Apie kintančius socialinius bei politinius vaidmenis ir jų sąmoningumą

 

Metaforos atveria platų lauką aiškinimams, deryboms ir susitarimams, o griežtas mokslinis mąstymas yra instrumentiškai efektyvus ir įgalina technologinę raidą. Tačiau svarstomosios demokratijos atveju griežti apibrėžimai primeta perteklinius suvaržymus, o pernelyg plačios metaforos nieko nebepaaiškina. Pavyzdžiui, Arvydas Juozaitis vis dar rašo Bernardo Brazdžionio poetine kalba, kai „Tikrojoje Sąjūdžio istorijoje“ pasakoja apie 1987 m. mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo: „Ta gyva pulsuojanti žmonių dėmė prie Šv. Onos buvo tikra „tautos gimimo ląstelė“, iš kurios išaugo Laisvės kūnas.“ Ir toliau tęsia: „1987-ųjų rugpjūčio 23 diena tapo viena iš paslaptingiausių tautos sąžinės dienų. „Tautos sąžinė“ nėra filosofinė sąvoka.“ (57 p.) Taigi per metaforas parodoma, kaip iš Tautos sąžinės išauga Laisvės kūnas. Tačiau 2025 m. paskelbta A. Juozaičio istorija, nepaisant jos poetiškumo, nėra pakankamai politiškai performatyvi, ji mažai veikli, nes poetinė Tautos sąžinės metafora nebežadina veiklios laiko dvasios. Palygindami prisiminkime B. Brazdžionio eiles:

 

Šaukiu aš tautą, GPU užguitą

ir blaškomą it rudenio lapus,

[...]

 

Šaukiu aš tautą, žemės pėdoj gyvą

ir vyturėlio rytmečio maldoj

ir žydinčią, kaip žydinčių alyvų

papyvesio sodybose žiedai.

 

Šiuos žodžius gyvai girdėjome 1989 m. „Poezijos pavasario 89“ renginiuose Vilniuje ir Kaune, kur gausybė žmonių sveikino tautos poetą. Tų pačių žodžių galėjome klausytis dainuojant Vytautui Kernagiui. Į ką šiais garsiai ištartais žodžiais „Šaukiu aš tautą“ kreipėsi poetas? Į kiekvieną, kuris buvo to Atgimimo įvykių dalyvis, kuris laikė save dainuojančios revoliucijos ir Sąjūdžio dalimi. Jo eilės vienaip skambėjo, kai poetas jas parašė 1941 m., kitaip – kai jas skaitė egzilyje, kai buvo anapus veiklios politinės arenos arba laiko dvasios. Dar kitaip, gyvai ir aktualiai, eilės suskambo Atgimimo situacijoje. Tačiau šiandien B. Brazdžionio populiarumas ir jo iškilūs žodžiai nebeskamba mitinguose, kaip ir A. Juozaičio Tautos sąžinė nebeaugina jo įsivaizduojamo Laisvės kūno – ji atspindi kitą socialinį ir kultūrinį kūną, kurio šios metaforos nebeapčiuopia.   

 

Sąjūdžio mitingas, skirtas Molotovo-Ribentropo paktui paminėti ir pasmerkti, minint 49-ąsias jo metines. Vilnius, Vingio parkas, 1988 08 23. Fotografas nenurodytas. Lietuvos centrinis valstybės archyvas

 

Tradiciškai metafora laikoma vidinės reikšmės, o metamorfoze – išorinės formos transformacija. Kartais metamorfozė ir metafora susilieja, todėl sunku ar net beprasmiška jas atskirti. Metaforos ir metamorfozės jungties pavyzdžiu laikomas Franzo Kafkos apsakymas, kur pagrindinis herojus Gregoras Zamza ne tik pasikeičia išoriškai, tampa vabalu, bet ir ima jaustis kaip vabalas. Tapimas vabalu, o ne drugeliu, ne paukščiu, yra dar viena žmogaus tapsmo metafora, kur kas labiau pesimistiška nei Friedricho Nietzsche kalbėjimas, esą žmogus iš pradžių yra kupranugaris, vėliau gali tapti liūtu, bet tikslas – būti žaidžiančiu vaiku. Prisimenant F. Kafką reikia pasakyti, kad susiduriame su tokiais moralinės degradacijos atvejais, kai žmogus, užėmęs aukštą valdžios postą ar patyręs kitą radikalią socialinę metamorfozę, iš esmės pakeičia savo mąstymą. 

