Gediminas Baranauskas: „Manau, būčiau labai blogas rašytojas“

× Virginija Cibarauskė

 

Justino Auškelio nuotrauka
Justino Auškelio nuotrauka.

 

Kai 2004 m. Gediminas Baranauskas įkūrė leidyklą „Kitos knygos“, jo tikslas buvo leisti knygas, kurios piktintų ir provokuotų lietuvių skaitytojus. Tačiau šiandien, jo teigimu, išleisti knygą vien tam, kad ją perskaitytų nedidelė kontrkultūrininkų grupelė, nebėra joks iššūkis. Kaip per porą dešimtmečių pasikeitė leidybos pasaulis ir ką vis dar verta leisti ir skaityti šiais informacijos pertekliaus laikais?

 

Tavo gyvenimo aprašymas margas: studijavai inžineriją, etnologiją, dirbai moksliniu asistentu, esi parašęs straipsnį apie šamanizmą. O 1994 m. atsiradai knygyne „Humanitas“. Kaip įvyko šis karjeros posūkis?

Etnologijos studijų laikais Vytauto Didžiojo universitete aš ir keli mano draugai, nuo vaikystės knygų mylėtojai, 1994 m. įkūrėme leidyklą „Humanitas“ – išėjo keletas knygų, žurnalas. Kilo sumanymas VDU atidaryti knygyną, nes knygų, ypač užsienio kalbomis, labai trūko – 10 dešimtmetyje visko trūko. O knygos apskritai buvo šventas dalykas, tikrai ne verslas. Ko knygynui reikia pirmiausia? Lentynų. Nuvykome į Norvegiją skinti braškių, užsidirbome po 300 dolerių ir nusipirkome lentynas.

Darbas knygyne pamažu išstūmė studijas – pradėjome važinėti į tarptautines muges, užsakinėti knygas, tapome didžiausių pasaulio leidyklų knygų platintojais Lietuvoje. Be to, mano studijų vadovas ir guru Gintaras Beresnevičius išsikėlė į Vilnių – be šios charizmatiškos asmenybės mokslas VDU nublanko. Galų gale „Humanitą“ nupirko amerikietis milijonierius, o mano gyvenime įvyko savotiškas nušvitimas. 2003 m. atvykau į Londono knygų mugę ir nuėjęs į Pikadilio aikštę visai netyčia pakliuvau į antikarinę demonstraciją. Tuo metu amerikiečiai buvo užpuolę Iraką ir visi apsišvietę žmonės užsienyje piktinosi ir protestavo. Mane tai sukrėtė: supratau, kad iš Vakarų, priešingai, negu atrodė mums, posovietiniams jaunuoliams, ateina ne tik šviesa, bet ir agresija, okupacija. Ir kad mes Lietuvoje sėdime kažkokioje izoliacijoje, nematome pasaulio, nekritiškai priimame kiekvieną pigų blizgutį iš Vakarų.. Ta antikarinė demonstracija Londone mane nunešė ir tiesiogine, ir perkeltine pras­me – galima sakyti, iš jos iki šiol negrįžau.

 

Pasikeitė pasaulio suvokimas, vertybės?

Visiškai. Įsijungė kritinis ir alternatyvos ieškantis žvilgsnis. Tik tuomet pamačiau Lietuvos kultūrinį landšaftą: jokios kariosios, anarchistinės ir apskritai gaivesnės minties, jokios kritikos, kontrkultūros ir provokacijos. Leidyboje dominuoja komercija ir meinstrymas – tokia nesibaigianti, labai politiškai korektiška ir drovi santabarbara. Tada nusprendžiau įkurti leidyklą ir leisti kitokias knygas – tokias, kurios Lietuvoje nepasirodytų, kurios piktintų ir provokuotų. Taip išėjo Charlesas Bukowski, Richardas Brautiganas, Guy Debord’as, Che Guevara, Valerie Solanas, Noamas Chomsky.

 

Su alternatyvos siekiu susijęs ir leidyklos „Kitos knygos“ pavadinimas?

Taip, dabar tokio pavadinimo leidyklai tikriausiai neduočiau, bet tada skambėjo labai šviežiai.

 

„Kitų knygų“ gimimas datuojamas 2004-aisiais. Nuo ko pradėjai, kitaip tariant, kaip įsteigiama leidykla?

