešbučio lankytojai panirę į savo virtualiuosius pasaulius. Rašymui ir skaitymui nepakenktų daugiau apšvietimo, bet ar kas nors dar skaito savo virtualiuose pasauliuose? Juose nardoma, „skrolinama“, vaikštoma, įeinama, išeinama. Tai atskiri pasauliai, kuriems nereikia nei durų, nei liftų. Atsispiriant nuo nuorodų eilučių, iš karto neriama į kitą kontekstą. Lyg viešbučio baseinas turėtų ne vieną, o keliasdešimt dugnų, lengvai praskiriamų rankomis.

Antrajame mano minčių dugne jau visas mėnuo yra įsikūręs Lisos Joy ir Jonathano Nolano serialas „West­World“, į platųjį pasaulį paleidęs kol kas keturias serijas. Sci-fi, dramos ir vesterno mišinys tinka postmoderniai eklektikai, perdirbtai 1973 m. pasirodžiusio to paties pavadinimo filmo apie futuristinį parką, apgyvendintą žmogaus sukurtų būtybių. „WestWorld“ nukelia parko lankytojus į atostogas, kuriose nėra jokių ribų. Į praeitį, į Pariah, atstumtųjų miestelį, kuriame svečiai gali išgyventi visokiausius savo pavidalus. Pagal iš anksto užprogramuotą scenarijų robotai sako vis tuos pačius žodžius, kol... vieną dieną jie pradeda mąstyti ir atsiminti savo prieš tai išgyventas traumas, iki tol nuolat ištrinamas parko kūrėjų. O apsilankiusių svečių tekstai skirtingi. Parko kūrėjų įsitikinimu, jie atvyksta ne tam, kad sužinotų, kas jie yra, nes ir taip žino. Žmonės leidžiasi į rizikingas amžinas atostogas tam, kad sužinotų, kokie jie dar galėtų būti.

Jeigu tikėtume paraleliniais pasauliais, kažkur kitame šio gyvenimo lyg­menyje geresnioji mano versija kepa blynus, sako Krzysztofo Warlikowskio spektaklio „Varšuvos kabaretas“ veikėja. Mes ir vėl patikime kitokiomis galimomis savo versijomis. Išsitriname arba nustumiame gilyn į savo pasąmonės rūsius trauminę atmintį, išsilaižome žaizdas. Iš naujo patikime sielos nemirtingumu, kiekvieno žmogaus galimybe sužibėti. „Jeigu Žemės planeta vaikščiojo šimtas milijardų žmonių, o Paukščių Tako galaktikoje yra apie šimtą milijardų žvaigždžių, vadinasi, kiekvienam atitenka po žvaigždę“, – spektaklio aksioma persikelia į dar kitą vilties lygmenį. Patikime kiekvieno žmogaus versijų daugiu, lyg dar vienu dugnu stilingiausio viešbučio baseine. O galbūt tame paraleliniame pasaulyje mes iš tiesų esame geresni? Ir galbūt kažkur ten gelbėjame kitus žmones, visai tokius pačius, kaip mes patys?

Tik praėjus kelioms savaitėms, grįžusi iš Niujorko, suvokiau, kad dar iš tiesų negrįžau. Ten sprogsta dangoraižiai ir jauni žmonės, priešingai nei galima tikėtis, vėl suplūsta į megapolį, nes pagaliau – pagaliau nutiko kažkas tikra. Mirtys nėra atostogos. Bent jau tol, kol negalvojame, kad miršta tik tam tikros mūsų versijos. „Varšuvos kabarete“ teigiama, kad už kiekvieno žemės gyventojo nugaros šiandien stovi 20 dvasių ir tokiu santykiu mirusiųjų skaičius lenkia gyvuosius. Tačiau danguje yra užtektinai erdvės kiekvieno asmeniniam pasauliui.

Mintimis vis paskambinu prieš aštuonerius metus, per pirmąjį vizitą Niujorke sutiktam draugui. Jis buvo tapytojas, aprodęs man pačius netikėčiausius užkaborius, kapines, kuriose gurkšnojome vyną (tame pasaulyje aš dar gėriau vyną, o vynas gėrė mane), Harlemo tiltą, po kuriuo it kino kadre, susitiko dvi baltai apsirengusių juodaodžių grupuotės. Tada mano draugas buvo dailininkas. Jis ir dabar tebėra dailininkas, kas, kad miręs.

Išsiregistruodama iš viešbučio pakeliu akis į mirksinčias lempeles virš durų: „Kiekvienas išėjimas yra naujas įėjimas.“ Stipriai spusteliu rankeną. Gatvėje mane pasitinka vėjo plaikstomas maišelis. Ak, mano „American Dream“, –­ liūdnai nusišypsau. Ir į širdį įėjimą suranda tikrasis ruduo.