Vietnamiečių pasaka apie tai, kaip „drakonas mirė, tegyvuoja drakonas!“ kalba tą patį, ką ir F. Kafka: išorinė metamorfozė, socialiniai ir ekonominiai, galios pokyčiai paverčia žmogų kita būtybe. Žmonės per savo istoriją bandė suvaldyti šį transformacijų procesą. Ritualų metu žiniuoniai, užsidėję vilko ar šuns kaukes, ne tik virsdavo galingais kariais – jiems reikėjo sugrįžimo iš žvėriškų apeigų arba filosofinės išminties. Filosofai mokėsi atsispirti norui būti valdovu ar tironu, ištikus reikalui gebėti atsisakyti valdžios. Apie tai krikščioniškojo stoicizmo kalba rašo LDK poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus odėje „Katonas politikas“ (priminsiu, kad Katonas Jaunesnysis buvo politinis veikėjas ir filosofas stoikas). M. K. Sarbievijus rašo: 

 

Aš, kurs dar vakar buvau visų stebimas, 

Aš, kurį žmonės įkėlė valdžion su džiaugsmu,

Ryt minioje jau tragedija sekčiau

To, kurs mane pavaduoja. 

(Vertė Albinas Žukauskas)

 

Poetas pasakoja, kad posūkiai nuo malonios žinios šiandien prie tragedijos ryt trunka valandą, o paskui – viskas kinta. Odėje „Publijui Memijui“ jis rašo: „Valanda viena karalystes griauna, / Augusias amžiais.“ Kad netaptum drakonu, atsispirtum metamorfozei, reikia būti stoiku, turėti savyje virtus – dorybę ir narsą vienu metu, o esant poreikiui laiku atsisakyti valdžios. Metafora veikia tik tam tikroje laiko ir erdvės, socialinių įvykių situacijoje, antraip ji tėra gražus palyginimas ir nebevykdo savo performatyvios funkcijos. Ritualai su šunų kaukėmis veikia tik prieš einant į kolektyvinę medžioklę, o B. Brazdžionio žodžiai galėjo skambėti būtent 1989-aisiais, tautos atgimimo metais. Tada jie buvo performatyvūs. O kitu laiku reikia atsispirti metaforos pagundai, atsiradusiai ne vietoje ir ne laiku.

Stoicizmas kaip filosofinė kryptis paplito tuo pačiu metu, kaip ir pasakojimai apie metamorfozes ar samprotavimai apie žmogiškumo – „humanitas“ esmę. Filosofiniai svarstymai apie tapsmą tikru žmogumi, žmogišku žmogumi, buvo aprašomi poetine metaforų kalba. Stoicizmo filosofija aiškino žmogaus tapsmą Romos respublikoje, paskui – imperijoje. Šiandien, tyrinėjant to laikotarpio poeziją, filosofiją ir politiką, matomas ryšys tarp poetų, rašytojų Apulėjaus ar Ovidijaus kūrybos ir politikų, filosofų Cicerono, Marko Aurelijaus ir Senekos samprotavimų. 

Metaforų ir metamorfozių kalba buvo vartojama aprašyti ir asmens, ir valstybės tapsmą laike. Politinės organizacijos istorija prasidėdavo kokio nors mito ar legendos pasakojimu: Kapitolijaus (Romos) vilkė pamaitina vaikus Romulą ir Remą, o šie įkuria Romos karalystę. Mitinė ir metaforinė Romos legenda nieko nevertė maitinti vaikų vilkės pienu. Buvo aišku, kad tai metafora, kurią reikia aiškinti alegoriškai, bet tokiu aiškinimu ir prasideda karalystė (regnum), iš kurios gali kilti respublika ar imperija. Taigi valstybės gimsta iš mito, paversto metaforine legitimacija, bet ne iš istorinio tyrimo. Valstybės ar piliečio gimimas ir yra performatyvus veiksmas, kuriam nebūtini istoriniai „įrodymai“, tačiau jis įkuria ir pateikia savo genealogijos legendą. 

