Atskirti – bet viens kitą atsimenam mudu:

Tarp mūs baltas balandis nešioja žinias.

Juliusz Słowacki, „Išsiskyrimas“, 1835 (vert. V. Mozūriūnas)

 

Vyksta Dr. GoraParasit (Gintarės Minelgaitės) spektaklis „Snieguolė“. Scenoje žiauri prievartos scena, po kurios, atrodo, nebelieka nieko. Vien tik slogi nuotaika ir tamsa. Tada pasigirsta žodžiai: „Prie Snieguolės karsto gedėjo ir laukiniai gyvūnai. Pirma atskrido pelėda, paskui varnas, o galiausiai ir balandis.“ Ima skambėti muzika. Atsiranda viltis. Ir truputis šviesos.

Balandis. Taikos, meilės ir vilties simbolis. Balandžiai. Parazitai su sparnais? Esame tiek įpratę prie tokio jų įvaizdžio, kad į juos žiūrėdami pamirštame ne tik simboliką, bet ir istoriją bei faktą, kad šie paukščiai dažnai vaizduojami mene, o kartais būtent jie ir įkvėpė nemažą dalį meno kūrinių.

Brangus draugas (truputis istorijos)

Pradėkime nuo istorijos. Labai senos istorijos, nes kiekvieną kartą matydami kuklų balandį iš tiesų žvelgiame į dinozaurų palikuonį, tos pačios grupės, kuriai priklausė Tyrannosaurus rex. Nors dažnai dinozaurai buvo lyginami su driežais, tačiau daugybė tyrimų parodė, kad tarp paukščių ir plėšrių dinozaurų yra tiesioginis ryšys. Tuo galima įsitikinti tiesiog gerai įsižiūrėjus į paukščių kojas ar akis. Balandžiai minimi jau rašant dantiraščiu lentelėse Mesopotamijoje, senovės Graikijoje šie paukščiai buvo naudojami pranešant Olimpinių žaidynių laimėtojus ir statymų vežimų lenktynėse rezultatus. Apie balandžių grožį rašė Homeras, „Odisėjoje“ minima, kad balandžiai Dzeusui atnešdavo ambroziją. Šie paukščiai įrašyti Trečiajame Lietuvos statute kalbant apie naminių paukščių vagystes, todėl galime daryti išvadą, kad mūsų šalyje naminiai balandžiai veisiami bent nuo XVI a.

Pats garsiausias visų laikų balandis (jei trumpam užmiršime tą, atnešusį Nojui žinutę, kad tvanas baigėsi, ar patį Šventosios Dvasios vaizdinį) turbūt buvo Cher Ami. Jo istorija siekia Pirmąjį pasaulinį karą, kai komunikacija atliko svarbų vaidmenį, o telefonais ar telegrafais pasikliauti nebuvo galima. Norint laimėti mūšį, esminiu dalyku tapdavo žinutes perduodantys balandžiai.

Cher Ami, kurio vardas prancūziškai reiškia „brangų draugą“, priklausė Jungtinių Valstijų kariuomenės Ryšių pajėgoms Prancūzijoje. Šis paukštis nunešė bent dvylika svarbių žinučių Verdeno mūšyje, kuriame susirėmė Vokietijos ir Prancūzijos kariuomenės, o prancūzams padėjo amerikiečiai. 1918 m. spalio 4 d. penki šimtai amerikiečių karių buvo apsupti Argono miške. Jie atsidūrė beviltiškoje situacijoje: baigėsi maisto ir amunicijos atsargos, kareiviai negalėjo net apsiginti. Lyg to būtų negana, amerikiečius pradėjo atakuoti sąjungininkų kariai, kurie nežinojo jų padėties ir palaikė priešais. Majoras Charlesas Whittlesey nusprendė išsiųsti pagalbos prašymą su balandžiu: „Daug sužeistųjų, negalime evakuotis“, tačiau paukštį vokiečiai nušovė. Kitas balandis bandė nešti žinią: „Vyrai kankinasi. Ar galite atsiųsti pastiprinimą?“, bet šiam taip pat buvo lemta žūti nuo priešo kulkos. Paskutine viltimi tapo Cher Ami, nešantis žinią: „Mus apšaudo mūsų pačių artilerija. Dėl Dievo meilės, sulaikykite juos.“