Reikia investicijų, įvertinti rizikas ir grėsmes. Be to, leidybos asai visuomet sako, kad nauja leidykla – nesąmonė, nes per daug leidyklų. Bet kai tau 36 ir esi užsivežęs – jūra iki kelių. Paėmiau banko paskolą, šiek tiek davė tėvai, turėjau šiek tiek susitaupęs iš „Humanito“ laikų atlyginimo. Naiviems pradedantiesiems, nesuvokiantiems, kur kišą galvą, bet turintiems naujų idėjų, dažnai padeda likimas – pirmos knygos paprastai būna labai sėkmingos. Taip atsitiko ir mums. Ch. Bukowski’o „Paštas“ – pirmoji leidyk­los knyga – per 15 metų sulaukė 4 leidimų ir vis dar perkamas.

 

Kodėl būtent Ch. Bukowski? Kaip jį atradai?

Net nežinau, kas man jį parodė, bet perskaičiau ir labai patiko. Kai Kęstučiui Navakui papasakojau apie šį atradimą ir norą Ch. Bukowskį išleisti, patarė kreiptis į Marių Buroką, kuris tuo metu rašytoją vertė ir net kartu su Tomu S. Butkumi buvo išleidęs čiabuką – savilaidos Ch. Bukowski’o vertimų knygelę. „Kitos knygos“ įsigijo vertimo teises ir Ch. Bukovskį išleidome legaliai. Tuo metu turbūt nebuvo nė vienos verstinės knygos su keiksmažodžiais. O „Pašte“ atvirai rašoma apie seksą, alkoholį. Žodžiu, pataikėme į dešimtuką – publika kaip tik ir troško tikros, grubios ir nepasaldintos istorijos.

Tačiau leidyboje egzistuoja pakilimai ir atoslūgiai. Po pirmųjų finansiškai sėkmingų knygų dažniausiai ateina nuosmukis – keletas mažiau populiarių knygų, ir po pusės metų supranti, kad visiškai neliko pinigų.

 

Ir ką tada daryti?

Kai esi užvaldytas idėjos, finansines duobes išgyventi lengviau. Be to, 2005 m. prasidėjo man turbūt pats smagiausias laikotarpis, savotiškas aukso amžius, trukęs iki 2009 m. krizės. Pas Gintarą Beresnevičių atėjo dešiniąja ideologija nusivylęs ir anarchizmu tuo metu dar tik pradėjęs domėtis studentas Kasparas Pocius. Prisipažino, kas jam nutiko, ir paklausė, ką dabar daryti. Jokių problemų, sako G. Beresnevičius, eik į „Kitas knygas“. Kasparas atsinešė naują gyvybingumo užtaisą. Susikūrė savotiška „Kitų knygų“ bendruomenė, kurią siejo panašios pažiūros, gyvenimo būdas. Vėliau iš jos atsirado laisvasis universitetas LUNI.

Nebeatsimenu, kas pasiūlė perleisti Kurtą Vonnegutą, bet tai buvo išsigelbėjimas – romanai „Čempionų pusryčiai“ ir „Skerdykla Nr. 5“, išversti Povilo Gasiulio, buvo vėl labai gerai perkami. Mums pavyko išbristi iš duobės, bet daug mažųjų leidyklų šio pirmojo išbandymo neatlaiko ir išnyksta.

 

Ar leidi knygas, kurios pačiam svarbios, bet akivaizdu, kad didelio populiarumo nesulauks?

„Kitoms knygoms“ jau 15 metų, tai suaugusi leidykla ir išleisti knygą vien tam, kad patys ją perskaitytume, nebėra joks iššūkis. Be to, nebėra ir informacinio bado, koks buvo 10 dešimtmetyje – dabar kaip tik informacinio pertekliaus laikai. Kai svarstome, ar leisime knygą, svarbu, kalbant mūsų leidyklos žargonu, „ar bus už ko ją suimti“. Kitaip tariant, ar bus kaip ją pateikti skaitytojams, sudominti, ar knyga bus aktuali bent šiek tiek platesnei auditorijai. Pavyzdžiui, Hakimo Bey’o LAZ anglų kalba pasaulyje randa tiek skaitytojų, kad net padeda išsilaikyti leidyklai. Lietuvoje ji turėjo gal 50 skaitytojų. Dabar manau, kad mums tokių knygų versti neverta, nes tie, kurie iš tiesų domisi, ras ir perskaitys anglų kalba.