Panašiai aiškino F. Nietzsche tekste „Ecce Homo: kaip tampama tuo, kas esi“: „Esu lenkų aristokratas pur sang, neturintis nė lašo blogo kraujo priemaišos, visų mažiausiai vokiško“, ir paskui teigia, kad jo tėvu galėtų būti „įsikūnijęs Dionisas“. Kaip visa tai siejasi? Metamorfozės sąvoka sako, kad mes gimstame daug kartų. Vienu metu F. Nietzsche gimė kaip vokietis, tačiau gyvenimo pabaigoje vėl atgimė iš dievo Dioniso ir lenkų šlėktos kraujo. Metaforos paaiškina mūsų laikiškas, bet pačias esmingiausias, reikšmingiausias metamorfozes. Simbolinis žmogus ir tauta gimsta daug kartų. Panašiai kaip Vilnius gimė iš Gedimino sapno – nėra jokios kitos simbolinės priežasties jam atsirasti. Giliai ideologizuoti istoriniai, moksliniai ir paramoksliniai pasakojimai šalina mitinę pradžią tvirtindami, kad moksliška istorija, kaip nauja žinojimo galios forma, yra pranašesnė: koks gimei, toks ir mirsi, o Gedimino sapnas yra tik pasaka vaikams. Taip miestas nebetenka savo pradžios, praranda gimimą. 

Mitas, priešingai, leidžia rastis įvairiausioms metamorfozėms, politinėms transformacijoms. Alchemikas Johnas Dee Didžiosios Britanijos imperiją grindė karaliaus Artūro apskritojo stalo riterių susitarimu – tai buvo nė kiek ne blogesnė pradžia nei būti išmaitintiems Kapitolijaus vilkės. Kai istorijos mokslas neigia metaforinę ir kartu performatyvią mito funkciją (ne visi istorikai taip elgiasi), pats mokslinis istorinis pasakojimas virsta iracionalia jėga, kuri socialinius santykius palieka baimės, nerimo būklės ir draudžia didžiąsias transformacijas. 1990 m. Lietuvos atgimimas kilo iš mito, o ne todėl, kad žmonės bandė restauruoti smetonišką autoritarinį tautininkų režimą. Ir A. Juozaitis, ir B. Brazdžionis yra teisūs, tačiau tada – 1987-aisiais arba 1989-aisiais, o ne dabar. 

LDK raidai buvo svarbi Palemono, kaip pirmojo Lietuvos kunigaikščio, legenda. I a. pr. Kr. Romos respublikoje vyko pilietinis karas tarp Gnėjaus Pompėjaus Didžiojo ir Julijaus Cezario. Pompėjaus laivyno vadas Publijus Libonas, kurį vėliau pradėta vadinti Palemonu, pralaimėjęs pabėgo ir kartu su šeima bei 500 Romos patricijų Lietuvoje įkūrė savo kunigaikštystę. Palemono mitas šiandien mums kalba apie politinį pasirinkimą būti su Romos respublikos tradicija ir jos vertybėmis, tapti Europos kraštu, o menama Mindaugo istorija ir jo legenda panardina į LDK tarpjūrio karų, intrigų ir santuokų laikus. M. K. Sarbievijus puikiai tai supranta, jo poezija yra politinis himnas Romos legendos genealogijai. Tačiau Sofija Tyzenhauzaitė de Šuazel-Gufjė savo XIX a. rašytuose romanuose elgiasi kitaip: ji siekia apginti Abiejų Tautų Respubliką, po 1812 m. pamažu virtusią legenda, rašo apie Barborą Radvilaitę, Vladislovą Jogailą, Oginskius, Radvilas ir Komorovskius, primena senųjų didikų genealogijas. 