 

José Ruizas y Blasco, „Balandžiai“

 

Paukščiui pakilus, vokiečių kariai jį pastebėjo ir paleido kulką, sužeidė krūtinę ir akį. Cher Ami koja pakibo ant sausgyslės. Tačiau balandis vėl pakilo ir tęsė skrydį 40 kilometrų, kol per 25 minutes pasiekė savo balandinę ir perdavė žinią. Šimtas devyniasdešimt keturi kariai buvo išgelbėti.

Gydytojai padarė viską, kad išgelbėtų Cher Ami koją, bet galiausiai teko ją pakeisti medine. Paukščiui atsigavus, pats generolas Johnas J. Pershingas (žinomas kaip Juodasis Džekas) nugabeno balandį į JAV. Cher Ami buvo paskelbtas karo didvyriu, jam įteiktas prancūzų Karo kryžius (Croix de Guerre). Ši istorija įkvėpė ne vieną knygą ar filmą, poetas Harry Webbas Farringtonas balandžiui skyrė eilėraštį, o dvidešimto amžiaus pirmoje pusėje amerikiečių mokyklose mokiniai žinojo apie Cher Ami tiek pat, kiek apie kitus karo didvyrius. Šiandien šio garsaus paukščio iškamšą galima pamatyti Nacionaliniame Amerikos istorijos muziejuje.

Sufražistė, taikos aktyvistė ir rašytoja Marion Coth­ren 1944 m. parašė knygą „Pigeon Heroes“, kurioje galima rasti įdomių faktų apie balandžius karo metu. Pavyzdžiui, jie ant krūtinės skraidindavo penkių centimetrų aliuminio kameras, fotografuojančias kariuomenę ar amunicijos sandėlius. Per Antrąjį pasaulinį karą Amerikoje už drąsą buvo pagerbtas ir kitas balandis: per audrą paukštis, pavadintas U.S. 1169, atskraidino į krantą pagalbos prašymą iš pakrantės apsaugos laivo. 1943–1949 m. Dickin medaliu – gyvūnų apdovanojimu už drąsą Didžiojoje Britanijoje – buvo įvertinti trisdešimt du balandžiai, beveik dvigubai daugiau, nei jų gavo nusipelnę šunys.

Kai kurios kariuomenės iki šiol laiko balandžius tam atvejui, jeigu įvyktų konfliktas ir kiltų bėdų su komunikacijos priemonėmis. Šie paukščiai naudojami ir sportui – turi kuo greičiau grįžti namo kartais net iš kitos šalies. Be to, jie sugeba atskirti vėžinių ir nevėžinių audinių mikroskopinius vaizdus (daro tai 99 proc. tikslumu). Spręsdami užduotis balandžiai naudoja tuos pačius principus kaip dirbtinis intelektas.

Didžiausia paslaptis – kaip šie paukščiai randa kelią namo, kad ir kaip toli būtų atsidūrę. Mokslininkai atliko nemažai tyrimų, bet taip ir nepavyko išsiaiškinti, kaip jie tai padaro. Balandžių augintojai tiki, kad gebėjimas kažkaip susijęs su magnetine sąveika, o viena iš jų yra pasakiusi: „Manau, tai dėl meilės namams. Jie sugrįžta ten, kur jaučia, kad yra jų namai.“ Cher Ami istorija įrodo, kiek paprastas paukštis, net sunkiai sužeistas, plūsdamas krauju, gali nuskristi vien tam, kad pasiektų namus.