Apskritai leidybos verslas negailestingas – pasaulis priklauso bestseleriams. Parduodi daug egzemp­liorių, vadinasi, knyga pelninga. Jei perka prastai, bet tiki, kad tai vertinga knyga, tuomet pelnas tik moralinis. O komerciškai tokia knyga yra nuostolis, kurį teks padengti kitų knygų sąskaita. Man įdomu, kad komercine logika vadovaujasi ir su leidyba nesusiję žmonės. Pavyzdžiui, neseniai viešojoje erdvėje plito pasipiktinimas, kad į vertingiausių knygų dešimtukus neįtraukta labai gerai perkama knyga.

 

O ką šiais žinių pertekliaus laikais verta leisti? Ko nori „Kitų knygų“ skaitytojas?

Manau, „Kitų knygų“ skaitytojas yra tiesiog gerų knygų skaitytojas, žingeidus žmogus, ieškantis kažko nauja. Dabar esame gana plataus profilio leidyk­la. Leidžiame ir biografijas, ir mokslo populiarinimo knygas (apie medžius, gyvūnus, kosmosą, apie Vilniaus kultūros istoriją), originalią bei verstinę prozą ir poe­ziją. Svarbiau tai, jog siekiame, kad knygos būtų ir kokybiškos, aktualios, ir kokybiškai išleistos.

Net jei leidžiame knygą apie paukščius, renkamės tokią, kurios turinio kokybė būtų neabejotina. Kitaip tariant, renkamės vertingas knygas. Ne tokias, kurios kuria ir patenkina skaitytojų iliuzijas, skleidžia pseudomokslines idėjas, o tas, kurios meniškai vertingos ar remiasi naujausiais moksliniais tyrimais. Gerai parašyta ir išversta knyga turi savo magiją – ji priverčia susikoncentruoti, greitai įsisavinti informaciją, padeda suvokti, kas vyksta pasaulyje.

 

Kaip apibūdintum „Kitų knygų“ rašytoją? Ar vis dar svarbus maištas, kairuoliškos idėjos?

Maištas iš pradžių būna maištas, o paskui tampa klasika. Pavyzdžiui, ir Ch. Bukowski dabar jau klasikas. Daugelis mūsų leistų verstinių autorių yra klasikai.

 

Bet esate išleidę ir Jeaną Genet, ir Georgesas Bataille’as. Tai klasikai, bet ir maištininkai, provokatoriai.

Taip. Jei knyga ar autorius nėra klasikas arba nėra aiški knygos išliekamoji vertė, abejoju, ar verta mums ją išversti. Kitaip yra dėl originaliosios lietuviškos literatūros – norėčiau jos leisti daugiau. Tiek lietuvių poezijos, tiek prozos per metus išleidžiame vos po keletą knygų, o kartais nė tiek neišeina. Pavyzdžiui, šiais metais pasirodys debiutinė Nojaus Saulyčio eilėraščių knyga. Poezijos knyga – tai visų pirma eksperimentas ir galimybė dalyvauti literatūriniame procese. Net leidžiant su Kultūros tarybos parama, eilėraščių knygos neatsiperka, tačiau eksperimentuoti ir rizikuoti, dalyvauti literatūros gimime yra mūsų misija.

 

Kodėl originalios lietuviškos literatūros neleidžiate daugiau? Ir ar lengva tapti „Kitų knygų“ autoriumi?

Dažnai užduodu sau tokį klausimą. Gal iš tiesų nėra daug mums tinkančių autorių. Daugelis žinomų lietuvių autorių jau yra apsistoję ilgas tradicijas ir įdirbį turinčiose leidyklose, tokiose kaip „Alma littera“, „Tyto alba“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, „Baltos lankos“. O mes šia prasme ir toliau liekame naujų idėjų ir veidų leidykla.

 

„Kitas knygas“ įkūrei apimtas noro piktinti, maištauti. O dabar kalbi, kad būtina rasti savo nišą, taikytis prie rinkos sąlygų, kad neapsimoka leisti avangardines knygas. Ar tai suvokus neapėmė nusivylimas leidyba?

Nusivylimų būna, bet jie trumpalaikiai: manau, kokia nors knyga skaitytojams bus aktuali, bet taip nenutinka. Štai neseniai išleidome vieno stipriausių rašytojų apie gyvūnus Franso de Waalo „Paskutinį mamos apkabinimą“. Knyga apie gyvūnų intelektą, emocijas – rimta, bet sklandžiai parašyta, todėl lengvai skaitoma. Tačiau Lietuvoje susidomėjimo nesulaukė, nors pasaulyje yra populiari, pavyzdžiui, Maskvos knygų mugėje ją puikiai pirko. Bet kitą gerą mokslo populiarinimo knygą – Yuvalio Harari’o „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“ – lietuviai perka puikiai. Džiugu, kai knyga yra ne tik gera, bet dar ir perkama.