Žmogiškas žmogus (homo humanus) yra metafora, jis gimsta kaip metamorfozės pasekmė: iš barbaro virsta išsilavinusiu respublikos piliečiu. Man atrodo, kad M. K. Sarbievijus puikiai suprato šią idėją, kaip, beje, ir kitas LDK politinis veikėjas, filosofas Andrius Volanas, vis dar mąstęs pagal ciceroniškojo ir krikščioniškojo stoicizmo tradiciją. M. K. Sarbievijus kalba apie regnum – karalystę, populus – jos piliečius ir įvairius herojus. Karalystė yra susijusi su dangiškąja galia, ji nėra pasaulietinė, tik žemiška valstybė stato, – sąvoka, kurios M. K. Sarbievijus gal net nevartojo, nes tai „pastatyta“ politinė organizacija, ne su Dievo palaima įkurta. O populus galima versti kaip „karalystės gyventojai, liaudis“, nes lotynų kalba neturėjo tokios tautos sąvokos, kaip mes ją vartojame šiandien. Kaip, beje, supratimo apie „tautą“ neturi ir rusų kalba. 

Romualdas Ozolas galvoja remdamasis visiškai kita tautos suvokimo trajektorija, jis apmąsto didžiąją metamorfozę, kai LDK paveldas virto mažai kam aktualiu mitu, kai gimė Simono Daukanto, Motiejaus Valančiaus ir aušrininkų tauta. Vedamas iš valstietiškos parapijų kultūros gimusio laisvo sąmoningumo, R. Ozolas tautiškumą, humanizmą ir nacionalizmą susiejo į vieną dermę. Jis žodį „tauta“ vartoja ne kaip metaforą, o objekto vardą, kaip nacijos sinonimą, bet nesvarsto tautos, kaip jėgos ir galios reikšmės, etimologijos.

Jei pasklaidysime gausius kalbotyrininkų raštus, rasime pakankamai pagrįstų nuorodų, kad žodis „tauta“ turi atitikmenų germanų, keltų, italikų, ilyrų kalbose ir yra kilęs nuo žodžio „galėti“. Pavyzdžiui, senojoje indoeuropiečių prokalbėje, siejamoje su sanskritu, žodis taviti reiškia „turi galios“. Tai svarsto, pavyzdžiui, kalbotyrininkas Saulius Ambrazas, o Tomás Ó Cathasaighas tyrinėdamas airių mitus ir legendas parodo, kad tauta (túath) iš esmės yra stiprus „karinis būrys“. Svarbus iššūkis baltams buvo viduramžiais susiformavęs Teutonų ordinas, kuris jau siejamas su krikščioniška karių tauta. 

Daugiau nesigilinsiu į istorinę kalbotyrą ir etimologiją. Svarbu pabrėžti viena: jei pirminė „tautos“ reikšmė buvo jėga, galia, tai pasakymas, kad eina ne būrys, o jėga, arba kad susirinko galia prie bendro stalo, bus metoniminis ar metaforinis. Tačiau istorijos bėgyje metaforinė tautos funkcija nususo ir išnyko. Čia atsitiko panašiai kaip su Algirdo Greimo Vėlinu, kuris krikščionybės laikais virto velniu, šėtono atitikmeniu, o dabar Romuvos bendruomenė vėl bando velnią atversti į mirusių sielų palydovą ir kartu karo vadą Vėliną. Panašios metamorfozės arba iškraipymai – anamorfozės – kalboje vyksta be perstojo, o performatyvi kalbos funkcija metaforą paverčia socialiniu ir politiniu kūnu. Štai kodėl mito ir poezijos studijos gali būti ne mažiau naudingos nei mokslinė istorijos analizė, kuri neretai paslepia šias esmingas transformacijas. 