Įdomumo dėlei reikėtų paminėti ir žymiausią pasaulio „balandį“ – Kristupą Kolumbą. Garsiojo jūrininko pavardė yra kilusi iš žodžio colombo, kuris italų kalboje reiškia balandį ir yra kilęs iš senesnio lotyniško žodžio columba, kuriuo Kolumbas ir vadinamas daugelyje pasaulio šalių. Kitas garsus vardas – Immanuelis Kantas. Ne, jo pavardė balandžio nereiškia. Bet pagarsėjo filosofo „Grynojo proto kritikoje“ panaudota metafora, praminta „Kanto balandžiu“ (išleista net psichoanalizės knyga tokiu pavadinimu). I. Kantas rašė, kad balandis skrisdamas turi nugalėti oro pasipriešinimą ir galbūt jis galvoja, jog skraidytų daug geriau, jei to pasipriešinimo nebūtų. Bet iš tiesų be oro pasipriešinimo balandis apskritai negalėtų skristi. Pasipriešinimas kaip tik padeda kilti. Ir ne tik balandžiams.

 

Andrius Makarevičius, „Gėlių stotelė“, 90 x 120, drobė, aliejus, 2018

 

Susitinkame prie balandžio (nuo José Ruizo Blasco iki Iváno Argote’s)

Balandžiai – visai geri meno kritikai. Kaip parodė Japonijos mokslininko Watanabe’s Shigeru tyrimas, skirdami spalvas ir raštus jie gali vertinti meno kūrinius. Tačiau dažniau paukščiai patys yra herojai mene. Žymusis Pablo Picasso pagarsėjo tapydamas balandžius, nors tai nenuostabu, nes jo tėvas José Ruizas Blasco šiuos paukščius dievino ir pats juos nuolat tapė. Vaikystėje P. Picasso atsinešė į klasę balandį ir jį piešė, užuot klausęs mokytojo. Kai Pablo užbaigė tėvo pieštą balandžio eskizą, José suprato, kad sūnus jį pranoko. Vėliau pasirodė pasaulyje išgarsėję jo darbai su balandžiais: „Skrendantis balandis juodame fone“ (1950), „Taikos veidas“ (1951) ar balandis plakate, skirtame 1949 m. Pasauliniam taikos kongresui Paryžiuje (kaip tik tuo metu gimė menininko dukra, kurią jis pavadino Paloma – ispaniškai „balandė“). Būtent balandžiai padarė P. Picasso žinomą paprastiems žmonėms, ne tik meno žinovams.

Turime ir lietuviškąjį P. Picasso – dailininką Andrių Makarevičių. Jo paveiksluose, be marozų ar apsinuoginusių moterų, galima pastebėti ir balandžius. Pats menininkas tokį pasirinkimą aiškina tuo, kad balandis yra „didmiesčio paukštis“. Dažniausiai juos sutiksi dideliuose miestuose, mažuose jų reta. Autoriui jie primena įkyrius personažus stoties rajone, kurie vis lenda ir ko nors prašo.

Lietuvių menininkai Nomeda ir Gediminas Urbonai šiuolaikinio meno bienalėje Venecijoje irgi pasirinko balandžius, nes taip išreiškė protestą dėl paskutinės iki šių dienų okupuotos Lietuvos teritorijos – „Villa Lituania“. Tai Romoje tarpukariu veikusi Lietuvos ambasada, kurią po okupacijos sovietai pasisavino ir niekada negrąžino. Treniruoti balandžiai, simbolizuodami taiką, turėjo nuskristi iš Venecijos į ambasados pastato kopiją Romoje.

Balandžio motyvas nėra retas šiuolaikiniame mene. Argentiniečių menininkė ir filmų kūrėja Amalia Ulman yra sukūrusi filmuką iš šio paukščio skrydžio perspektyvos („Bob Life, New York“, 2018), jį pažiūrėti galima nuskaičius nuorodą:

 

 

 

 

 

 

 

 

Niujorkas pagarsėjęs savo balandžiais, todėl nenuostabu, kad šiais metais miestas pasipuošė kolumbiečių menininko Iváno Argote’s penkių metrų aukščio skulptūra „Dinozauras“, kuri iš tiesų yra gigantiškas balandis iš aliuminio, primenantis jau minėtą dinozaurišką kilmę. Dabar ne tik ispanai galės sakyti: „Susitinkame prie balandžio“, galvoje turėdami skulptoriaus Ferreiro Badíos kūrinį „Balandis“ (2008) Pontevedros aikštėje La Korunjoje.