 

Kas „Kitose knygose“ priima galutinį sprendimą, ar knygą leisite?

Dažniausiai sprendimą priimame drauge per susirinkimus. Kartais sprendžiu pats ir greitai. Kartais net nėra ko spręsti: sėkmingo autoriaus nauja knyga – ką čia svarstyti?

 

Jau 26 metus dirbi su knygomis. Kas per tą laiką pasikeitė?

Sovietmečiu kai kurių knygų nebuvo įmanoma išleisti, todėl liko daug vadinamųjų baltų dėmių. Ch. Bukowski, Hunteris S. Thompsonas – spragos, kurias „Kitos knygos“ užpildė. Paskui kilo didelis susidomėjimas lietuvių autoriais – kam leisti vertimus, jei turime savų rašytojų, kurie yra čia, gali patraukliai pristatyti savo knygą. O dabar viskas nepastovu: lyg ir gaudomos pasaulinės tendencijos, tačiau kartu pirmenybė teikiama lietuvių rašytojams. Pavyzdžiui, besiorientuodamos į Y. Harari’o sėkmę leidyklos užsakinėja iš vietinių rašytojų knygas istorinėmis, kultūrologinėmis temomis. Tačiau šis kelias slidus, tikrai ne visi tokie projektai sėkmingi – greičiau atvirkščiai.

 

Ar įmanoma padaryti, kad knygą pirktų?

Visi sako, jog taip, bet aš manau – ne. Knygą žmonės perka dėl to, kad ją skaito, ir dėl to, kad mato, jog kiti ją skaito. Reklama gali padidinti susidomėjimą ir pardavimus, bet skaičiai nebus dideli. Tarkime, „Harį Poterį“ skaito ir šiandien, nors jo seniai niekas nebereklamuoja. Kodėl? Nes „Harį Poterį“ tiesiog skaito.

Žinoma, geras knygas reikia reklamuoti ir viešinti, reikia ugdyti žmonių skonį. Reklama labai reikalinga, kai knyga tik išeina ir niekas apie ją dar nežino. Bet yra labai daug knygų, kurias nustoja pirkti, vos tik nustojama reklamuoti. Taigi neverta tikėti, kad reklama viską padaro. Tiesiog vienas knygas žmonės skaito, o kitų – ne.

 

Skaito, nes jos geriau parašytos?

Nebūtinai geriau, tačiau parašytos taip, kad būtų skaitomos, kad užkabintų.

 

Kiek knygos sėkmei ir net jos išleidimo faktui svarbi autoriaus asmenybė?

Toks pat paradoksas, kaip ir dėl reklamos, – autoriaus asmenybė svarbi, tačiau žmonės knygą skaito tikrai ne dėl jos. Nuomonės formuotojų bumas sukuria iliuzinį efektą – atrodo, masės domisi kiekvienu kokios nors asmenybės įrašu. Tačiau tai nereiškia, kad tokios įžymybės knygą pirks. O jei ir pirks, tai greičiausiai bus vienkartinis atvejis.

 

Ar turi svajonių knygą, kurią norėtum išleisti?

Neturiu – jei noriu ką nors išleisti, tai ir išleidžiu. O jei išleidžia kita leidykla, pasidžiaugiu, kad pasirodė geras kūrinys.

Seniai ieškau gerų knygų apie klimato kaitą. Tačiau šia tema parašyti gerą knygą sunku: klimato, meteorologijos mokslai painūs, grįsti tikimybių modeliavimu, istorine analize ir statistika. Visa tai skaitytoją vargina, o ne intriguoja.

 

Tarp leidyklų vyksta kovos, kas išleis populiarią knygą?

Kai į tą patį bestselerį pretenduoja kelios leidyklos, vyksta aukcionas dėl autoriaus teisių. Mūsų leidykla tokiuose aukcionuose dalyvavo tik kelis kartus, nes domimės ne bestseleriais, o tuo, kas dar neatrasta. Pavyzdžiui, dėl Y. Harari’o „Sapiens“ aukcionas nevyko, nes knyga dar nebuvo išgarsėjusi.