Vis dėlto svarbu išsaugoti trapią poezijos ir mokslo pusiausvyrą. Ne ieškoti amžinos tiesos formulės, o galvoti apie metamorfozes: naujus gimimus. Tik tokiu atveju bus suprantamas R. Ozolo teiginys „nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas“, nors jis ir neaiškino, kokią kaitą požiūris į humanizmą patyrė nuo pat Cicerono laikų ir kaip šis tapsmas yra susijęs su žmogaus kultūrinėmis bei civilizacinėmis transformacijomis. R. Ozolas, remdamasis pokalbiais su A. Juozaičiu, įkvėptas B. Brazdžionio poezijos ar Atgimimo mitingų, bando suformuluoti mums dar vieną tiesos pavidalą. Jo humanizmas – samprotavimas apie žmogaus esmę – radikaliai skiriasi nuo to humanizmo, kurį puoselėja M. K. Sarbievijus ar Sofija Tyzenhauzaitė. M. K. Sarbievijus dar puoselėja europietišką, iš esmės itališką renesansinį humanitas kanoną. Norėdamas būti gerbiamas ir pripažintas žmogus, turėjai perskaityti Ciceroną, Ovidijaus metamorfozes, gal net Francesco Petrarcos kanconas, suvokti kurtuazinį meilės simbolizmą, kupiną vilionės ir poetinių metaforų. 

Lietuvoje baroko laikotarpiu F. Petrarcos vietą užėmė M. K. Sarbievijus. Nekalbu apie krikščionio žmogaus tapsmą, kur metaforų rinkinys, literatūra ir interpretacijos būtų visai kitokie. Tačiau būti nacionalistu, kad būtum tikruoju humanistu, – tai teiginys, galimas tik ideologinių karų amžiuje. Sakymas, kad nacionalistas yra tikras humanistas, savo forma niekuo nesiskiria nuo Eduardo Mieželaičio teiginio, jog komunistas yra tikrasis žmogus, ar nuo galimų teiginių, neva tik būdamas konservatorius ar liberalas tapsi žmogumi. Tai ideologijų amžiaus teiginiai, kurie parodo ideologinio tapsmo trajektoriją, bet paslepia kitus svarbius simbolinio virsmo šaltinius. 

Galiu sugalvoti kitą laisvo lietuvio humanitas kanoną, veikusį dar prieš Atgimimą ir jį įgalinusį. Tai buvo Marcelijaus Martinaičio „Kukučio baladės“, Sigito Gedos poema „Strazdas“ (apie įsivaizduojamą ir tikrą, pusiau mitinį poetą Antaną Strazdą) ir eilėraščiai apie Baltą Nieką. Šie poetai vadavosi ir iš atvirai sovietinio E. Mieželaičio, ir iš paslėptos ideologijos Justino Marcinkevičiaus trilogijoje „Mindaugas“, „Mažvydas“ ir „Katedra“. Kokios metaforos veikia mūsų transformacijas, nurodo ne primesti tekstai, o jų populiarumas. Mano pasirinktu atveju M. Martinaičio ir S. Gedos, kaip ir B. Brazdžionio metaforų, svarbą liudija V. Kernagio dainos. 

Kita vertus, gali būti ne dainos, o proza, juolab kad filosofai ne visada girdi ar privalo girdėti tai, ką svarsto ir apie ką diskutuoja tauta. Pavyzdžiui, Arvydas Šliogeris Atgimimo laikotarpiu išaukština Broniaus Radzevičiaus romaną „Priešaušrio vieškeliai“. Manau, kad ideologijų kritikos ir A. Šliogerio filotopijos filosofijai tai buvo tinkamas pasirinkimas, tačiau tikruoju dvasios įvykiu Lietuvoje tapo Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“, kuris savo nukrypimais yra arčiau M. Martinaičio ir S. Gedos poezijos.

