Kovo 4 d. pasirodė ketvirtasis JAV serialo „Kortų namelis“ („House of Cards“) sezonas

 

„Kortų namelis“ – vienas labiausiai aptariamų serialų – šią savaitę grįžta į internetinės televizijos „Netflix“ ekranus su nauja politikų, kraujų ir intrigų porcija. Aktoriaus Kevino Spacey apdovanojimas „Auksiniu gaubliu“ tik pagausino komentarų socialiniuose tinkluose, kur svarstomas serialo tikroviškumas, spoileriai ir tai, ar Amerikos politika iš tiesų tokia korumpuota.

Iš pirmo žvilgsnio serialas gali būti apibūdintas gana paprastai. Politinių verpetų smagybės tikrai nėra naujiena popkultūroje. „Baltieji rūmai: valdžios troškulys“ („The West Wing“, 1999–2006) ar „Skandalas“ (nuo 2012 m.) taip pat yra sėkmingi serialai apie prezidentus ir politikus, o „Purvini žaidimai“ („The Ides of March“, 2011) ir „Prezidento lėktuvas“ („Air Force One“, 1997) šias intrigas perkėlė į didįjį ekraną. Juose labai skirtingai išnaudojamos sekso, nusikaltimo, terorizmo, valdžios praradimo ar pasaulio pabaigos melodraminės konvencijos, bet visi šie kino darbai priklauso politinės dramos žanrui.

Jie yra „politiniai“, nes vaizduoja trintį tarp Amerikos prezidento ir politikų. Jie yra „dramos“ ir net „trileriai“ dėl įtempto, agresijos ir rizikos kupino siužeto, tačiau nukrypsta į skirtingus požanrius. „Skandalas“ sproginėja šnipinėjimo pasaulyje, o „Prezidento lėktuvas“ yra gryni amerikietiški kalneliai, kur nuo įtampos jums iššoka akys ir išprakaituoja delnai. „Kortų namelyje“ esama abiejų požanrių energijos ir sąmokslo teorijų, bet jo įžanginiai titrai pristato visai kitokį pasakojimą.

Kiekvieną seriją pradeda karo trimitų melodija ir pagreitinti vaizdai su JAV sostinėje besidriekiančiais šešėliais bei siluetais. Tamsėjantis peizažas ir grėsminga muzika lyg ir praneša apie niūrią Amerikos politikos kritiką – šią nuojautą patvirtina įžangos pabaigoje pasirodanti atvirkščiai pakabinta JAV vėliava, šalia kurios užrašomas serialo pavadinimas.

Tokia interpretacija skatina tam tikrus lūkesčius ir nuspėjamą nepasitenkinimą: „serialas absurdiškas ir netikroviškas“, „tokių dalykų nebūna“, „Vašingtonas tikrai ne toks korumpuotas“, „personažai neįtikinantys“. Šie teiginiai artimi kiekvienam, laikančiam serialą socialiniu komentaru. Juk „Kortų namelis“ siekia kritikuoti JAV politinę sis­temą, Vašingtoną ir Baltuosius rūmus, argi ne?

Vis dėlto ne. Atidžiau įsižiūrėjus, įžangoje pristatoma ne tiek aštri JAV politikos kritika, kiek pasakojimas apie invaziją. Kaip ir erdvėlaivio šešėlis, uždengiantis Baltuosius rūmus filme „Nepriklausomybės diena“ (1996), taip ir ilgėjantys šešėliai „Kortų namelyje“ pranašauja pasirodant tamsiąsias jėgas, galinčias sunaikinti šalį, o gal ir pasaulį. Tai ne tas šešėlis, kurį matome temstant, ir net ne tas, kurį matome danguje, leidžiantis ateiviams, bet metaforinė projekcija, žyminti plika akimi nematomą grėsmę.

Nors ir sukelia šalutinį socialinės kritikos įspūdį, įžanga iš tiesų ruošia žiūrovus tam, kas panašiau į Apreiškimo knygą, Miltono „Prarastąjį rojų“ ar Dantės „Pragarą“. Šešėlis paryškina vieno seniausių žmonijos siužetų modernią interpretaciją: svarbiausioje pasaulio politikos arenoje pasirodo velnias.

Kaip ir visose alegorijose, vardai yra reikšmingi. Frenko Andervudo pavardė pabrėžia ryšį su požemio pasauliu (angl. underwood – po medžiu), o jo charakteryje ryškinama gausybė socialinių skirtybių, būdingų Šiaurės Amerikos kultūrai. Pačioje pirmosios serijos pradžioje Andervudas nekrūpteldamas nusuka sprandą mirtinai sužeistam šuniui. Tai atskleidžia šaltą, apskaičiuotą būdą, o abejingumas tokiam – nors ir „humaniškam“ – veiksmui uždeda Frenkui sociopato žymę.

Frenkas įkūnija tas „demoniškas“ Pietines valstijas, kurias matome serialuose „Tikras detektyvas“ („True Detective“) ar, juokingesne forma, „Tikras kraujas“ („True Blood“). Jis yra iškilus Kongreso narys iš Pietų Karolinos penktojo rajono, pristatomo kaip maža kaimiška ir atsilikusi provincija, apgyvendinta dievobaimingų kvailių, kurie vaikšto į bažnyčią ir cituoja Šv. Raštą, bet neatpažįsta velnio, susidūrę su juo akis į akį. Andervudo pavardė ir pietietiška kilmė pataiko į dešimtuką, JAV visuomenei nerimaujant dėl Pietų savarankiškumo ir religinių radikalų keliamų grėsmių neva vieningai, industrializuotai ir sekuliariai valstybei.

