Pirmiausia tai yra jausmas. Šlykštus jausmas, kai neturi pasirinkimo – tik bendradarbiauti. Bendradarbiauti sąlygomis, kurios atrodo nesąžiningos, primestos kažkieno kito, kitaip tariant, nelyg prastas skonis burnoje. Visi kiti galimi pasirinkimai – tik ekstremalūs: bėgti, viską palikti, arba kaip tik priešingai – aklai kovoti nelygioje kovoje, svetimoje teritorijoje, nesavomis priemonėmis, pasiryžus suvaryti peilį iki pat rankenos  įtikinėjant save, kad tai teisinga. Beveik visada šios problemos niekas nesiima spręsti, niekas jos nenori matyti, nes pamatyti – vadinasi, jau dalyvauti, o dalyvavimas užtraukia atsakomybę veikti, ką nors daryti. Blogiausia – atkreipia dėmesį, paverčia potencialiu taikiniu. Tai neišsprendžiamas paprastojo marozo (Homo frigidus bastardis vulgaris) uždavinys.

Mano pažintis su šiuo uždaviniu prasidėjo dar vaikystėje. Žaidžiant kieme prie namų ir pradėjus eiti į mokyklą. Tikriausiai daugelio pažintis prasidėjo lygiai taip pat – netekus kokio daikto (mašinėlės, statomos smėlio pilies, ledinuko ar kt.) arba pirmą kartą išgirdus įžeidimą, patyrus patyčias ar fizinę skriaudą. Tuomet dažniausiai bėgdavome skųstis tėvams, o jų reakcija būdavo tokia pati gniuždanti kaip ir toji baisi patirtis: pats kaltas, ginkis, neatkreipk į save dėmesio. Dar nežinia, gal pats erzinai, elgeisi nedorai. Tai išgirdus apimdavo didžiausias neteisybės jausmas, olimpinės svarbos moralinis subruzdimas. Juk visą, nors ir neilgą, gyvenimą buvau mokomas, kad taip elgtis nedora, kad reikia atskirti gera ir bloga, rodomi pavyzdžiai, kas yra teisinga ir ką privaloma rinktis, o kas kaip tik priešingai – vengtina, net jei veidu rieda ašaros.

 

Denio Vėjo nuotr.

 

Visgi pirmą kartą tiesiogiai sudalyvavus gyvenimo situacijoje, kai karas nėra žaidžiamas, kai jį tenka patirti savo kailiu, gyventi, būti, pasirodo, visos pamokos perniek. Net jei elgiesi tinkamai, taip, kaip buvai mokytas, gali likti kaltas, sulaukti bausmės, iš tavęs gali būti atimta teisė eiti žaisti į kiemą, nes kažkam nepatinka tavo statomos smėlio pilys, net jei jos kyla gavus suaugusiųjų leidimą, atitinka gamtosaugos reikalavimus, yra „žalios“ iš esmės, varomos tik sveiku maistu (be skonio ir alkio stipriklių) ir noru kurti, patikrinti, ar įmanoma pasiekti užsibrėžtas aukštumas. Galų gale – siekiant suprasti, kas yra gamtos dėsniai ir kodėl smėlis vienu atveju limpa, o kitu išbyra. Kadangi vaikystė yra baltas popieriaus lapas, jame lieka kiekvienas įlenkimas, kiekvienas bandymas rašyti, trinti, vėl rašyti. Lieka ir kiekviena pamoka, nesvarbu, ar ji vestų teisingu keliu, ar tuo, kuriuo eiti nepataria nė viena saviugdos knyga.

Mokykloje prie tėvų auklėjimo prisidėjo ir kelios naujos disciplinos su savais pavadinimais (daug konkretesnės už tai, kas bloga, gera, teisinga ar melaginga) ir tikrieji mokytojai – mokymo, pamokų amato specialistai. Dauguma mokytojų buvo puikūs pedagogai, išmanė savo dalyką, vertino griežtai ir objektyviai. Tačiau klasėje, koridoriuje, persirengimo kambaryje ar kieme įvykus gyvenimui, konfrontacinei situacijai, mokytojai dažnai užimdavo jau įprastą tėvų poziciją ir gražiai patarinėdavo mokiniams, kaip apsiginti, kaip nebijoti, kaip duoti atkirtį, nors drauge kartodavo, kad muštynės yra nepriimtinos, kad geriau su tokiais vaikais nebendrauti, būti sau ir žaisti, kitaip sakant, susigūžti, ignoruoti, stengtis išvengti bet kokio konflikto. Buvo laikomasi posakio „duok durniui kelią“, bet garsiai tai neištariama, nes „durniui“ gali nepatikti, o konfliktas gali tik paūmėti.