Kitaip nei R. Ozolas, aš skiriu nacionalumą ir tautą. Tautos – tai yra dvasinės ir fizinės jėgos – sukuria ir puoselėja savo simbolinius pasaulius. Yra Kristaus tauta, šnekanti daugeliu kalbų, yra pranašo Mahometo tauta, turinti daug tikėjimo veidų ir valstybių. Apie norą būti tauta yra pareiškę pasaulio kurtieji, nes jie turi atskirą kalbą ir geriau supranta vieni kitus. Krepšinio aistruoliai tėra subkultūra, sakykim, lietuvių tautos dalis, o štai gotų subkultūra – jie jau tarptautiški. Simbolinių pasaulių yra daug. O jei kalbame apie tautos vienybę, vadinasi, kalbame apie vienos grupės sutelktą dvasinę, fizinę ar politinę jėgą konkrečiu metu, konkrečioje situacijoje. Toks žvilgsnis leidžia tvirtinti, kad lietuvių tauta galima laikyti lietuviškai, nors ir įvairiais dialektais, šnekančius asmenis, kurie gali susiburti ir parodyti jėgą Atgimimo metais ar per protestus už žodžio laisvę. 

Jei Lietuvos tauta laikysime žmones, susiburiančius apie kurią nors legendą, pavyzdžiui, Vytautą Didįjį, tada vienai tautai priklausys ir Vytauto legendą pripažįstantys ukrainiečiai, baltarusiai, paribio lenkai, nors visi jie šnekės įvairiomis kalbomis ir išpažins skirtingus tikėjimus. Palyginę skirtumus pamatysime tautos metamorfozes. Tai reiškia, kad tokių metamorfozių gali būti ir ateityje, o dabartinė politinė forma galbūt yra keistina. Metamorfozių analizė paaiškina, kodėl Józefas Piłsudskis ar Czesławas Miłoszas, laikę save LDK piliečiais, taip ir neatpažino, patys sau nepripažino XX a. užgimusio naujo lietuviško valstybingumo. 

Politinės metamorfozės yra susijusios ne tik su tautos simboline savimone, bet ir su atskiromis kultūrinėmis bendruomenėmis, subkultūromis, pagaliau su atskirais, pavieniais asmenimis. Žmonija metamorfozės ir metaforos jungtis atrado jau nuo pirmykščių laikų, kai, dar nesukūrę pačių sąvokų, su kaukių pagalba per apeigas virsdavo tigrais, lokiais, vilkais, lapėmis, ereliais ar vanagais. Tai buvo ne alegorijos, o ritualiniai, toteminiai įsikūnijimai, – nors pradžioje jie ir neturėjo politinės reikšmės, ilgainiui tokie metamorfozės ritualai tapo esminiais duodant priesaiką tautai, Bažnyčiai, ordinui ar tiesiog Sąjūdžiui, gal net meno, subkultūros judėjimui. 

Pirmykštis pasivertimas būdavo lydimas kraujo ar kanibalizmo ritualų. Sunku įsivaizduoti tokį maginio persikūnijimo intensyvumą net per teatro vaidinimą. Tačiau šie persikūnijimai nusikėlė būtent į teatro sceną ar į performansą, jie žengė iš ritualo, o vėliau – iš teatro scenos į politinę areną. 

Savo knygoje „Įsikitinimai: sąmoningumo metamorfozės“ plačiau aptariu minėtą temą parodydamas, kad po Ovidijaus „Metamorfozių“ naujoji, ypač porenesansinė dvaro kultūra, žengia kurtuaziniu, rūmų persikūnijimų, didingu ir madingu keliu. Šiandien reikėtų paminėti teatralizuotus politinius performansus, kurie formuoja ir keičia matomą politinį valstybės ar tautos kūną. Laužai prie Seimo tapo vienu iš tokių aikštės performansų Lietuvoje, per kuriuos, aktyviai diskutuojant su parlamentu, keičiasi politinis Lietuvos kūnas. 

Tačiau šiandien kalbame ne apie vieną tautos simbolinį pasaulį, kupiną galios ir kaitos, bet apie daugelį simbolinių pasaulių, kurie vystosi, lenktyniauja, neigia vienas kitą, vykdo mainus, sintezuoja, integruoja, atmeta, tai yra dalyvauja aktyviame komunikacijos procese. Kartu šie simboliniai pasauliai, veikiami savo, o ne svetimų metaforų, patiria įvairias metamorfozes. Kokios metaforos, performansai ir metamorfozės šiandien plečia ir keičia lietuvių tautą?