Dauguma leidyklų kaupia informaciją, ko žmonės ieško, kuo domisi, ir pagal tai renkasi knygas – ypač verstinius romanus. Tačiau yra ir kita strategija – ieškoti, ko rinkoje trūksta, ko žmonės net neieško knygynuose, nes nežino, kad tai egzistuoja.

 

Šią vasarą atidarėte knygyną Nidoje, kuriame prekiaujate savo ir kitų leidyklų knygomis. Ko iš šio projekto tikitės?

Knygynas Nidoje – „Vasaros knygynas“ – mūsų eksperimentas. Jis veiks iki rugsėjo vidurio. Seniai jaučiau tikro knygyno, kuris turėtų ne tik bestselerius ir kuriame būtų su kuo pasikalbėti, pasikonsultuoti, poreikį. Mano idealaus knygyno sudedamosios dalys: platus asortimentas, profesionalus, knygas mylintis pardavėjas ir galimybė fiziškai pajusti knygą – pavartyti, prisėsti, ramiai paskaityti. Apsipirkinėjant internetu tokių dalykų negausi, jų nepasiūlys ir didieji tinkliniai knygynai, besilygiuojantys į prekybos centrus: dideli žmonių srautai, šalia knygų gali nusipirkti ir įvairių daiktų, rakandų – žvakių, keptuvių, saldumynų, kilimų, peilių ir pan. Tokiuose knygynuose, kaip ir „Maximos“ knygų skyriuje ar kioskuose, karaliauja bestseleriai – mažiau perkamų knygų atsisakoma, neva jos tik užima vietą.

 

Ar atsimeni pirmą savo knygą? Ar buvo tave pakeitusi knyga?

Skaičiau tai, ką ir visi, – pasakos, paskui „Trys muškietininkai“, knygos apie indėnus, piratus, Jules’is Verne’as. Yra knygų, kurias skaičiau gal 10 kartų tarsi narkomanas. Dar vaikystėje skaitydavau senus 7 dešimtmečio „Mokslo ir gyvenimo“ numerius – jie žavėjo utpijomis, futurizmu: miestai vandenyne, žmonijos persikėlimas į Marsą. Gal dėl to ir dabar domina mokslo populiarinimo knygos.

Norėčiau daug skaityti kaip paprastas skaitytojas, bet darbas keičia skaitymo pobūdį – ne skaitai, o peržiūri, vertini, perpranti. Darbas atima skaitymo malonumą – aš irgi norėčiau nueiti į knygų mugę ir nusipirkti kokias 20 knygų!

 

Tau svarbi knyga kaip materialus kūnas? „Kitos knygos“ leidžia ir skaitmenines knygas, ar pritari, kad jos pamažu išstums popierines?

Prie popierinių knygų esu pratęs nuo vaikystės – niekada jų neišmetu, pilni namai prigrūsti. O elektroninės knygos, galima sakyti, nelabai paplito. Jas perka tie, kurie neturi kur jų dėti ir daug keliauja. Populiarėja audioknygos, kurioms didelį postūmį suteikė išmanieji telefonai. Pavyzdžiui, eini raugti kopūstų, pasiimi telefoną, paspaudi mygtuką ir klausaisi knygos. Nereikia varginti akių. Vienintelis minusas – audioknygas brangu išleisti.

 

Ar bandei kada knygą parašyti pats?

Ne.

 

Ir niekada tokia pagunda nekilo?

Kilo.

 

O apie ką rašytum, jei rašytum?

Man atrodo, reikia daryti tuos dalykus, kuriuos darysi gerai. O tam privalai skirti labai daug laiko ir energijos. Nenorėčiau parašyti tokio rankraščio, kurį mūsų leidykla atmestų. Rašymas dabar atlieka labai įvairias funkcijas: rašymas kaip psichoterapija, rašymas kaip pasipiktinimas dėl blogai tvarkomo senamiesčio, rašymas kaip įkyrių minčių išliejimas popieriuje, rašymas kaip būdas užsidirbti pragyvenimui. Rašymas dėl to, kad esi rašytojas! Gal net rašymas kaip savotiška bausmė tiems, kurie beprasmiškai sugaišo laiką tai skaitydami. Manau, būčiau labai blogas rašytojas. Turbūt ir toliau taip manysiu.

 

Publikaciją remia Lietuvos kultūros taryba

Draugai