Tuo metu atrodė labai keista, jog suaugusieji „nemato“, kad jų pasiūlymai, kuriuos išsako per klasės ar tėvų susirinkimus, per mokyklos susirinkimus aktų salėje, neveikia ir negali veikti. Kad vieninteliai žmonės, kurie gali ką nors pakeisti, yra jie patys: tėvai, mokytojai ir visi kiti, kurie stipresni, didesni ir tam marozui atrodo baisesni. Deja, didieji tik kartodavo tuos pačius dalykus klasės marozams girdint, suprasdami, kad nieko nebus daroma, kad tam mokiniui, iš kurio atimami pinigai dėl žemo ūgio, šitaip sakoma, esą jis turi neprovokuoti kitų, kad dieną galėtų kaip nors pavalgyti ir turėtų galimybę kada nors užaugti.

Dabar, rodos, geriau matau, kaip, kuriantis gražesnei visuomenei, svertų veikti ir kovoti lieka vis mažiau. Pirmiausia dėl to, kad jų vis mažiau reikia, nes nyksta židiniai, kuriuose puoselėjamos marozui palankios vertybės, menksta terpės, kuriose marozai yra skatinami ir gerbiami už savo elgesį. Tačiau šitaip dingsta budrumas ir atšimpa naudingi įrankiai. Paprastam mirtingajam susidūrus su paprastuoju marozu, nebežinoma, kaip reaguoti. Bandoma išmoktais mandagiais žodžiais parodyti, kad karingo nusiteikimo nėra, kad abi pusės gali prasilenkti taikiai, tačiau šiems paprastiems dalykams nesuveikus pereinama prie panikos, nes nežinia, kas čia vyksta ir ką toliau daryti. Juk, atrodo, būtų nei šis, nei tas trenkti žmogui, kuris turi kažkokių neaiškių ketinimų ir neatstoja tik šiaip sau, norėdamas sau pakelti nuotaiką, o gal ir išpešti ką nors naudingo. O kur dar rizika, kad tai nepadės ir tik apsunkins padėtį. Tenka žaisti pagal keistas taisykles, kurių neišmanai. Marozai gana gabūs užuosti baimę, silpnumą, neužtikrintumą, nes šias savybes puikiai pažįsta patys.

Žodį marozai vartoju platesne, ne tik lietuviams iki skausmo pažįstama prasme. Kitose šalyse marozai gali būti rednecks ar dar kas nors. Greičiausiai kiekviena tauta turi jiems skirtą sąvoką, nes pats reiškinys žmonėms pažįstamas seniau nei Prometėjo pavogta ugnis. Marozai yra įdomi visuomenės dalis. Jei pabandyčiau ją kaip nors apibrėžti, pirmiausia į galvą ateina kitų kaltinimas nebūtais dalykais, ligotas savęs teisinimas bet kokiais argumentais ir nuolatinis (tai itin svarbu) savęs laikymas auka, net jei gyveni geriau nei daugelis aplinkui. Tokia visuomenės dalis ląstelė po ląstelės pamažu formuojasi ir įgauna kūną ten, kur patiria skausmą ir nemeilę. Tai gali būti šeima, mokykla, gatvė ir kitos palankios terpės. Jose tokie žmonės pradeda veikti, bręsti, pamažu tapti marozais.

Nuolat teisindami savo veiksmus, jausdamiesi užgauti, apgauti, apvogti, nukentėję, jie nesijaučia neteisūs, jei ką nors, pasitaikius progai, pasisavina, nuskriaudžia, kam nors pakenkia. Marozai šitaip atitaiso ankstesnes skriaudas ir šaltu veidu gali pateikti įrodymus, kad tos skriaudos nėra prasimanymas. Užtenka vien besti pirštu į kokį nors automobilį: „Jis su tokia mašina važinėja, o aš net dviračio neturiu.“ Tokie paviršutiniški argumentai, nuolatinės nuoskaudos, rodymas pirštu į kitus, užduodami klausimai, nukreipiantys į kitą temą, kad liktum nepaliestas („O kodėl kiti dar daugiau vagia?“, „Kodėl rūpinamasi LGBT problemomis, kai yra daug rimtesnių?“ – angliškai tai vadinama whataboutism), tampa įprastu būviu. Tokia kalba ilgainiui yra įteisinama kaip moraliai teisinga, logiška, reikalinga norint išlikti tokiam, koks esi. Drauge dairomasi, kaip išpešti naudos sau, pasinaudoti susidariusia neaiškia situacija, kelti kuo daugiau triukšmo, kad jame liktum nematomas, nesvarbus, VIENAS (tai puikiai tinka aukos naratyvui), taigi – įgalintas veikti.