Dar dažniau šie žavingi paukščiai pasitaiko literatūroje, todėl paminėkime kelias knygas: Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerio“ balandžiai, naujai atsiskleidę MO muziejuje vykusioje parodoje; Rodaano Al Galidi „Autistas ir pašto balandis“, kurioje atkaklus paukštis atsisako palikti savo namus ir tampa labai svarbus knygos veikėjo gyvenime; Merce Rodoredos „Moteris tarp balandžių“, knyga apie ispanų pilietinį karą, kurioje balandžiai simbolizuoja iš rankų ištrūkstančias svajones. Romualdas Granauskas taip baigė savo esė „Baltas liūdesio balandis“ apie Joną Biliūną: „Tai jis pats kažkada rašė Julijai: „Tarp mūsų skraido baltas liūdesio balandis...“ Ar nešmėstelėjo Biliūno akyse sidabrinis balandžio sparnų plevenimas? Būtent – balandžio. Argi juodas varnas būtų išdrįsęs?..“ Beje, būtent balandžiai paburkavo Gerdai, kur rasti Kajų Hanso Christiano Anderseno pasakoje „Sniego karalienė“.

 

Tu – balandis (kas sieja Greimą, Teslą ir Tysoną)

 

„Aš mylėjau tą balandį, kaip vyras myli moterį“, – sakė garsusis inžinierius Nikola Tesla. Šis žmogus buvo apsėstas balandžių: kasdien lankydavosi parke, kad galėtų juos palesinti, jei rasdavo sužeistus, slaugydavo ir išleisdavo dideles sumas. Niekad taip ir nevedęs vyras vieną iš jų įsimylėjo. Tai buvo balta patelė su pilkais taškeliais ant sparnų. Inžinieriui pakvietus, ji visada atskrisdavo. N. Tesla tikėjo, kad balandė irgi jį mylėjo; kol jis ją turėjo, tol jo „gyvenimas buvo prasmingas“.

Šių paukščių gerbėjų buvo ir daugiau, tarp jų – sportininkai (boksininkai, regbio žaidėjai, tenisininkai), įvairių šalių politikai, kino aktoriai. Balandžius augino džiazo muzikantas Johnny Otisas, karalienė Elžbieta II laikė apie du šimtus balandžių ir mėgo balandžių sportą. Vienas žymiausių paukščių gerbėjų buvo boksininkas Mike’as Tysonas: daugybę jų laikė savo namuose, o pirmoji kova įvyko vaikystėje, kai draugai pavogė jo kambaryje gyvenusį balandį.

Lietuvoje šiuos paukščius augino Mykolas Römeris. „Mieli ir gražūs tai paukščiai, labai įdomu studijuoti jų įpročius ir gyvenimo būdą. Su didžiule meile juos auginame“, – rašė jis dienoraštyje. Jie ne kartą minimi Algirdo Juliaus Greimo ir Aleksandros Kašubienės laiškuose. A. J. Greimui kylantis balandžių pulkas sukėlė minčių apie baimę, vėliau jis ima mąstyti: „Pafilosofuokime: ar aš nesu tas balandžių pulkas?“ Regis, A. Kašubienei šis palyginimas paliko įspūdį, nes ji paukščio įvaizdį prisimena ir vėlesniuose laiškuose, pavyzdžiui, kalbėdama apie savo kūrybą: „Medžiagą rinkau iš lėto, atsargiai, norėdama naudoti mudviejų korespondencijos fragmentus – tik tuos elementus, kurie atlieptų ir Tave, ir mane: Tavo aprašyti balandžiai, Tu – balandis...“ Paukštį ji pamini ir pripažindama savo jausmus: „Laikas prisipažinti: nuo jaunystės savo dūšioj išnešiojau Tau vienam skirtą vietą. [...] Tad apkabinu, glaudžiu ir glaudžiuosi, ir laikau Tave širdyje kaip balandį.“

Gera metafora. Tu jį paleidi, o jis vis tiek pas tave sugrįžta. Kaip sakė George’as Foremanas, pasaulio bokso čempionas ir balandžių augintojas, I love the idea of pigeons.