Kitoniškumą pabrėžia ir dviprasmis Frenko seksualumas. Frenko ir Klerės (akt. Robin Wright) atvira santuoka laužo įprastą įsipareigojimo sampratą, be to, Andervudo praeitis karo akademijoje atskleidžia jo „antrąjį“ seksualinį pasirinkimą. Seriale pabrėžiama, kad jo moralės ir seksualumo dvilypumą lėmė jaunystėje patirti suvaržymai, o tai vėl grąžina prie maniakiškos ir žudikiškos patologijos.

Jo žmona Klerė įkūnija visą spekt­rą socialinių, kultūrinių ir istorinių įtampų, kurias kelia moters kūnas, ir nuogąstavimų dėl moters gebėjimo pasinaudoti seksualumu kaip ginklu siekiant socialinio kapitalo. Jos tiesus, glotnus kūnas, sudėtas kaip tik bėgioti tolimus atstumus, puošiamas brangiais kostiumėliais ir trumpa šukuosena. Klerės seksualumas priveda prie romano su žymiu Niujorko menininku, bet taipogi signalizuoja apie nuožmią mąstyseną ir poelgius.

Serialo pradžioje Klerė vadovauja organizacijai, siekiančiai skurstančias šalis aprūpinti geriamu vandeniu, bet anaiptol nėra humanistė. Ji vadovauja negailestingai, atmesdama bet kokias bičiulystes su darbuotojais. Beširdiškai atleidžia pagyvenusią moterį, o vėliau sugriauna gyvenimą panašiai į save emancipuotai moteriai, kurią domina pagalba žmonėms, o ne asmeninė karjera.

Klerės kūnas yra jos nuožmumo išraiška ir politinis ginklas. Patirtas išprievartavimas ir keletas abortų tarsi paaiškina jos vidinius demonus. Ji viena iš tų moterų, kurias daugelį amžių bandyta suvaržyti įstatymais ir viešu gėdijimu, – „velniška moteris“, kuri, pasitelkusi kūną ir protą, pajėgi gauti viską, ko nori, pačioje Amerikos politikos širdyje. Tačiau, priešingai nei jos vyras, ji dažnai sukelia užuojautą, todėl ateityje turi šansų tapti moralesne asmenybe.

Kitoniškumo ir blogio leitmotyvas ženklina visą siužetą, kuriame vystomas nenuspėjamas viršesnės jėgos „planas“. Pirmuosiuose sezonuose Andervudai neretai imasi nesuprantamų veiksmų, bet viskas sistemiškai nuveda prie norimų rezultatų. Puikus pavyzdys, kai Frenkas šantažuoja aukštą valdžios pareigūną ir gauna į akį, tačiau taip priverčia vyrą paklusti savo valiai. Frenkas sudėliojo nepriekaištingą ir priešams nematomą formulę, kaip iškilti į aukščiausią valdžios postą.

Tačiau daug kas pasikeičia Andervudui tapus prezidentu. Galima sakyti, kad didysis planas nebeveikia pasiekus tikslą. Galiausiai jis pasimeta labirinte su kitais, tarp jų – ir su Rusijos prezidentu. Vienas svarbiausių naujojo „Kortų namelio“ sezono klausimų – ar Frenkas ištrūks iš šio labirinto, ar susitaikys su žmona ir ar jiedu sukurps dar vieną tobulą planą.

Alegorija veda toliau nei Amerikos politikos kritika ir priverčia žiūrovą patikėti (ir mėgautis) antžmogiškai nedoru personažu. Vis dėlto pasakojimas neatsiejamas nuo išsigimusios tikrosios politikos, lemiančios žmonių elgesį ir rinkimų rezultatus JAV bei kitur. Mus traukia tokie grėsmingi personažai kaip Frenkas ir Klerė, nes traukia jų seksualinė laisvė, abejingumas vidurinės klasės dorovingumui ir pasibjaurėjimas „krikščionišku“ elgesiu. Jie išvaduoja iš nerašytų socialinių pančių, gero elgesio normų, kontroliuojančių mus kasdienėje nuobodybėje, ir leidžia saugioje aplinkoje išgyventi savo individualistines fantazijas.

Vis dėlto Andervudai yra baisūs. Jie įkūnija esmines socialines įtampas ir nerimą, pavyzdžiui, dėl nepažįstamos beprotiškos jėgos invazijos. Taip pat skatina konkrečias nuojautas, tarkim, dėl tikinčių rinkėjų, homoseksualų ir moterų galios augimo, nepaklusnių pietinių valstijų grėsmės ir vidutinio amerikiečio menkų žinių bei silpnos įtakos savo „demokratinei“ sistemai.

Šiaip ar taip, žiūrėdami „Kortų namelį“ vis tiek pasijuntame geriau. Vaizduodami pietines valstijas, serialo kūrėjai tradiciškai leidžia žiūrovams pasijusti labiau „civilizuotiems“ nei tie kvailiai iš „Amerikos užkampio“. Kartu leidžia pasijusti geresniems, nes aukštesnio sluoksnio turtuoliai (paprastai iš rytinės pakrantės) vaizduojami kaip moraliai smukę, trokštantys vien galios ir pinigų. Serialas sudaro sutartį su velniu, todėl mes privalome akylai stebėti, kur šios blogio jėgos pasirodys, kam atstovaus, ir nuspręsti – ar šis blogis tikrovė, ar nuojauta, ar tik pramoga.

 

Iš anglų kalbos vertė Emilija Visockaitė

www.popmatters.com, 2016-03-04