Augant tokioje vertybių sistemoje, atsiranda griežtas požiūris vertinant viską aplinkui: pasaulio tvarką, ekonominę ar sveikatos apsaugos sistemą, verslą, vietinę valdžią, žiniasklaidą ir visa kita, kas gali būti apkaltina, įtraukta į juodąjį sąrašą. Vertinama tik tiek, kiek tai asmeniškai naudinga. Visi kiti kriterijai yra antrarūšiai, nesvarbūs, brukami nebent norint paslėpti kokią nors tiesą, kuri atsiduria anapus aukos argumentų. Jei nutinka kas nors blogo (net jei tai asmeninė problema), kalta yra viena iš sistemos dalių arba visa jų grupė, susijusi neaiškiais ryšiais, vienaip ar kitaip – jos susitarusios ir veikia išvien. Tokioje teisiųjų ir kaltųjų mišrainėje įklimpęs žmogus mato tik vieną išeitį – kariauti. Priešintis, kovoti, kenkti, nes kare pateisinamos visos priemonės.

Kokie yra marozų veiksmai? Paprastas manipuliavimas esama sistema, kad ją kuo labiau pūdytum ir pasinaudotum, nes kartkartėmis su pūliais išteka ir šis tas naudingo, nors bendrojo gėrio sumažėja. Kabinėjimasis mokykloje. Kodėl jis veiksmingas? Nes žmonės natūraliai linkę bendrauti ir yra nemandagu neatsakyti, nueiti, net jei ŽINAI, kad klausiama tik norint prisikabinti, kad galiausiai atsakymo vis tiek nerasi, nes jis netiks: pasijusi esantis žemesnis, tau bus primesta svetima tvarka, taisyklės, vienaip ar kitaip liksi pažemintas. Dalyvavimas ten, kur dalyvauja visi. Klasės būrelis, namo gyventojų susirinkimas, vieši debatai, socialiniai tinklai. Tokiuose sambūriuose yra savaime suprantamos nerašytos taisyklės, kurias paminti ir jomis naudotis nesunku. Negalima nepriimti norinčiųjų dalyvauti, nes laikomasi principo, kad visi lygūs.

Atsidūręs tokiose vietose, gali nesunkiai pradėti skleisti nuodus, viskuo abejoti, kelti retorinius klausimus, kad procesas kuo labiau strigtų, jame dalyvaujantys žmonės justų nusivylimą, nuovargį, taptų neįgalūs nei ką nors pasakyti prieš, nei nuveikti. Geriausias ir, deja, liūdniausias tokio elgesio pavyzdys yra Jungtinės Tautos ir jų priimami nutarimai. Tokios didelės gėrio bei teisingumo siekiančios organizacijos, kurios veikla yra biurokratijos ir neveiklumo bedugnėje, atitikmens dar ilgai neturėsime. Ar ten yra marozų? Žinoma.

Ką daryti tokiu atveju? Kaip sugyventi gražiai? Kodėl, nuolat kylant gyvenimo lygiui, marozai niekur nedingsta? Tėra vienas kelias – tapti marozu ir veikti tik pagal jam suprantamas taisykles. Išmesti moralę pro langą, nesiskaityti su niekuo kitu, iškraipyti faktus.

Belieka prieiti prie išvadų, kodėl šis uždavinys yra neišsprendžiamas ir neturintis pabaigos. Suvaldyti marozą visuomet gali tik stipresnis už jį, tas, kuris trumpam pats tampa marozu. Tai reiškia, kad kalbėtis su marozu reikia jam pačiam suprantama kalba. Visos kitos priemonės – tai silpnumo demonstravimas. Jei marozas – kaimynas su ginklais, reikia turėti daugiau ginklų nei jis ir jais nuolat švaistytis, kad anam nekiltų pagunda patikrinti, kaip puikiai jie veikia. Tačiau tuomet tu jau esi kaimynas, kuris švaistosi ginklais. Jei marozas – kaimynas, garsiai besiklausantis muzikos, turi ją leisti dar garsiau. Tada pats tampi kaimynu, kuris garsiai leidžia muziką.

Kitaip sakant, atsakas turi būti didesnis už pradinę skriaudą, tik taip jūsų bus klausoma, nes suprantama tik tuomet, kai pačiam skauda. Deja, marozas retai įvardijamas tikruoju vardu ir retai sulaukia griežto atsako. Neišsprendžiamas marozo uždavinys ir apsimestinės sprendimo paieškos, netinkami sprendimai galiausiai nuklimpsta į psichologinių, žmogiškųjų, moralinių, finansinių bei fizinių resursų bedugnę.